Lietartūros naujienas galite sekti ir socialiniame tinkle „Facebook“. Spauskite čia prisijunkite!
Garsiosios detektyvų meistrės knygų veiksmas vyksta mažame šiaurės Švedijos miestelyje Fjelbakoje, kuriame užaugo pati rašytoja. "Pamokslininkas" tęsia šią seriją: vėl tyli ir jauki Fjelbaka, kur visi vienas kitą pažįsta. Skaitytojui jau pažįstamo žurnalistės Erikos ir tyrėjo Patriko Hedstriomo laukia antroji byla. Mažas berniukas tarpeklyje aptinka turistės lavoną, o po negyvėlės palaikais policininkai suranda daugybę kaulų. Netrukus paaiškėja, kad tai labai seniai dingusių Fjelbakos merginų palaikų liekanos. Tyrimo gija atveda pas vietinį pamokslininką. Prieš ketvirtį amžiaus, kai dingo merginos, jis taip pat buvo įtariamas. Netrukus paaiškėja, kad tai ne vienintelė juoda dėmė bažnyčios tarno biografijoje...
Šiame interviu Camilla Läckberg pasakoja apie savo kūrybinę virtuvę, prisipažįsta dalyvavusi TV šokių konkurse ir net parašiusi dvi kulinarines knygas.
- Detektyvų rašytojai būną dviejų rūšių – tie, kurie dievina šį žanrą ir visą gyvenimą skaitė detektyvus, ir tie, kurie...
- Aš pati tikriausia detektyvų fanatikė.
- Kokias knygas skaitydama užaugote?
- Mano pažintis su detektyvais prasidėjo nuo Agathos Christie knygos „Mirtis ant Nilo“. Radau ją tėvo knygų lentynoje. Jis buvo tikras knygų rijikas, namie jų visada buvo gausybė. Visai maža ėmiau skaityti suaugusiųjų knygas – taip ši knyga ir pakliuvo man į rankas. Pradėjau nuo Agathos Christie, įsimylėjau jos kūrybą ir perskaičiau beveik visas jos knygas. Paskui ėmiausi Enid Blyton ir Johno Dicksono Carro knygų, o po to ir kitų anglų rašytojų detektyvų. Įsimylėjau šį žanrą.
- Ar tuo metu Švedijoje buvo detektyvo meistrų, rašančių kaip Agatha Christie?
- Skaičiau daug Marios Lang detektyvų. Jos knygos parašytos labai patraukliai, jų veiksmas vyksta mažuose miesteliuose šeštajame dešimtmetyje. Švedijoje buvo gerai žinomas ir rašytojas Stiegas Trenteris. Tuo metu buvo populiarūs jaukūs detektyvai, aš visus juos su malonumu skaičiau.
- Kaip manote, ar jie padarė įtaką jūsų kūrybai?
- Ko gero, taip. Aš priklausau senajai detektyvų mokyklai. Intrigos kūrimo požiūriu senosios mokyklos siužetai gal ir nėra labai išradingi, juose trūksta veiksmo, bet man patinka įvairios dėmesį nukreipiančios gudrybės ir tai, kad teksto konstravimas remiasi prielaida, jog žudikas – vienas iš aprašomų žmonių. Juk negalima žudiko patiekti skaitytojui ant lėkštelės likus dviem puslapiams iki pabaigos. Yra tam tikros žanro, siužeto plėtojimo taisyklės – taip įsivaizduoju senąją mokyklą. Turbūt todėl ir skaitau tokias knygas.
Detektyvai kažkuo panašūs į stalo žaidimą „Cluedo“. Noriu, kad ir mano knygos truputį jį primintų – kad juose būtų daug įtariamųjų. Man, regis, pavyko sukurti savitą stilių, nes į savo knygas įtraukiu ir paprastų žmonių kasdienio gyvenimo elementų. Kiekvienas iš mūsų gali įsivaizduoti save jų vietoje, rašau apie pasimatymus, vedybas, vaikus, problemas su uošviais. Visi su tuo susiduriame, tai padeda suprasti ir veikėjus. Bet daugumai mūsų neteko tirti nusikaltimo arba matyti žmogžudystės, tai – nekasdienė situacija. Savo knygose supinu šiuos du aspektus.
 |
| Leidyklos nuotr./Knygos viršelis |
- Jau rašydama pirmą knygą „Ledo princesė“ į detektyvinę istoriją įpinate jaunos poros tarpusavio santykius. Vėliau tie patys veikėjai tiria žmogžudystes „Pamokslininke“. Kam skiriate didesnį dėmesį – detektyvinei linijai ar santykių plėtotei?
- Tai, kas turėtų įvykti santykių plotmėje, planuoju kruopščiau nei detektyvo siužetą. Kai rašau, detektyvinė linija plėtojasi tarsi savaime. Niekada tiksliai nežinau, kaip viskas baigsis, tik žinau, kas yra žmogžudys. Iš esmės, 95 proc. siužeto atsiranda berašant. O tai, kas įvyks tarp Erikos, Patriko ir Anos, nusprendžiu dar prieš pradėdama rašyti, bet tik vienai knygai. Neplanuoju jų santykių dešimčiai knygų į priekį.
- Ar iš anksto sumanėte parašyti detektyvų seriją su tais pačiais veikėjais?
- Visada svajojau apie knygų seriją. Apie kitus variantus net negalvojau, nes pati mėgstu skaityti ciklus. Iš esmės visus mano sprendimus lemia knygos, kurias aš pati mėgstu skaityti. Apsidžiaugiu aptikusi dar vieną, neskaitytą detektyvų ciklą. Serija man, kaip rašytojai, suteikia galimybę neskubant plėtoti veikėjų charakterius. Jei būčiau rašiusi tik vieną knygą apie Eriką ir Patriką, man būtų tekę jų istoriją papasakoti paskubomis. O dabar leidžiu jų santykiams vystytis lėtai ir, palyginti su pirmąja knyga, galima pastebėti, kad „Pamokslininke“ juodu pasikeitė. Man tai patinka. Kartais žmonės sako, kad sunku patikėti, jog Fjelbakoje gali būti tiek žmogžudysčių. Bet juk mes mėgstame „Midsomerio žmogžudystes“? O ten kiekvienoje serijoje miršta daugybė žmonių. Tiesiog turi su tuo susitaikyti.
- Ar kuriate veikėjų charakterius pagal realius asmenis? Pavyzdžiui, Melbergas. Jis – vienas patraukliausių veikėjų ir kiekvienoje knygoje darosi vis simpatiškesnis.
- Iš pradžių planavau, kad Melbergas bus neigiamas, kiek komiškas, gal net karikatūriškas, vienpusis personažas. Bet sulig kiekviena knyga jis vis keitėsi. Supratau, kad Melbergas irgi turi gerų savybių, pavyzdžiui, jis labai prisirišęs prie anūko. Nors – ne pats sumaniausias policijos pareigūnas. Išėjus „Ledo princesei“, gavau daugybę elektroninių laiškų iš policininkų, jie klausė, ar Melbergo prototipas – ne jų viršininkas... (juokiasi).
Kai pradėjau kurti Erikos personažą, nenorėjau, kad ji būtų panaši į mane, todėl padariau ją aukštesnę, penkeriais metais vyresnę ir paverčiau blondine. Bet man geriau sekasi rašyti apie tai, ką pati esu patyrusi, tad perkėliau kai kurias savo patirtis į Erikos gyvenimą – taip mes truputį suartėjome. Sakyčiau, Erika – tai pusė manęs ir pusė jos pačios. Mes nesame identiškos. O štai Patriko prototipas – mano buvęs vyras.
- Veikėjos Anos santykiai su buvusiu vyru labai komplikuoti. Ar jūs sąmoningai įpynėte į pasakojimą smurto šeimoje problemą?
- Konfliktai šeimoje – viena labiausiai mane jaudinančių temų. Fjelbakoje dažnai kyla konfliktų tarp vienos šeimos vaikų dėl nekilnojamo turto. Vaikai paveldi namus, kuriuos jų tėvai pirko pigiai, bet dabar jų vertė – nepalyginamai didesnė. Ir štai tada jie pradeda tarpusavyje kovoti. Na, o Ana – ji pamažu ima suprasti, kas per žmogus yra jos vyras, dėl turto verčiantis ją pyktis su seserimi.
- Ar labai nustebino Jūsų detektyvų populiarumas?
- Labai. Maniau, kad mano knygas skaitys tik mama ir artimiausi giminaičiai. Tokia sėkmė buvo labai netikėta ir baisiausiai nustebino.
- Kalbama, kad pati įdėjote nemažai pastangų, reklamuodama savo kūrinius.
- Kadaise dirbau rinkodaros srityje, tad buvo nesunku pritaikyti žinias reklamuojant save. Ir niekada neįžvelgiau čia jokių prieštaravimų. Pirmaisiais metais sulaukiau priekaištų iš literatūros pasaulio, kad kalbu apie save kaip apie kokį prekės ženklą ir neslepiu, jog „parduodu“ save ir noriu parduoti savo knygas. Daviau interviu visiems įmanomiems leidiniams – net sodininkystės, automobilių, maisto ruošos žurnalams. Ir tai suveikė! Dabar turiu viešųjų ryšių specialistą, man reikia žmogaus, kuris patartų, kaip išlaikyti skaitytojų dėmesį 55-iose šalyse. Aš iki šiol aktyviai save „reklamuoju“ ir man dėl to visai negėda.
- Regis, dalyvavote šokių projekte?
- Taip. Šokau švediškame „Šok su žvaigžde“ projekte.
- Sunkiai įsivaizduoju britų rašytoją, šokantį tokiame konkurse...
- Švedijoje rašytojai – tikros žvaigždės, šis procesas prasidėjo maždaug prieš penketą–šešetą metų.
- Kokią vietą užėmėte?
- Ketvirtą. Treniruotės vykdavo 7 valandas per dieną ir 7 dienas per savaitę. Visa tai truko 14 savaičių. Buvo labai sunku. Beje, mano tinklalapyje yra nuotraukų iš šokių konkurso. Šį šokių projektą ir anksčiau žiūrėdavau per televiziją, patekti ten buvo mano didžioji svajonė.
- Koks jūsų mėgstamiausias šokis?
- Tango. Šokome pagal Lady Gagos dainą „Born this Way“. Drabužiais rūpinosi britų bendrovė, jie atgabendavo daug suknelių su plunksnomis ir žvyneliais. Kiekvieną savaitę suknelės vis trumpėjo. O aš kiekvieną pirmadienį skųsdavausi, kad suknelės vis labiau primena bikinius. Sakydavau: „Nejuokaukit, aš turiu tris vaikus, man tuoj keturiasdešimt...“ Bet buvo smagu.
- Kaip manote, ar tai pritraukė daugiau skaitytojų?
- Net neabejoju. Gatvėje žmonės mane ir anksčiau pažindavo, bet tai, kas dėjosi po konkurso, – sunku apsakyti. Pirmiausia – mano autografo ėmė prašyti gerokai jaunesni už mane (juokiasi).
- Ar planuojate imtis kitokios veiklos?
- Nemėgstu būti spraudžiama į rėmus. Rudenį išleidžiu antrą knygą vaikams, be to, jau esu parašiusi dvi kulinarines knygas. Užsiimu tuo, kam jaučiu aistrą, ir renkuosi tik mane dominančią veiklą.
- Kaip vertinate save skandinavų detektyvo žanro kontekste? Kas jūs – viena ryškiausių švedų rašytojų ar dalis kažko didesnio – skandinavų detektyvo fenomeno dalis?
- Suprantama, tapatinuosi su švedų detektyvų rašytojų bendruomene. Mes visi gana glaudžiai susiję. Draugauju su Asa Larsson bei Mari Jungstedt – mes dažnai susitinkame. Dabar puikus metas būti tos didžiulės detektyvų rašytojų bendruomenės, kuriai priklauso Henningas Mankellis ir Stiegas Larssonas, dalimi. Ypač kalbant apie Jungtines Valstijas, kur anksčiau išleisti savo knygas buvo neįmanoma, bet viskas pasikeitė po Stiego Larssono bestselerių.
- Ar bendradarbiaujate su vertėjais?
- Priklauso nuo vertėjo. Pavyzdžiui, Stevenas T. Murray iškilusius klausimus aptaria su manimi elektroniniu paštu. Bet taip daro tikrai ne visi vertėjai, gal tik saujelė.
- Kokie jūsų artimiausi planai?
- Nė neįsivaizduoju, kiek dar knygų parašysiu apie žmogžudystes Fjelbakoje. Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinau – kad šiuo metu mano galvoje klostosi siužetai dar dviem knygoms. Gal po jų liausiuos, o gal bus dar penkiolika. Rašysiu tol, kol man patiks rašyti, kol jausiu dar turinti ką papasakoti.
- Kokie Jūsų rašymo įpročiai? Ar rašote kasdien?
- Būna tokių periodų, kai aš tik rašau ir nedarau nieko kito – neduodu interviu, nekeliauju – man reikia laiko rašyti. Nuvežu vaikus į mokyklą, vaikų darželį, ir likusį laiką traktuoju kaip darbo valandas. Parašyti knygai man reikia maždaug aštuonių mėnesių, rašau beveik nieko nekeisdama. Niekada nedarau didelių knygos struktūros pakeitimų, leidėjui tekstą atiduodu beveik baigtą.
- Jus visiškai tenkina pirmasis rankraštis?
- Neperrašinėju. Prireikia laiko, kol randu tinkamą raiškos būdą, dažnai kaitalioju žodžius ir jų vietą, bet ištisų pastraipų neperrašinėju. Daug ką laikau galvoje. Kartais, kai jau būnu įpusėjusi knygą ir bandau mintyse suvaldyti pasakojimo gijas, man topteli: „Dieve, kaip aš visam šitam chaosui suteiksiu prasmę?“ Bet aš iš patirties žinau, kad galiu knygą „suvaldyti“: susieti visas pasakojimo gijas.
- Ar ilgainiui rašyti darosi lengviau?
- Ne. Kaip ir gimdyti vaikus. Žinau, kaip tai skausminga, kiek manęs laukia darbo ir nerimo.
- Kokius kitus švedų rašytojus rekomenduotumėte paskaityti?
- Sofie Sarenbrant. Man patinka jos stilius.
