Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Svetlana Aleksijevič: „Dabar didvyriškumo reikia, kad nešaudytum“

Nobelio literatūros premiją laimėjusi baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič savo namuose
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Nobelio literatūros premiją laimėjusi baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič savo namuose
Šaltinis: Bernardinai.lt
1
A A

Svetlana Aleksijevič – baltarusių rašytoja. Gimė 1948 m. Stanislavo mieste (dabar – Ivano Frankivskas). 1972 m. baigė BVU Žurnalistikos fakultetą. Ji – knygų „Karo veidas nemoteriškas“, „Cinko berniukai“ ir kt. autorė, 1915 m. Nobelio literatūros premijos laureatė už knygą „Černobylio malda“.

Svetlanos Aleksijevič knyga „Laikas iš antrų rankų“ gavo skaitytojų simpatijos premiją „Didžioji knyga“. Kūrinyje „Laikas iš antrų rankų: gyvenimas ant socializmo griuvėsių“ pateikti monologai užrašyti dešimt metų keliaujant po buvusią Sovietų Sąjungą. Čia prabyla paprasti žmonės, anksčiau retai turėdavę teisę kalbėti. Tai knyga apie mus. Apie tai, kad žmogų galima užprogramuoti. Tai pasakojimas apie bauginantį ir kartu tragiškai gražų pasaulį, iš kančios sukurtą civilizaciją. Tai šimtai skirtingų žmonių monologų: verslininkų, motinų, senų kareivių, lagerių apsaugininkų... Be juos visus jungia viena: jie išgyveno SSSR žlugimą. Kai visa tai, dėl ko jie gyveno ir kuo tikėjo, atsidūrė istorijos sąvartyne. Čia pateikiame interviu su rašytoja.

Kodėl taip lengva žmogų užprogramuoti karui? Ir kariaujantieji ten vartoja žinomus žodžius: „herojus“, „didvyriškumas“... Ne, aš taip nemanau.

Gyvenimas – kapeika?

– Viena iš jūsų herojų knygoje sako: „Rusija išsėmė savo limitą kraujui, karams, revoliucijai... Nei naujam kraujui nėra jėgų, nei kokiai nors beprotybei.“. Bet pastarojo meto įvykiai rodo: neišsėmė. Ar kraujo limito apskritai nebūna?

– Tas nuovargis nuo kraujo... jis buvo, jis pasireiškė per perestroiką. Žmonės troško gyventi, o ne žudyti vienas kitą. Šalis tada galėjo apsieiti be „revoliucinio“ kraujo. Nors paskui kraujo vis dėlto buvo pralieta daug — šitiek šaudėsi, žudė vienas kitą, kai pradėjo dalytis nuosavybę. Didelį Rusijos pyragą.

Dabar kraujas liejasi Ukrainoje... Visi sutrikę. Mano tėvas – baltarusis, mama – ukrainietė. Ukrainos peizažas, ukrainietiškos dainos man brangios, kaip ir rusiškos ar baltarusiškos. O dabar jos kraujuoja. Kodėl taip lengva žmogų užprogramuoti karui? Ir kariaujantieji ten vartoja žinomus žodžius: „herojus“, „didvyriškumas“... Ne, aš taip nemanau. Dabar didvyriškumo reikia, kad nešaudytum.

– Bet juk ir visų buvusių karų istorija rodo: krauju ir mirtimi vis tiek problemų neišspręsi.

– Baikite! Menui reikia būti nuolankesniam. Kiek puikių knygų parašyta – ir kas? Aš kalbėjausi su žmonėmis, kurie sėdėjo Stalino lageriuose, perėjo karą. Visi jie kartojo vieną frazę: „Žmogus nežmoniškomis sąlygomis per tris dienas virsta gyvuliu.“ Kare jam tam užtenka trijų dienų, lageryje taip pat – tik trijų dienų. Žmogus ne itin apsaugotas kultūros. Šis sluoksnis greitai nusilupa. Ir išlenda žvėris, kuris nenori mirti. Jokia kaina. Iš pradžių – jis, o paskui – jau prigimties dėsnis.

Nežinau... Neturiu atsakymo į šį klausimą: kodėl gyvūnai pas mus stipresni už žmogų? Žmogžudžiai klauso Bacho, skaito Šekspyrą... Na ir kas? Bet reikia saugoti savyje žmogų. O ką tu dar gali? Taip svarbu šiandien išsaugoti save. Išgelbėti. Rasti jėgų išeiti iš choro. Kitaip kada nors bus labai gėda. Prieš save, prieš vaikus.

– Bet žmogaus gyvenimo vertybė...

– Kapeika! Niekada Rusijoje žmogus nebuvo vertingas. Mes juk karo žmonės: arba kariaujame, arba rengiamės karui. Kažkodėl tai vadinasi gyvenimu.

– Kas turi įvykti šalyje, kad valdžia į savo liaudį pažiūrėtų ne kaip į išlaidų išteklius?

– Kad ir kaip keista, valstybė — tai mes. Kodėl mūsų žmogus pats su savimi nieko nedaro? Kodėl trinasi tai cerkvėje, tai patiki kokiu nors valdovu ar stebuklu? Tie patys europiečiai — jie puikiai susiorganizuoja ir išsprendžia savo miestelio ar kaimo problemas.

Dar vienas pavyzdys... Sprogo Černobylis. Visas pasaulis atsiliepė į mūsų nelaimę. Vasarą Černobylio vaikus išvežė į Europą reabilitacijai. Švarus vanduo, švarūs produktai. Gydymas. Atvežė vaikus į vieną vokiečių kaimą. Pakvietė kartu su motinomis. Kaimo gyventojai paeiliui gamino svečiams valgį, kartą jie motinų paprašė: „Jūs taip pat mums padėkite, o tai visas dienas sėdite namuose, jums juk nuobodu.“ Motinos įsižeidė: kaipgi šitaip, kaip jos dirbs, juk jos atvažiavo pailsėti! O juk tai buvo jų sergantys vaikai. Bet jos vis tiek laukė, kol kas nors juos gelbės... Ne jos pačios, bet kas nors!

Taigi, dar kartą kartoju: valstybė — tai mes su jumis.

Šalį prašvilpė?

– Pats dažniausias klausimas šiandien: kaip atsitiko, kad mes, kaip sako viena iš herojų, „tokią šalį nuleidome į unitazą“?

Mes nemėgstame prisiminti savo praeities, kaip kalinys nemėgsta prisiminti kalėjimo.

– Taip, mes buvome romantikai. Net keista, kad po tokio kraujo praliejimo buvo tiek romantikų. Idealistų. Virtuvėse kalbėjo apie liaudį, kurios iš tikrųjų nebuvo, – ji buvo tik mūsų galvose. Mūsų svajonėse, ginčuose. Štai, galvojome mes, jis perskaitys Šalamovą, Solženicyną ir pagaliau sužinos tą baisią tiesą. Pajus katarsį. Bus naujas žmogus, bus naujas gyvenimas. Ir niekam net į galvą nešaus paklausti: o iš kur atsiras dešra – iš mūsų kalbų? Pernelyg tikėjome žodžiu, jis buvo kaip gyvenimas. Pas mus herojais buvo tie, kurie perskaitė visą Hegelį, Kantą, Hayeką. Išėjome iš virtuvės į gatvę, o ten kiti herojai: Abromovičius, Mavrodis... Solženicynas gulėjo knygų sąvartynuose niekam nereikalingas. Žmonės metėsi kitur — pirkti, viską išbandyti... Iš pradžių kaip vaikai žaislais džiaugėsi vakarietiškais kavos aparatais, skalbiamosiomis mašinomis, unitazais...

Visa tai pasimiršta... Nors mes nieko nepraleidome – mes nemėgstame prisiminti savo praeities, kaip kalinys nemėgsta prisiminti kalėjimo. Turbūt dėl baimės. Rusijos žmogus gyvena jau kaip ir tą gyvenimą, bet juk jis visas iš ten, iš praeities.

O juk laisvė – tai ne šventė aikštėse per šventes ir šūkiai „Urа!“ Pertvarkos laikais buvo gerų vardų, inteligentijos žiedo — Lichačiovas, Adamovičius, Afanasjevas... Bet labai greit prireikė ekonomistų, filosofų. O jų nebuvo. Kol mes kalbėjome virtuvėse, kiti tuo metu dalijosi naftą, dujas... Mažas „raudonasis žmogus“ tapo elgeta. Ir demokratai išsigimė. Užmokestis už mūsų romantizmą.

Liūdna, kad žmogaus gyvenimas – vienintelis gyvenimas! – taip turi praeiti. Ir niekas iš šių spąstų nemato išeities. O dabar? Permėje uždaro Gulago muziejų, smaugia opoziciją... Ar tai sukėlė visuomenės masinių protestų? Ne. Girdisi vienišių balsai. O likusieji? Žmogus užsidarė savame pasaulyje. Argi gali tapti laisva šalis, kai kiekvienas rūpinasi tik savimi – nusipirkti mašiną, nuvažiuoti poilsiauti į Egiptą?.. Gyvename po lagerio. Lagerio patirtis rodo mums horizontą. Neištrūksime, niekada neištrūksime.

– Bet jūs juk pati kalbėjote apie sovietinį žmogų, kad jis buvo...

– ...puikus ir kartu baisus. Trisdešimt metų rašiau „raudonojo žmogaus“ istoriją – tai penkios knygos. Jose visas mūsų gyvenimas – tas, kuris vadinosi socializmu, ir tas, kuris iki šiol niekaip nesivadina.

Taip, tada buvo pakelta ir milžiniška išsilavinusi liaudies masė. Juk, kaip sakė Čerčilis, Stalinas perėmė Rusiją su žagre, o paliko ją su atominiu ginklu. Kita vertus, Gulagas daugybę žmonių demoralizavo – baime, pažeminimu. Milijonai apsauginių, anoniminių pranešimų. Apie ką galėjo mąstyti tie išgąsdinti žmonės? O juk mes – jų vaikai.

Kuo galėjo būti didis sovietinis žmogus? Jis negalvodamas galėjo paaukoti savo gyvenimą už Tėvynę, galėjo užlipti su kastuvu ant sprogusio reaktoriaus, galėjo pulti po tanku... Tėvas man pasakojo: baigėsi mūšis, visus užmuštuosius suguldė, duobes užkasė – ir ėjo toliau. Vėl mūšis, vėl iškasta duobė — ir pirmyn. Žmonės bijojo artimų pažinčių – po pirmo mūšio galėjo daugiau ir nebesusitikti.

Aš atiduodu pagarbą šitiems didvyriams. Be jų nebūtų buvę pergalės 1945-aisiais. Bet jeigu įsigilintume: koks barbariškumas – taip pigiai vertinti savo liaudį! Tas pats Černobylis. Atvažiuoji ir matai: turėjo būti atvežtos skalbiamosios mašinos, bet kažkodėl jų neatvežė. Mūsų moterys rankomis skalbia tuos radiacija užterštus kostiumus, rankos jų žaizdotos. Tai juk barbarai – tie, kurie vertė tas jaunas moteris faktiškai eiti į savižudybę. Arba jaunus vaikinus siuntė ant reaktoriaus stogo sakydami: „Robotas? Jis greitai sugenda, brangiai kainuoja. Ką, negi pas mus maža kareivių?“

– Jūs per savo gyvenimą išklausėte nemažai išpažinčių. Ar buvo tarp jų tokių, kurios ypač sukrėtė?

– Klasikinis žurnalisto klausimas... Kadaise, rinkdama medžiagą knygai „Nemoteriškas karo veidas“, vienos herojės paklausiau: „Kas kare baisiausia?“ Toks pat naivus klausimas, kaip ir jūsų. Ji nusijuokė: „Jauna tu... Manai, kad pasakysiu, jog baisu mirti? O tu pereik karą vyriškomis glaudėmis – jos tada buvo iki kelių. Žinai, kokia gėda! Maniau: numirsiu ir gulėsiu su tomis glaudėmis, negraži.“ Gyvenimas įvairus, paprastas ir žiaurus.

Aš myliu visus savo herojus. Nes be meilės nieko nepadarysit. Tai toks trapus ryšys su žmogumi, jį tik meilė ir palaiko.

– Jūs sakote: liūdna, kad žmogaus gyvenimas praeina slegiamas tos beprotybės, karų, padalijimų, pažeminimų. O kokia išeitis?

– Pasikartosiu: išsaugoti savyje žmogų. Nes nužmogėti — išduoti, užmušti – labai lengva! Įsijunkite televizorių, paklausykite... Reikia rūpintis savo siela ir daryti visa tai pagal savo jėgas. Gerbiu savanorius, kurie daro nors ir mažą, bet vis dėlto svarbų darbą. Tiktai — kelias! Tai kaip meilėje: jei ištekėjote, tai visai nereiškia, kad visada būsite laimingi, kaip pirmosiomis dienomis, jeigu... Jeigu neišmoksite kiekvieną dieną austi kaip voras savo pasaulio, jis ir sugrius. Išnyks.

Parengta pagal užsienio spaudą

Bernardinai.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Literatūra Knyga
Sužinokite daugiau