Dabar populiaru
Publikuota: 2012 kovo 29d. 16:56

„Studentė prostitutė“ – kai šokiruoja ne prostitucija, o atvirumas

Knygos „Studentė prostitutė“ viršelis
Leidykla „Alma Littera“ / Knygos „Studentė prostitutė“ viršelis

Studentė – oho, kokia šaunuolė, kaip gerai, kaip gražu. Prostitutė? Oi, blogietė, laikomės nuo tokių žmonių atokiai. Studentė prostitutė – kaip jums patinka toks derinys? Galbūt studentės prostitutės jau ir nebestebina, visi žinom, kad yra moterų, besiverčiančių prostitucija dėl įvairių priežasčių: kad pragyventų, kad galėtų studijuoti, nes nieko kito nemoka, nes yra priverstos, pagrobtos, išnaudojamos, nes joms pačioms tai patinka, nes mano, kad tai lengvai uždirbami pinigai ir t. t.

Ši knyga nustebina ne skandalinga tema – prostitucija, o atvirumu. Beje, tai tikra istorija: jauna moteris pasakoja, kaip ir kodėl ji tapo prostitute. Reikia nemažai drąsos prisipažinti, kad esi (buvai) prostitutė. Manau, dar daugiau jos reikia, kad ne tik prisipažintum, bet ir sklandžiai pasakotum apie tai.

„Keista, maniau sau. Gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, o vis dar jaučiamės susaistyti tų pačių amžinų tabu. Bent jau kai susipažįstame su kuo nors traukinyje ir gurkšnojame prie baro Prosecco. Bet tą akimirką man buvo nusišvilpt. Po kelių valandų mūsų keliai išsiskirs, o aš buvau jau ganėtinai įkaušusi, tad žvelgdama tiesiai jam į akis išklojau:
– Aš prostitutė.“ (p. 10) 

Apie moteris, parduotas, atiduotas, pagrobtas ar dar kokiais būdais patekusias į sekso vergiją, nemažai skaičiau. Visos jos – aukos. Šios knygos autorė – pagrindinė veikėja – savanoriškai įsisuka į šį verslą. Galbūt pastūmėja draugo gyvenimo būdas (pasirodo, jis – prostitutas). Galėtų sakyti: aplinka kalta, ne aš. O iš tikrųjų nereikia nei priežasčių, nei kaltų ieškoti, juolab kad pati autorė nieko ir nekaltina, gal tik savo draugelį. Taigi dar vienas aspektas, dėl kurio nustebino šis pasakojimas – aš prostitutė savo noru.

„Nedrįsau galvoti apie tai, kas man svarbu. Ar buvau neištikima Ladjai [vaikinui]? Ar reikėtų jam viską papasakoti? Galvojau, kad jis niekada nesupras to. Ką šiandien padariau, ir kad nuo šios dienos turėsiu gyventi dvilypį gyvenimą: Sonjos – studentės, partnerės ir mielos draugės, ir Nensės – parsidavinėjančios už pinigus. Mano kūnas smirdėjo svetimų vyrų prakaitu. Bet banknotų šnarėjimas piniginėje ir patiekiamų valgių kvapas apmarino sąžinę. Po dviejų dienų vėl padirbėsiu „Ekstazėje“, užsikalsiu gražaus pinigėlio – gera buvo tą žinoti.“ (p. 42)

Tai štai: arba vertybė ištikimybė, arba labai labai norisi skaniai pavalgyti restorane, prisipirkti skudurų ir susimokėti už butą. Čia kaip kam... Autorė jau pirmuose puslapiuose atskleidžia požiūrį į darbą: „Arti kaip jaučiui, kad nusipirktum tik būtiniausių daiktų – ne taip įsivaizdavau savo gyvenimą <...> Negali sau leisti nieko, kas teikia džiaugsmą. Normaliu darbu neprasimuši.“  (p. 35) Šis požiūris ne kartą nulemia Sonjos apsisprendimus ir vėliau. Nors autorė išdėsto priežastis, kodėl ji buvo „priversta“ gulėti su svetimais vyrais, uždarbiauti skirtinguose viešnamiuose ir net besilaukdama vis dar tokiu pat būdu prasimanyti pinigų, visgi man tokie jos pasiteisinimai atrodo silpni ir neįtikinami. Įspūdis – darau tai, nes to noriu. Bet... pati knygos herojė man patiko  Beje, čia subjektyvi nuomonė. Manęs neįtikino, kad Sonja buvo „priversta“ būtent taip užsidirbti pinigėlių. Bet juk visokių žmonių esama, taigi ir sprendimai būna skirtingi.

Tik tokį vyrą kaip Ladja aš vyčiau kuo toliau: kol uolioji studentė darbuojasi viešnamiuose, jos vaikinas gurkšnoja alų ir sėdi prie kompiuterio. Metų metus. Patogu.
„Iki tol Ladja dažniausiai apsimetinėjo, kad nežino, jog pinigus mudviem uždirbu gulėdama su kitais vyrais. Iš tikrųjų jis puikiai žinojo, kad jo žmona parsidavinėja, tik tą faktą buvo nustūmęs į pasąmonę. Tačiau dabar, kai buvau nėščia, jis pareikalavo aiškiai pasakyti, ar tuo užsiimsiu ir Rozenheime.
Užtikrinau Ladją, kad nė už ką ten nesidulkinsiu. Tąkart sakiau tiesą – juk tame viešnamyje turėjau dirbti tik vadybininke.“ (p. 183)

Bet juk taip sunku keisti nusistovėjusį gyvenimo būdą. Sonja grįžo į masažo saloną, kur teikdavo erotines paslaugas. Ji puikiai išnaudojo savo padėtį – kai kuriems vyrams besilaukiančios moterys seksualios ir viliojančios. Gimus vaikeliui finansinė padėtis nepagerėjo (o ar kada  nors ji bent vienam iš mūsų būna gera?), taigi mergina vėl grįžo į erotinio masažo saloną.

„Užsiimti prostitucija – tas pats kaip važiuoti dviračiu, pagalvojau: kartą išmokęs, niekada nebepamirši.“ (p. 213)  

Kaip baigėsi studentės prostitutės karjera raudonųjų žibintų gatvėse neišduosiu – juk skaityti knygą žinant pabaigą neįdomu. O paskaityti siūlau. Ne teisti, ne kaltinti ar teisinti, ne piktintis, o skaityti ir suprasti, kad mes esame skirtingi ir nebūtinai blogi ar geri, tiesiog skirtingi. Minčių pamąstymams tikrai bus, nepaisant to, ką jausit pagrindinei herojei. Beje, rekomenduoju perskaityti dar ir dėl to, kad pasitikrintumėk, kaip vertinat tokius žmones kaip Sonja Rossi; jūsų jausmai ir pats vertinimas prieš skaitant ir perskaičius knygą gali skirtis. Gal patys save nustebinsit?

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės