2018 metais Lietuvos žvalgyba minės 100 metų. Pirmieji jos darbuotojai, kūrę ir stiprinę žvalgybos ir saugumo institucijas, vėliau atsidūrė labai sudėtingose gyvenimo aplinkybėse. Ši knyga ir skirta vienam iš pirmųjų žvalgybos darbuotojų, kurio memuarai ir užrašai netikėtai buvo atrasti tolimoje Kolumbijoje. Patekęs į Kolumbiją ir čia pradėjęs savo naują gyvenimą jis paliko užrašus su unikaliomis nuotraukomis – įamžintas ne tik jis pats – 1919 metų savanoris, bet ir VSD darbuotojų laisvalaikis, lietuvių karo pabėgėliai Vokietijoje ir Kolumbijoje, kelionė laivu į Kolumbiją 1948 metais.
Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, dalyvavęs Nepriklausomybės kare, nuo 1921 m. pradėjęs tarnybą Lietuvos žvalgybos ir saugumo tarnybose, vadovavęs prezidento apsaugai ir sekliams, ne kartą gelbėjęs prezidentą A.Smetoną –taip trumpai galima apibūdinti Albiną Čiuoderį (1898–1965). Ir paskutine jo užduotimi tapo – užtikrinti prezidento pasitraukimą iš Lietuvos pirmąją okupacijos dieną.
Dabar atrasti A.Čiuoderio užrašai leidžia iš naujo įvertinti VSD slapto veikimo aplinkybes ir kai kuriuos svarbius istorinius įvykius. Būtent A.Čiuoderio vadovauto Ypatingojo skyriaus darbuotojai ruošė ieškomų asmenų albumus, kaip pagalbinę vaizdinę medžiagą skyriaus sekliams. Ir jo prisiminimus apie A.Sniečkų ir J.Paleckį, A.Smetonos likimą, lietuviško saugumo ir kriminalinės policijos skyriaus darbą nacistinės okupacijos metais, galima priskirti prie įdomesnių lietuviškos žvalgybos istorijos šaltinių.
Knygos sudarytojas dr. Arvydas Anušauskas: „Albino Čiuoderio memuarai ir užrašai mano rankose atsidūrė labai netikėtai. 2017 m. birželio 23 d. iš kolegos parlamentaro Egidijaus Vareikio gavau elektroninį laišką, kuriame jis prašė susitikti su moterimi (ji pasirodė esanti A.Čiuoderio sūnėno dukra Ramunė Stanevičienė), kuri turinti kažkokius istorinius užrašus.
Užrašų autoriaus pavardė man jau sakė labai daug – mat rašydamas apie Lietuvos žvalgybą ieškojau visų Valstybės saugumo departamento skyrių vadovų nuotraukų. Tuo metu Ypatingojo skyriaus viršininko nuotraukos taip ir neradau – dalis darbuotojų buvo įslaptinti ir apie juos išliko labai mažai tikrų žinių.
Sužinojau, kad A.Čiuoderis atsidūrė Kolumbijoje ir 1954–1964 m. rašė memuarus. Pats vadino juos „didžiąja knyga“. Paprašiau jo anūkių paieškoti nuotraukų, kurios galėtų papildyti memuarus. Ir, mano nuostabai, atsirado dar vieni užrašai: beieškodamos nuotraukų, palėpėje juos aptiko anūkės. Visas rankraštis – 360 puslapių, juose įklijuota daug to laikotarpio laikraščių iškarpų ir asmeninių nuotraukų. Tie užrašai A.Čiuoderio rašyti likus metams iki mirties. Jie gerokai papildo memuarus, suteikia papildomų įžvalgų, juose papasakota giminės istorija, aprašyti vėlesnio gyvenimo epizodai.“
Kaip karys savanoris, A.Čiuoderis savo užrašuose nevyniojo žodžių į vatą ir tiesiai šviesiai rašė apie kartais labai nepatogius įspūdžius iš savo tarnybos. Tiesa, tie įspūdžiai užrašyti vėliau, nuo aprašomų įvykių praėjus 24–50 metų.
Autorius aprašė žvalgybos kūrimosi peripetijas, nevengė nagrinėti nevienareikšmiškų slaptosios tarnybos santykių su to meto visuomene, spauda ir politikais. Save laikęs savanoriu idealistu, jis bjaurėjosi nepagrįstos prievartos atvejais, net ir karo metu.
Taip, Lietuvos žvalgybos istorija buvo įvairiapusė, pasižymėjo ne visiems iki šiol žinomomis dvikovomis su Vokietijos ir Lenkijos slaptosiomis tarnybomis. Ne vieną to meto slaptą operaciją lydėjo labai permaininga sėkmė. Pagaliau daug lėmė ir politinės aplinkybės, apie kurias prabyla ir A.Čiuoderis.
Šiaip ar taip, žvalgyba – tai pirmiausia žmonės. Žmonės, kuriems buvo lemta gyventi skirtingais istorijos laikotarpiais. Žmonės, kuriems teko dalyvauti nepriklausomos valstybės gimime ir išgyventi tos valstybės praradimą, okupacijas. Kuriems teko pasijausti gyvenimo šalikelėje, netekus ginamos tėvynės. Sunkiausi pasirinkimai laukė okupantams ieškant buvusių saugumo darbuotojų, siekiant juos arba panaudoti, arba sunaikinti.
