Turgaus prekeivė alkoholikė Manka, buvusi Varšuvos sukilimo ryšininkė Marija, moteriško būdo auksarankis konditerininkas Marijonas ir maištaujanti paauglė Marysia gyvena tame pačiame Varšuvos rajono name ir klaidžioja tomis pačiomis gatvėmis. Graudžios šių personažų, įkūnijančių keturias kartas, gyvenimo istorijos susilieja į painų ir prieštaravimų draskomą šių dienų visuomenės portretą.
Žvelgdama iš feministinių pozicijų, autorė įtaigiai parodo, kaip primesti socialiniai vaidmenys (motinos, namų šeimininkės, „tikro vyro“, turgaus pardavėjos, mergaitės-princesės) žlugdo laisvės trokštančias asmenybes, pasmerkia jas dvasiniam skurdui ir nužmogėjimui. Sodrus gatvės žodynas, gyvi personažai, autentiški pykčio bei nevilties protrūkiai verčia susimąstyti apie svarbiausius šiandienos Rytų Europos skaudulius.
Sylwia Chutnik (gim. 1979 m. Varšuvoje) – rašytoja, žurnalistė, aktyvi moterų teisių gynėja, lyčių studijų absolventė. 2008 metais išleido pirmąją knygą „Kieszonkowy atlas Kobiet“ („Kišeninis moterų atlasas“). Už literatūrinį debiutą buvo apdovanota prestižiniu Lenkijos kultūros apdovanojimu „Paszport Polityki“. Vadovauja savo įkurtam fondui „Fundacja MaMa“ ir kovoja už motinų teises. Taip pat dirba gide – ekskursijose po Varšuvą pasakoja apie garsias šiame mieste gyvenusias moteris.
Autorė akivaizdžiai nepatenkinta moterų padėtimi: „Gali manyti, kad atkakliai šveisdama tualetą, išgelbėsi savo sielą. Panašiai galvoja daugybė moterų – jeigu jos ypatingai pasistengs tvarkydamos kambarius, rūpinsis vaikais ir vyru, tada viskas bus gerai. Ir, galiausiai, apsigauna. Jos dažniausiai neturi oficialaus darbo, paskiria visą savo laiką „namų židinio“ kurstymui. Išlaikomos vyrų, neturi savų pinigų. O, kai vyras jas palieka, pasilieka be jokių lėšų ir negali užsidirbti pensijos.“
„Nemokėjau parašyti mielos ir simpatiškos knygos. Pasaulį regiu ironiškai ir matau jame dalykų, apie kuriuos nekalbama. Austrijos rašytoja Elfriede Jelinek sakė, kad rašyti reikia maištaujant ir siekiant pataikyti į tarpuakį. Ši knyga yra mano maištas – nevalia taip siaubingai elgtis su garbaus amžiaus žmonėmis. Man buvo prikišama, kad knyga pernelyg ideologiška, tačiau ji tiesiog visuomeniška. Faktas, kad seni žmonės gauna 500 zlotų pensiją, nėra ideologija, kaip ir faktas, kad Varšuva yra persmelkta istorijos ir daugybė žmonių negali pro ją abejingai praeiti“, – apie „Kišeninį moterų atlasą“ pasakoja S. Chutnik.
