Stasio Stacevičiaus (g. 1959) eilėraščių rinkinys „Stiklinė“ jau suspėjo pasiekti ne vieną skaitytoją – įvyko knygos sutiktuvės, apie ją rašyta spaudoje. Tai aštunta ir didžiausia Dzūkijos vienkiemyje gyvenančio poeto knyga. Jos erdvumą nulėmė išlaisvėjęs poetinis kalbėjimas, eilėraštį plečiantis pasakojimo, kartais ir dialogo punktyras. Žodį „stiklinė“ rupių žodžių kalbėtojas taria ten, kur poezija buvo linkusi iškilmingiau sakyti „taurė“. Šio suprantamo meninio kodo ženklų knygoje yra, tačiau poetiniai pokalbiai apie aukštąsias vertybes ir jų socialines ištakas, apie meilę, apie sūnaus ir motinos nenykstantį ryšį nėra subuitinti. Poetas, žurnalistas apžvalgoje rašo, kad skaitytojas joje „ras tikrą, skaudžią poeziją apie vienatvę, pokalbius su daiktais ir peizažais, išsiskyrimo su mirusia motina bei mylima moterimi paliktas, žodžiais aptvarstytas žaizdas sieloje…“
„Kaustytos žąsys“ – tai poeto, vertėjo Albino Bernoto (1934–2012) paskutinioji knyga, jungianti autobiografinę beletristiką ir poeziją. Knygos rankraštį autorius dar suspėjo leidyklai įteikti pats, tačiau mirė 2012 m. vasario 14 d. Nors knygos didžiąją dalį sudaro memuarinio žanro proza, jos pabaigoje pridėtas sonetų pluoštas teikia didelės vertės. Juk knygos pratarmėje skaitome: „Nenorėčiau, kad ši mano knyga būtų paskutinė, bet ją rašant, būdavo, vis kur buvus, kur nebuvus, iš netyčių knyst ir topteli galvon būtent tokia nesąmonė.“
Šių metų „Pirmosios knygos“ konkurso laureato Nerijaus Cibulsko eilėraščių knyga „Nutrinami“ pasirodė Poetinio Druskininkų rudens metu. Įveikęs 15 konkurso dalyvių debiutinei knygai išleisti, Nerijus Cibulskas (g. 1987) jau sulaukė susidomėjimo ir iš literatų, ir skaitytojų. „Nutrinami“ eilėraščiai išsiskiria metaforiškumu, dėmesiu vidaus pasauliui. Pasak knygos redaktoriaus poeto Aido Marčėno, po knygą nevalkiojamas Dievas, sąmoningai vengiama žodžio mirtis, o tai ypač jauniems poetams nebūdinga. Nerijus Cibulskas linskta į klasicizmą, jam, nepamirštant turinio, rūpi ir tvirta eilėraščio forma. Debiutinėje knygoje mėginama įvardyti racionalaus ir emocinio krūvio sandūras žmoguje, jo apčiuopiamoje tikrovėje.
„Apytiksliai trys“ – taip vadinasi antroji Artūro Valionio poezijos knyga. 2003 metais rinkiniu „Skrendant nelieka pėdsakų“ debiutavęs poetas knygų kasmet neleidžia, tačiau nauju eilėraščių rinkiniu ryškiai išsiskiria ne tik iš naujųjų, bet ir anksčiau leistų poezijos knygų lauko. Tai ir knygos turinys – autorius postmodernus, ironiškas; ir eilėraščių forma – kalbos, tostai, eilėraščiai su išnašomis; ir knygos apipavidalinimas – netikėtas formatas, teksto šriftų, išdėstymo įvairovė (knygos dizainą sukūrė idėjų dirbtuvės „Vario burnos“). Valionio poeziją galima vadinti ironiškai romantiška lyrika. Ir nors knygoje nemažai kalbama apie pesimizmą, skaudžią realybę, skaitytojas tikrai supras ir pajus – kalba optimistas.
