Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

T.Venclova: „Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

Tomas Venclova
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr. / Tomas Venclova
Šaltinis: Metai
0
A A

Poetą, vertėją, 2017 m. „Poezijos pavasario“ laureatą Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas.

– Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu. Tai – svarus apdovanojimas, tačiau, pripažinsiu, kiek nustebau, kad laureatu netapote anksčiau, ir sudvejojau, ar jums ką nors tebereiškia tokie įvertinimai... Galbūt klystu? Kaip žiūrite į premijas, iškilmingą laurų vainikų ant kaklo kabinimą?

– Į „Poezijos pavasario“ šventę, kiek atsimenu, buvau kviestas tik vieną kartą. Ligi emigracijos jai netikau kaip „dekadentas“, netgi „liaudies priešas“, paskui turbūt dėl to, kad negyvenu Lietuvoje, o gal iš inercijos. „Poezijos pavasaris“ – tradicija, likusi iš sovietmečio, bet ne visa, kas tais laikais atsirado, yra bloga, taigi ir laureato vardas yra garbingas. Dar garbingiau, kad šia proga minimas Maironis. Niekas nėra mūsų lyrikai daugiau už Maironį nusipelnęs. Ligi jo lietuvių poezija buvo veikiau embrioninės būsenos (jei neminėsime Kristijono Donelaičio ir Antano Baranausko, kurie buvo brandūs, bet vieniši, neturėję pasekėjų), o Maironis ją visam laikui padarė lygiavertę bet kurios tautos poezijai. Taigi nematau reikalo peikti šio apdovanojimo, juo labiau jo atsisakyti. Bet šiaip jau „laurų vainikų ant kaklo kabinimui“ esu indiferentiškas. Tikrieji poezijos matmenys slypi kitur, ir, beje, paprastai išryškėja tik po dešimtmečių.

Taigi nematau reikalo peikti šio apdovanojimo, juo labiau jo atsisakyti. Bet šiaip jau „laurų vainikų ant kaklo kabinimui“ esu indiferentiškas. Tikrieji poezijos matmenys slypi kitur, ir, beje, paprastai išryškėja tik po dešimtmečių.

– Jūsų naujoje knygoje „Eumenidžių giraitė“ apstu biblinių, religinių nuorodų; eilėraščiuose prabylama visatos kūrėjo, absoliuto vardu: „Dievas“, „Esantis“, „Viešpats“, „Tas“ ir pan. Radijo laidoje literatūrologo, rašytojo Rimanto Kmitos paklaustas apie teologinius kūrinių bruožus, sakėte, jog šie tekstai veikiau ne religiniai, o tiesiog paremti bibliniais, mitologiniais motyvais. Kuo tuomet išsiskirtų religinė poezija, t. y. ko reikia, kad eilėraštį galėtume pavadinti religiniu? Ar tai labiau įvardijimo (sutartinai, pagal tam tikrus bruožus apibrėžiant), ar paties autoriaus santykio su religija, jo tikėjimo ir intencijos jį liudyti išdava?

– Manau, religiniais galima laikyti tik tuos eilėraščius, kurie yra tikėjimo išpažinimas. Net jei tą tikėjimą sunkina – gal ypač tada, kai sunkina – abejonė ir baimė, tai, ką teologai vadina „sielos naktimi“ (pasak šv. Kryžiaus Jono – noche oscura del alma). Tokių eilėraščių gausu viduramžių ar XVII amžiaus poezijoje. Naujaisiais laikais prie jų priskirčiau, pavyzdžiui, Paulio Verlaine’o „Išmintį“, E. T. Elioto „Tuščiavidurius žmones“, Josifo Brodskio „Natiurmortą“, pas mus – Bernardo Brazdžionio „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“. Tai, kad eilėraštyje dėstomas biblinis siužetas ar užsimenama apie aukščiausiąją galybę, jo dar nepaverčia religiniu. To paties J. Brodskio „Nunc dimittis“ – beje, puikiai parašytas – vis dėlto yra ties riba tarp religijos išpažinimo ir mitologinio pasakojimo.

Man visada įdomūs Senojo ir Naujojo Testamento sąšaukos aidai – dažniausiai teologų aptarti, kartais gal ir neaptarti. Pavyzdžiui, trys Juozapo dienos šulinyje, pranašaujančios tris Kristaus dienas karste. Tai primena rimus, nors tikinčiam žmogui toks palyginimas turbūt atrodytų šventvagiškas.
Nikolajus Gumiliovas kadaise rašė: „Visada atsiminti kažką, ko pažinti negalima, bet neįžeidinėti savo mąstymo apie tai daugiau ar mažiau tikėtinais spėliojimais – štai akmeizmo principas. Tai nereiškia, jog jis atsisako teisės vaizduoti sielą tomis akimirkomis, kada ji virpa, artėdama prie kitabūties, bet tada ji turi tik virpėti. Suprantama, Dievo pažinimas, gražioji dama Teologija, lieka savo soste, bet nei jos pažeminti ligi literatūros lygmens, nei literatūros pakylėti į jos deimantinį šaltį akmeistai nenori.“ Šis patarimas, kaip ir visa akmeistų programa, yra man svarbus. Bet nemanau, kad kiekvienas poetas turi jo laikytis.

– Apžvelgdama Jūsų naująją knygą, literatūros kritikė Virginija Cibarauskė brėžia ribą, „skiriančią Venclovos poetinį pasaulėvaizdį, jo kontekstus, jo rafinuotas poetines priemones ir šiandienę lietuvių poeziją – plepią, savo struktūra artėjančią prie šnekamosios kalbos, panirusią į kasdienes aktualijas, nebesiekiančią ar nesugebančią (pastarasis atvejis – neabejotinai nykesnis) suformuluoti konceptualių apibendrinančių įžvalgų“ (1). Kaip komentuotumėte tokią opoziciją? Koks Jūsų požiūris į lietuvių poezijos dabartį, ateities perspektyvas?

Manau, kad lietuvių poezijos plėtotei pakenkė velioniai Sigitas Geda ir Vytautas P.Bložė. S.Gedos ankstyvąją poeziją labai vertinu, bet maždaug nuo rinkinio „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ jis liovėsi save kontroliavęs – nutarė, kad galima pilti ant popieriaus bet ką ir bet kaip.

– Surizikuosiu pateikti pastebėjimą, kuris dažną papiktins. Jei užmiršime korektišką principą „apie mirusius gerai arba nieko“ – manau, kad lietuvių poezijos plėtotei pakenkė velioniai Sigitas Geda ir Vytautas P.Bložė. S.Gedos ankstyvąją poeziją labai vertinu, bet maždaug nuo rinkinio „Žydinti slyva Snaigyno ežere“ jis liovėsi save kontroliavęs – nutarė, kad galima pilti ant popieriaus bet ką ir bet kaip. Girdi, „chtoniškos“, „kentauriškos“ pasaulėjautos gelmė, genialumas (gal įsivaizduota gelmė, gal entuziastiškų bičiulių ir kritikų įkalbėtas genialumas?) tave visada pateisins. Tai, beje, reiškėsi ir jo dienoraščiuose, ir gyvenimo tekste – elgsenoje. Kas dėl V.P. Bložės, apie jį turbūt tiksliausiai pasakė R.Kmita: „Šiandien skaitant visus Bložės poezijos rinkinius išlieka klausimas, kur baigiasi „kompromisinė“ poetika ir kur prasideda „tikroji“. Jų pasikeitimas radikalus, gal net per daug radikalus, kad būtų įtikinantis... Ar taip lengva pasakyti, kad tai buvo netikra, o vėlesnės knygos tikros, „autentiškos“, kai beveik neįmanoma atskirti, kas yra kaukė, o kas tikrasis veidas, ir apskritai įžiūrėti, ar yra kas nors už kaukės?“ (2) Ne kiekvienas pastebi, kad šių autorių kūryba, jų įvykdytas „perversmas“ nesukėlė tikro susidomėjimo už Lietuvos ribų, liko parapijinis reiškinys. Sakyčiau, net įvarė lietuvių poeziją į tam tikrą aklavietę – derėtų keletą žingsnių atsitraukti ir pradėti iš naujo. Truputį panašiai rusų poezijoje atsitiko „oberiutams“ – toliau jų keliu eiti negalima, rizikuoji įklimpti į neįdomią grafomaniją, tegu ir besiskiriančią nuo senosios. J.Brodskis panaudojo kai ką iš „oberiutų“ patirties, bet daug labiau rėmėsi ankstesniais už juos poetais. Gal ir mums reikėtų labiau įsiskaityti į Henriką Radauską ar Alfonsą Nyką-Niliūną, nors jų kartoti, žinoma, nedera.

Manding, geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas. Na, ir ketvirtas dalykas: noras ką nors reikšminga pasakyti, o ne šiaip sau užpildyti popieriaus lapus, siekiant emocinio išsiliejimo, pasąmonės impulsų registravimo, ambicijų patenkinimo ar honoraro.

– Czesławas Miłoszas vienoje savo paskaitų, skaitytų Harvardo universitete 1981–1982 m. (lietuviškai jos išverstos knygoje „Poezijos liudijimas“), pabrėždamas, kad šiuolaikinė poezija yra mažiausiai saistoma poetinių taisyklių, kad skirtumai tarp literatūros žanrų nyksta, svarstė: „Ar kartais niūrus tonas, nevilties tonacija nėra vienas tų šiandieninės poezijos bruožų, kurie kada nors bus pripažinti buvę visiems primestu tam tikro stiliaus glaistu. Beviltiškumo vizija dažnai yra ne daugiau nei cliché, bendra daugelio kraštų poezijai, kaip buvo senovės mitologija ir Trojos karas Renesanso poetams“ (3). Kaip interpretuotumėte tokį teiginį? Ar neviltis, niūri, slegianti subjektą jausena poezijoje kartais neatsiranda kiek inertiškai, neatrodo kaip XX a. katastrofų aidas ar / ir dominuojančių poetinių praėjusio amžiaus tonacijų tąsa?

– Su Cz. Miłoszu sutikčiau. Čia pats esu ne be nuodėmės. Tiesa, ne tik XX amžius, bet ir mūsų laikai nėra labai viltingi, tebegresia katastrofomis. Be to, poetams visada buvo būdinga susimąstyti apie mirtį, o ta tema, sakyčiau, primeta savo stilistiką. Tačiau šiandien pilna ir kitokios poezijos – pavyzdžiui, groteskinės, ironiškos, net humoristinės. Kad ir Marcelijaus Martinaičio Kukutis – ten esama nevilties, bet svarbiausioji tonacija vis dėlto kitokia. Taip rašyti, deja, nemoku, tačiau tai, be abejo, yra vienas iš įmanomų ir vaisingų kelių.

– Norėčiau įterpti tokią nedidelę istoriją: ne taip seniai teko dirbti Lietuvių kalbos institute ir, be kitų veiklų, talkinti dėl atnaujinto elektroninio „Lietuvių kalbos žodyno“ pardavimo. Ir štai kartą ateinu į darbą, o mane pasikviečia viena kolegė iš leidyklos ir pasakoja, kad pirmasis jį įsigijo... Tomas Venclova! Simboliška, nes, bandau spėti, neretai naudojatės žodynais, iš naujo persvarstote teksto semantiką, esate dėmesingas kalbai. Ar dar pasitaiko, kad vieno ar kito žodžio reikšmės aprašas nustebina, priverčia suklusti?

– Elektroniniu „Didžiuoju lietuvių kalbos žodynu“ naudojuosi labai dažnai, o rašydamas eiles – nuolat. Esu miestietis, todėl man stinga gyvosios kalbos jausmo – daug ką išmokau ne iš aplinkos, o iš knygų. Painioju, pavyzdžiui, kirčius, o poezijoje tai neleistina. Taigi žodyne pasitikrinu priegaidę ir kirčiuotę. Be abejonės, žodynas padeda geriau suvokti ir semantinius žodžio atšešėlius. Taip pat vartau „Sinonimų žodyną“ ir „Kalbos praktikos patarimus“. Naudojuosi Davido F. Robinsono „Atvirkštiniu lietuvių kalbos žodynu“ („Lithuanian Reverse Dictionary“), jis praverčia ieškant rimo.

– Ar griežta teksto struktūra, forma, reikalauja leksikos vientisumo, darnos? Na, pavyzdžiui, Jūsų naujuose tekstuose randame tokių šiuolaikinių atributų kaip „smartfonas“, „Skype’as“, „Boeingas“ ir pan., kurie, regis, išsiskiria iš bendrojo eilėraščio leksikos sluoksnio.

– Eilėraštyje galima naudoti bet kokią leksiką, bet su saiku ir nusimanymu. Turbūt negrūsčiau „Skype’ų“ ir „Boeingų“ šalia biblinio Juozapo arba Odisėjo (tai būtų gediškai bložiškas poetikos principas, be didesnio pagrindo vadinamas „polifonišku“ – aš jį vadinčiau „vinegretišku“), bet eilėse apie Marconi’o radijo siųstuvą arba Artimųjų Rytų karą – kodėl gi ne?

– Neretai savo tekstus papildomai komentuojate. Ar taip nerizikuojate sumažinti jų interpretacijos galimybių, pasiūlyti skaitytojams pernelyg vienpusišką, „poetui priklausančią“ teksto sampratą, skaitymo, „rakinimo“ būdą?

– Gal tokios rizikos ir esama. Bet komentarais stengiuosi užkirsti kelią aiškiai klaidingiems „atrakinimams“. Pavyzdžiui, vienas recenzentas eilėraštyje „Du apokrifai“ įžvelgė vokietį belaisvį sovietų lageryje, o ten kalbama apie lenką belaisvį. Kitoje recenzijoje sakoma, kad eilėraštyje „Po paskaitos“ pasirodanti mano motina, o iš tikrųjų jame šneku apie Aną Achmatovą. Iš eilėraščiuose išbarstytų detalių galima suprasti teisybę, tačiau ne kiekvienas skaitytojas tas detales žino ar pastebi. Belieka jas išdėstyti ir paaiškinti komentaruose.

– Rinkinio „Pašnekesys žiemą“ (4) įvade rašėte, jog vertimus laikote lygiais originaliajai poezijai, kad neretai suvokiate juos it savus tekstus. Esate vertęs daugybę pasaulinio lygio poetų – Cz. Miłoszo, T.S.Elioto, Wisławos Szymborskos, Osipo Mandelštamo, W. H. Audeno, Roberto Frosto ir kitų – eiles. Ko išmokote versdamas? Kokią įtaką vertimai galėjo daryti Jūsų poetikos raidai?

– Apie tai daug kartų esu kalbėjęs ir rašęs. Stengiuosi versti tiktai tuos tekstus, kurie yra neginčijamai svarūs pasaulinėje poezijoje, be to, jie turi man paprasčiausiai patikti. Jeigu juos pavyksta išversti daugmaž adekvačiai, jie virsta lietuviškais eilėraščiais, kartais geresniais už savuosius. Adekvačiai – nereiškia „tiksliai“: veikiau reiškia „sklandžiai“, „ryškiai“, „skambiai“, iš viso „paskaitomai“ (daug lietuviškų vertimų – nepaskaitomi, nors turbūt tikslesni negu mano). Čia gali būti ir labai ginčytinų sprendimų. Pavyzdžiui, Oskaro Milašiaus „Tous les morts sont ivres“ perteikiau penkiapėdžiu jambu, nes lietuviškai jis toks pat natūralus, kaip prancūziškame originale ilgos eilutės (kurias bandė išsaugoti Antanas Vaičiulaitis). Užtat labai stengiausi išlaikyti fonetinį žaismą (lietūs-Lofotenuos-ledinis-Lofotenuos ir t. t.; beje, „Lofotenuos“ būčiau linkęs tarti su kirčiuotu trumpu ir siauru, „nelietuvišku“ balsiu „e“). Žinau, kad tas vertimas anaiptol ne visiems patinka, bet ką darysi.

– 1999-aisiais, atsakydamas į Lauryno Katkaus klausimus, teigėte manąs, jog „būti vien literatūros (ir vien savojo krašto) atmosferoje poetui pavojinga: tada pradedama rūgti savo sultyse, rašymą užgožia klišės“ (5). Deja, tenka girdėti ir kitokių nuomonių: antai poezija yra kalbos menas, todėl reikia mokytis daugiausia iš rašančių ta kalba, gilintis į ją, pratęsti nacionalinės literatūros procesą. Man regis, tokių – sąmoningai ar nesąmoningai „tęsiančių“ – lietuvių literatūroje ne taip jau mažai, gal net daugiau nei skaitančių keliomis kalbomis, verčiančių, aktyviau besidominčių pasauliniu poezijos kontekstu (ne tik iškiliausiais vardais). Susiklostė bemaž paradoksas: galimybių skaityti ir versti poeziją nūdien nestinga, cenzūros ar kokių ribojančių draudimų senokai nebėra, tačiau norinčiųjų tą daryti lyg ir nedaugėja. Kaip manote, kodėl?

– Sovietmečiu poezija buvo vartai į draudžiamą pasaulį – į „atkirstas šalis“, kaip sakiau eilėraštyje „Už mūsų sienų kvadratus“. Todėl vertimai atrodė svarbi kultūrinė misija. Dabar tas pasaulis nebedraudžiamas, jį galima lankyti. Internete skaitau apie lietuvius keliautojus, kurie kituose žemynuose užtrunka daug mėnesių – o, kad mes būtume taip galėję! Tiesa, dažnai jų įspūdžiai stebėtinai lėkšti – pavyzdžiui, kad vienoje šalyje nėra automobilių, kurie būtų senesni nei penkerių metų, o kitoje šalyje alus geras (ar, priešingai, prastas). Svetimos šalys virsta grynai vartotojiško dėmesio objektu, jų kultūra vis mažesnį skaičių žmonių domina. Ką gi, toks yra mūsų laikas. Todėl ir vertimai netenka svorio bei aureolės. Tačiau ir dabar manau, kad užsidaryti savo kalboje ir tradicijoje – tiesiausias kelias į literatūros sumenkėjimą.

Svetimos šalys virsta grynai vartotojiško dėmesio objektu, jų kultūra vis mažesnį skaičių žmonių domina. Ką gi, toks yra mūsų laikas. Todėl ir vertimai netenka svorio bei aureolės. Tačiau ir dabar manau, kad užsidaryti savo kalboje ir tradicijoje – tiesiausias kelias į literatūros sumenkėjimą.

– Neseniai „Šiaurės Atėnuose“ pasirodė J. Brodskio kalbos „Kaip skaityti knygą“, pasakytos 1988 m. gegužės 18 d. I-osios Turino knygų mugės atidarymo proga, vertimas. Joje teigiama, kad, norint išsiugdyti gerą literatūrinį skonį, reikia skaityti kuo daugiau poezijos, nes ji „ta aukštesnioji žmogaus kalbos forma, yra ne tik glausčiausias, bet ir sutelkčiausias žmogiškosios patirties perdavimo būdas“ (6). Kaip pakomentuotumėt šį teiginį? Ar galėtume sakyti, jog poezijos skaitymas yra turiningesnis už prozos, eseistikos, akademinės ar kitokios literatūros skaitymą? Jei taip, kuo?

– Poezija yra sutirštinta kalba – kaip sakė Romanas Jakobsonas, kalba, atsisukusi į save pačią. Tiesa, ta jos funkcija turi derintis su kitomis funkcijomis, kitaip poezija darosi beprasmė. Kalba treniruoja žmogaus smegenis, sutirštinta kalba treniruoja labiausiai. Todėl poezija, anot to paties J. Brodskio, turi antropologinį tikslą, kelia mus į aukštesnę žmogiškumo pakopą. Nebūtinai daro mus geresnius, bet šiaip ar taip didina mūsų potencialą.

– Viename pokalbyje, kalbėdamas apie J. Brodskį, teigėte, esą jis yra gerokai didesnis poetas už jus, padaręs perversmą rusų literatūroje, gebantis „rašyti visais kalbos registrais“ (7), todėl vadintinas major poet, o jūs – minor poet. Kaip išplėstumėte šią skirtį?

– Na, J. Brodskis parašė daug šimtų eilėraščių ir kelias poemas, leidžiami daugiatomiai jo raštų rinkiniai, jie skaitomi ir yra įtakingi visame pasaulyje – tai ir vadinasi major poet.

Naujas „Metų“ numeris
Naujas „Metų“ numeris

– „Literatūroje ir mene“ publikuojami jūsų „Emigracijos dienoraščiai“. 1977-ųjų lapkričio 19 d. juose pasižymėjote: „Pastarųjų metų Brodskio eilėraščiai: it Pasternakas, jis rašo vis blogiau, manydamas, kad rašo vis geriau. <...> Atleisk man, Viešpatie. Labai myliu tą žmogų ir niekad jam to nepasakysiu“ (8). Klausčiau apie atvirumą, drąsą, vertinant artimųjų, bičiulių, žymių poetų kūrybą – ar kartais to nepristingame?

– Vieni pristinga, kiti ne. Aš neretai pristigdavau, dažniausiai dėl to, kad nenorėdavau žmonių skaudinti. Mano dienoraštyje yra labai piktų pasisakymų apie daugelį žinomų poetų (kartais jau mirusių), bet ir dabar tuos pasisakymus kupiūruoju, nors nenorėčiau, kad jie būtų kupiūruojami po mano mirties. Konkrečiai dėl J.Brodskio – vėliau mano pažiūra į jo emigracines eiles kito, dažniausiai į gerąją pusę, nors ir dabar yra jo eilėraščių, kurie man svetimi (ištęsti, chaotiški, su skonio „duobėmis“ arba persūdytai ciniški).

– Internete suvešėjus socialiniams tinklams, dalis rašytojų savo kūrybą, eilėraščius, romanų ištraukas, vertimus visų pirma skelbia ten. Taip pat vis labiau rūpinamasi savo „virtualiuoju įvaizdžiu“, pavyzdžiui, feisbuko anketa; virtualiai „susitinkama“ dažniau nei pasimatoma gatvėje ar kavinėje. Regis, daugėja pataikūniškumo („like’ų“) ir mažėja argumentuotos, nuosaikios kritikos. Kaip manote, ar aktyvus dalyvavimas socialiniuose tinkluose gali keisti literatūros lauką: rašytojų laikysenas, tarpusavio santykius, o gal ir pačią kūrybą (pavyzdžiui, stiliaus, temų bendrinimas, rizika supanašėti, reprodukuoti bendras tendencijas)?

– Nežinau. Socialiniais tinklais nesinaudoju ir nenoriu naudotis – tai jau ne man ir ne mano metams. Dažnai sakau, kad darausi anachroniškas lyg tie senukai, visą gyvenimą praleidę vienkiemyje, kurie žegnodavosi pamatę automobilį, juo labiau garvežį. Dukra ir sūnus beveik prievarta įrašė mane į feisbuką, bet tenykščių tekstų ir nuotraukų nežiūriu. Gaunu dešimtis ar net šimtus pasiūlymų „draugauti“, bet man visai užtenka trijų keturių draugų, kuriuos turiu nuo seno. Kartais sakoma: jei nesirodai feisbuke, vadinasi, sociališkai neegzistuoji. Manding, ten daugiausia rodosi tie, kurių egzistencija nėra itin vertinga ir įdomi. Viešpatie, kaip malonu „sociališkai neegzistuoti“! Gal tai mano luošybė, netgi perversija, bet kitaip nemoku.

Kartais sakoma: jei nesirodai feisbuke, vadinasi, sociališkai neegzistuoji. Manding, ten daugiausia rodosi tie, kurių egzistencija nėra itin vertinga ir įdomi. Viešpatie, kaip malonu „sociališkai neegzistuoti“!

– Knygos „Optimizmo paieškos pesimizmo amžiuje: Rytų Europos nuojautos ir pranašystės“, kurią – laiškų forma – rašėte kartu su Leonidu Donskiu, pristatyme užsiminėte apie Latvijoje leidžiamą ir jums gerą įspūdį paliekantį kultūros, literatūros žurnalą „Rīgas Laiks“, leidinį, kokio „mes dar ilgai neturėsime“. Kodėl išskyrėte būtent šį žurnalą, kokie jo privalumai? Esu girdėjęs, kad Latvijoje beveik nebeliko literatūros leidinių (mūsų „Literatūros ir meno“, „Šiaurės Atėnų“ analogų) – ar tai reikštų, kad Lietuvoje irgi reikalingas koks nors „kooperavimasis“ tikintis pakelti turinio kokybės kartelę? O gal priešingai – įvairovė net ir nedidelėje valstybėje leidžia pasirodyti skirtingiems autoriams, pasireikšti oponuojantiems balsams, todėl privalu leidinius išsaugoti?

– Žurnalą „Rīgas Laiks“ iš esmės gamina du asmenys, mano neblogi pažįstami Uldis Tīrons ir Arnis Rītups (na, dar Ieva Lešinska). Jį sudaro daugiausia platūs interviu, kuriuos jie geba paimti iš pačių žymiausių pasaulio filosofų, mokslininkų, menininkų. Skaitydamas „Rīgas Laiks“, gali daugmaž orientuotis visoje dabartinės kultūros erdvėje, neapsiribodamas atsitiktinėmis nuotrupomis, kurios vyrauja mūsų leidiniuose, ir sužinai, į ką verta papildomai pasigilinti. Be to, žurnale nestinga humoro. Uldis ir Arnis yra rusų filosofo emigranto Aleksandro Piatigorskio mokiniai, praktikuoja kiek perdėtą jo kultą, bet tai vienintelis priekaištas, kurį jiems galiu padaryti. Žurnalo variantai rusų ir anglų kalbomis prieinami Vilniaus kioskuose, tačiau nežinau, ar juos kas perka. Jei neperka – labai gaila. Geriau vienas toks kvalifikuotas leidinys negu dešimtys skelbiančių tuščiažodžius pretenzingus tekstus ir nelabai įdomius ginčus.

– „Žmogus negali ištisai laikytis vien valios pastangomis ir ištisai būti įsitempęs“ , – rašė Albert’as Camus Jūsų ne kartą vienu svarbiausių pavadintame romane „Maras“. Tad užbaigti pokalbį noriu klausdamas apie Jūsų laiką ir ką veikiate, kai nusprendžiate jį sulėtinti, atsikvėpti?

– Išėjęs į pensiją, esu kur kas labiau užimtas negu tais laikais, kada dėsčiau. Maniau, kad dėstymo labai pasiilgsiu, bet, kad ir kaip keista, kol kas nepasiilgstu. Pusę laiko praleidžiu savajame Niu Heivene, pusę Europoje (taip pat ir Lietuvoje, bet nebūtinai joje). Tiesa, Amerikoje praktiškai neturiu poezijos vakarų, viešų paskaitų ar pasirodymų, ir pats jų neieškau (nors anksčiau turėdavau) – tai rodo, kad toje šalyje prigijau tik iš dalies. Bet Europoje turiu jų gausybę ir dėl to dažnai pavargstu. A.Achmatova sakė, kad nuovargį ar nuobodulį geriausiai sklaido apsilankymas ten, kur niekad nesi buvęs. Prieš kiek laiko, pavyzdžiui, buvau nuvykęs iš Varšuvos į Čenstakavą. Anot B.Brazdžionio eilių, „nueisiu pėsčias į Čenstakavą, pėsčias į Šv. Vietą“. Tiesa, pėsčias nėjau, važiavau autobusu, o atgal traukiniu. Tenykštę Jasna Gura šventovę aplankyti, be abejo, verta. Dabar planuoju pamatyti Bžego (Brzeg) miestelį, kuriame yra rūmai, žinovų manymu, nenusileidžiantys krokuviškiam Vaveliui. Esti kitų, daug didesnių planų, bet juos kol kas nutylėsiu. Dar vienas būdas gydyti nuovargį – neįpareigojantis (kiek tai įmanoma) skaitymas. Deja, mano regėjimas kiek prastėja, skaityti darosi ne visada lengva. Dabar skaitau velionių Zygmunto Baumano ir Leonido Donskio „Takųjį blogį“. Kas be ko, sunkus, sintaksiškai nesklandus, kartais ne visai suprantamas tekstas – bet gal čia daugiausia kaltas lietuviškas vertimas.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2017 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)

VIDEO: „Apie ką negalima kalbėti“ su Tomu Venclova
Metai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą