Bet tik šmėklų mėlyna gali užtikrinti apsaugą: „Jokių vaiduoklių, jokių piktųjų dvasių, atsiskyrimų, jokio sielvarto, jokių vagysčių, raganysčių, pagrobimų, jokių šmėklų“.
Knygoje „Priešybių santuoka“ daug kas slaptinga ir magiška, daug prietarų ir tikėjimų, yra ko saugotis – naujagimių mirčių, rūsčių motinų, mergaičių pagrobimų, religinės ar rasinės diskriminacijos. XIX amžiaus Šventojo Tomo sala – „žiaurus ir gražus pasaulis“. Šios Karibų salos keisto pavadinimo –Šarlotė Amalija – mieste skaitytojas sutinka Camille Pissarro – prancūzų impresionizmo tėvo – šeimą. Romano pradžia priklauso jo motinai Rakelei, visą gyvenimą troškusiai aplankyti Paryžių, kurį pažinojo tik iš savo prekybininko tėvo žemėlapių.
Uždaras žydų bendruomenės, radusios prieglobstį nuo Ispanijos inkvizicijos Šventojo Tomo saloje, gyvenimas jai buvo per slogus. Stipri ir aistringa Rakelė čia yra balta varna. Iš gyvenimo ji trokšta daugiau, o kol saloje yra „įkalinta“, kalbasi su senutėmis ir užrašinėja pasakas, visai kaip Šarlis Pero.
Sulaukusi santuokinio amžiaus Rakelė daugeliui atrodo sunkaus būdo ir vyrui sukelsianti tik rūpesčių, o ir pačiai Rakelei santuoka – keblus ir pavojingas kelias, skirtas ne jai. Visgi tam, kad išgelbėtų šeimos verslą, ji išteka už trisdešimčia metų vyresnio našlio su trimis vaikais. Palaimą ji atranda vėliau, kai mirus vyrui į salą tvarkyti palikimo atvyksta jo giminaitis. Į žydų bendruomenės atstūmimą dėl nederamų santykių (mirusio vyro sūnėnas yra nors ir ne kraujo, bet giminaitis ir svarbiausia ne žydas) Rakelė reaguoja audringai – „pasiruošiau priimti pasaulį, mane kurstė pyktis ir troškimas, o gal kovoti už save moterį visada priverčia būtent tokie jausmai“.
Dar vaikystėje ši moteris žinojo, kad elgsis taip, kaip jai pačiai patinka, kad ir kokios būtų pasekmės. O jos, žinia, paliečia ne tik ją pačią, bet ir vaikus.
Camille Pissarro, laikomas vienu didžiausių XX amžiaus menininkų, buvo mylimiausias Rakelės sūnus. Iš knygos mes daug sužinome apie jo vaikystę, praleistą saloje, pirmuosius kūrybinius žingsnius ir mokslą Paryžiuje. Kad ir kaip nepritartų pasirinktam sūnaus keliui, Rakelė atpažįsta jame save ir suvokia, kad jam skirtas gyvenimas yra didesnis nei kas nors gali įsivaizduoti.
Alice Hoffman sukurtas pasakojimas tiksliai atspindi žinomus faktus apie Pisaro. Datos, vardai ir esminiai įvykiai nėra išgalvoti, tačiau šeimos kaimynai, draugai ir samdiniai – kūrybos vaisius, nors yra lengvai įtikimi ir simpatizuojantys, spalvingų charakterių. Dėl magiškojo realizmo knyga dažnai lyginama su Gabrielio Garcia Marquezo kūryba. Realybės ir stebuklų persipynimas užburia. Kate Atkinson yra sakiusi, kad meno tikslas yra įtikinti, kad tai tiesa, nors tai ir nėra tiesa. Alice Hoffman sukurtame pasaulyje galima patikėti, kad šalčiausią dieną krentančios ašaros yra tokios šaltos, jogjų paliktos žymės virsta strazdanomis.
