Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Trys Raudonos“ autorius Johnas Katzenbachas: „Trilerius ir detektyvus rašyti vis sunkiau“

Johnas Katzenbachas
Leidyklos nuotr. / Johnas Katzenbachas
Šaltinis: 15min
0
A A

Ką darytumėt, jei Didelis Piktas Vilkas pasibelstų į jūsų duris? Tokį klausimą kelia Johnas Katzenbachas savo naujausiame trileryje „Trys Raudonos“ (iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis, išleido „Tyto alba“), priversdamas tris nežinios kamuojamas raudonplaukes kovoti su itin gudriu žudiku.

Johnas Katzenbachas savo karjerą pradėjo laikraštyje „Times of Trenton“, paskui dirbo teismo korespondentu laikraščiuose „Miami News“ ir „Miami Herald“. Už straipsnius, nušviečiančius teismo procesą dėl narkotikų prekybos, jis pelnė ne vieną apdovanojimą. Vėliau Johnas Katzenbachas rašė apybraižas „Miami Herald“ leidžiamam žurnalui „Tropic Magazine“ apie Vietnamo veteranus, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo, močiutes, neteisingai apkaltintas pirmojo laipsnio žmogžudyste ir donkichotiškas didžėjų keliones. 1982 m. pasirodė jo pirmoji knyga „In the Heat of the Summer“, vėliau virtusi filmu „The Mean Season“, kuriame vaidino Kurtas Russellas and Mariel Hemingway. Išėjus trečiai knygai, J. Katzenbachas atsisveikino su žurnalistika ir atsidėjo rašytojo karjerai. Buvo ekranizuoti dar trys jo trileriai  – „Kilnus tikslas“ (Just Cause), „Harto karas“ (Hartʼs War) ir „Ne tas žmogus“ (The Wrong Man). 

„Trys Raudonos“ – tryliktoji jo knyga. Lietuviškai taip pat išleisti trileriai „Analitikas“, „Kilnus tikslas“, „Pamišėlio istorija“, „Ne tas žmogus“ ir „Profesorius“.

Johną Katzenbachą kalbina tinklaraštininkė Donna Kortes.

– Jūsų trileriai žavi skaitytojus įtemptu siužetu ir nežinomybės pojūčiu. „Trys Raudonos“ – meistriškas abiejų komponentų kokteilis. Ar sunku suderinti šiuos elementus?

– Tikrai geras klausimas, užkabinantis pačią trilerių rašymo esmę. Būtent intrigos ir įtampos pusiausvyra lemia trilerio kokybę. Skaitytojas turi pajusti, kad aprašomi veiksmai atitinka kiekvieno personažo psichologinę būseną. Kitaip sakant, kiekvienas veikėjo žingsnis turi būti pagrįstas emocine logika – mano manymu, trileriui tai svarbiausias dalykas. Jei knygos personažai elgiasi nenuosekliai – ką gi, skaitytojai gali nubausti tokį nerūpestingą autorių, ar ne? Jie purkštaudami užverčia knygą, nutrenkia ją kuo toliau ir įsijungia „Dauntono abatiją“. O tada jau mums šakės, kaip sako mano vaikai. Trumpiau tariant, skaitytojas bet kada gali rašytojui pasakyti: „Tu man miręs“.

Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos „Tyto alba“ nuotr./Knygos viršelis

– Kad jau prabilote apie emocinį santykį, norėčiau paklausti apie pasakojimo perspektyvą. Knygoje „Trys Raudonos“ skaitytojui atskleidžiate tiek žudiko, tiek jo aukų požiūrį. Kaip jums pavyko susidoroti su tokiu iššūkiu? Gal kuris nors veikėjas jums sukėlė sunkumų? 

– Keisti pasakojimo perspektyvą – nuo perdėtai savimi pasitikinčio blogiuko prie teigiamų veikėjų, skęstančių abejonėse – buvo smagiausia knygos rašymo dalis. Kartu man tai buvo ir rimtas išbandymas, nes visi personažai be galo skirtingi. Atsižvelgdamas į tai, kaip kiekviena moteris suvokia jai gresiantį pavojų ir kaip žudikas vertina savo garbėtrošką, turėjau keisti savo mąstyseną ir rašymo stilių. Akivaizdu, kad septyniolikmetė mergina į mirtiną pavojų žiūrės kiek kitaip nei penkiasdešimtmetė gydytoja, net jei joms gresia toks pat pavojus. Bet nepasakyčiau, kad kuris nors veikėjas man sukėlė ypatingų rūpesčių. Taip, buvo akimirkų, kai įsijausti į situaciją būdavo sudėtinga, bet, man rodos, tokie sunkumai tik padidina įtampą. Ypatingą malonumą patyriau rašydamas paskutinius knygos puslapius. Bet imti ir dabar iškloti detales būtų tiesiog nedovanotina klaida...

– Mobilieji telefonai, internetas, teisminės medicinos metodai – viskas smarkiai patobulėjo nuo 1982-ųjų, kai parašėte pirmąjį savo romaną „In the Heat of the Summer“. Ar tie pokyčiai turėjo įtakos detektyvo žanrui? Kurti intrigą dabar lengviau ar sunkiau?

Trilerius ir detektyvus rašyti darosi vis sunkiau ir dėl to kaltas visuotinis teismo ekspertizės bumas

– Taip, trilerius ir detektyvus rašyti darosi vis sunkiau ir dėl to kaltas visuotinis teismo ekspertizės bumas. Dabar skaitytojai prisigaudę keisčiausių žinių apie modernias technologijas ir jų vaidmenį išaiškinant nusikaltimus. Valandos trukmės TV seriale žiūrovui viskas patiekiama greitai: nusikaltimas, įkalčiai, įtariamasis, grupelė gudrių policininkų ir voila! – byla ištirta. Deja, tokie tempai neatitinka tikrovės ir visiškai netinka romanui. Prisižiūrėję serialų žmonės šventai tiki, kad tereikia atlikti paprastutį DNR testą ir nusikaltėlis bus išaiškintas. Byla baigta. Teisingumas atkurtas. Deja, realybėje viskas ne taip paprasta – kaip, beje, ir romano puslapiuose. Taigi, didžiausia rašytojo problema – skaitytojų lūkesčiai. Žinoma, reikia būti atsargiam su detalėmis. Gerą istoriją gali sugriauti netgi mobiliojo ryšio stotys. Nė akimirkos negalima pamiršti naujausių technologijų galimybių, kad paskui nepasipiltų atidesnių skaitytojų skundai. Kaip pavyzdį papasakosiu tokią pamokomą istoriją: kai įsigijau siųstuvą-imtuvą mašinai, kad galėčiau nevaržomas švilpti greitosiomis juostomis ir nestoti prie kelių rinkliavos punktų, mano draugas suniurzgė: „Puiku. Dabar jie visada žinos, kur tu esi...“ Žinoma, jis kiek perlenkė su savo paranoja. (Tikiuosi). Vis dėlto įsidėmėjau tai. Todėl nė vieno mano veikėjo mašinoje nėra tokių technologijų. Jie moka kelių mokestį grynaisiais... 

– „Trys Raudonos“ – tryliktas jūsų romanas. Kaip per tuos metus pakito rašymo procesas? Ar kiekvieną knygą rašote vis kitaip?

– Manau, bėgant metams, rašymo įgūdžiai tobulėja. Žinoma, tam reikia laiko. Man patinka išbandyti skirtingus stilius, vis kitaip kurti veikėjų charakterius. Kaskart pradėdamas naują knygą, susimąstau,  kaip geriausia būtų papasakoti šią istoriją? Tikiuosi, kad tai kiekvienam romanui suteikia originalumo. Tikrai nenorėčiau rašyti tą patį per tą patį. Pavyzdžiui, knygoje „Trys Raudonos“ norėjau pasigilinti į nesėkmės ir baimės psichologiją, todėl teko imtis stiliaus eksperimentų. Beje, mano draugas Philipas Caputo – puikus romanistas, eseistas ir žurnalistas – kartą pasakė, kad idėjų požiūriu pirma knyga visada būna geriausia, bet turėtų būti įstatymas, leidžiantis rašytojui po kokių 4–5 knygų perrašyti pačią pirmą knygą, nes tada jis jau žino, ką ir kaip reikia daryti.

– Nesu tikras, ar pradedančius rašytojus tai labiau pradžiugins, ar nuliūdins. Kas jus įkvėpė parašyti pirmąją knygą? Ir kaip šovė į galvą „Trijų Raudonų“ idėja?

– „In the Heat of the Summer“ įkvėpė pokalbis su mano būsima žmona – ji irgi tuo metu dirbo žurnaliste „The Miami Herald“. Tąsyk jai skundžiausi, kad man nuolat skambinėja žmonės, kaltinami įvairiais nusikaltimais. Žinote, tas nuolatines tiradas: „Aš nekaltas... Buvau neteisingai apkaltintas... Farai suklydo...“ ir pan. Atsimenu, atsisukau į ją ir pasakiau: „Žinai, kieno skambučio norėčiau sulaukti? Žmogaus, kuris padarė nusikaltimą, bet liko nenubaustas.“ Ji pažvelgė į mane. Aš pažvelgiau į ją. Gali pasirodyti, kad tas susižvalgymas buvo labai romantiškas, bet iš tikrųjų tai buvo viena tų akimirkų, kurios įkvepia rašytoją griebtis plunksnos. Po kelių savaičių pasiėmiau atostogų ir sėdau rašyti knygos. O „Trys Raudonos“ gimė visiškai kitaip. Vienas mano pažįstamas be perstojo verkšleno, kad jo kūryba niekaip nesulaukia pasisekimo, ir aš susimąsčiau, ko tokioje situacijoje galėtų imtis žmogus, kuris rašo knygas ir nebijo žudyti. Taip gimė knygos idėja.

– Visos trys moterys, kurias Vilkas pasirenka savo aukomis, jaučiasi vienišos. Ar būtent vienišumas jas daro pažeidžiamas?

– Iš dalies, taip, bet ne viskas taip paprasta. Čia svarbų vaidmenį vaidina ir kitos jų silpnybės bei nesaugumo jausmas. Jų gyvenimas perpildytas abejonių. Ir štai pasirodo Vilkas. Viskas, ką jos žino, kad Piktas Vilkas nori jas nužudyti. Kiekvienai moteriai Vilkas sugalvoja scenarijų ir efektingą finalą, atsižvelgdamas į jų silpnybes. Jos lyg kokie kareiviai priverstos kovoti dėl savo gyvybės. Visos trys moterys skirtingo amžiaus, bet jos tarsi papildo, pratęsia viena kitą. Pavyzdžiui, jauniausia yra fiziškai stipriausia. Kiekviena gali kažkuo pasidalyti su kitomis, turi tam tikrų įgūdžių ar naudingų žinių. Tokie dalykai kuria dinamišką atmosferą.
 
– Vilkas – nevykėlis rašytojas, norintis patraukti dėmesį įspūdingais nusikaltimais. Kodėl jam taip nepatinka būti eiliniu žmogumi?

– Niekas taip nežlugdo žmogaus kaip jausmas, kad galėjai kažką pasiekti, bet tau nepavyko. Būtent čia reikia ieškoti Vilko elgesio motyvų – jam atrodo, kad nusipelnė didesnio pripažinimo. Šis nepasitenkinimo jausmas mums visiems pažįstamas – kiekvienas bent kartą taip jautėsi, todėl gali su rašytoju susitapatinti. Skirtumas tik tas, kad mes neplanuojam nužudyti trijų moterų tą pačią dieną. Bet motyvas mums suprantamas. Pacituosiu vieną mėgstamiausių knygos vietų, atskleidžiančių Vilko mąstyseną: „Sėkmingai įvykdyk šį nusikaltimą, ir žmonės kalbės apie tave televizijos laidose. Praėjus šimtui metų, tavo vardas bus žinomas ne blogiau negu Vaikučio Bilio ar Džeko Skerdiko. Gal kas nors net sukurs dainą apie tave – ne švelnią, melodingą kantri stiliaus, bet rokenrolo ritmu.“ Aš norėjau, kad skaitytojas galėtų susitapatinti ne tik su aukomis – trimis Raudonomis, bet ir su pačiu vilku.

Niekas taip nežlugdo žmogaus kaip jausmas, kad galėjai kažką pasiekti, bet tau nepavyko

– Kai kurie autoriai teigia, kad plėtodami veikėjo charakterį sužino apie jį daugiau, negu būna parašyta galutiniame knygos variante. Ar yra kokių trilerio „Trys Raudonos“ herojų keistenybių, kurios rašymo procese dingo iš knygos, bet galėtų sudominti skaitytojams?

– Įdomus klausimas. Nesu tikras, kad pritariu teiginiui, jog rašytojai apie savo herojus žino daugiau nei skaitytojai. Taip, tai šimtu procentų tinka aktoriams – ir teatro, ir kino. Jie iš tikrųjų apie savo vaidinamus personažus sužino daugiau nei bet kas kitas, nes nuo to priklauso jų vaidyba. Bet rašytojas, man atrodo, viską sudeda į knygą. O jei to nepadaro, tada minia akylų gudručių – skaitytojai, tinklaraštininkai ir kritikai – išnarsto kiekvieną personažą ir pateikia ataskaitą apie psichologinio portreto spragas. O to, patikėkite, stengiasi išvengti kiekvienas rašytojas. Desperatiškai. O aš apie veikėjus, kuriuos sutiksite mano knygoje, žinau tiek pat kiek ir jūs... 

– Kokie rašytojai jums labiausiai patinka?

– Nuo vaikystės buvau tikras knygų graužikas. Ryte rydavau romanus, eseistiką, memuarus, negrožinę literatūrą, dienraščių straipsnius. Skaičiau ir bestselerius, ir menkai žinomas knygas. Bet, turiu pripažinti, mano paties knygoms išpopuliarėjus, kai kurių skaitymo įpročių teko atsisakyti. Tam buvo keletas priežasčių. Pirmiausia, bijojau atbaidyti save. Prisimenu, kaip skaitydamas nuostabią Jimo Harrisono apysaką „Rudens legendos“, pagalvojau, kad negalėčiau taip parašyti. O Timo OʼBrieno romanas „Going After Cacciato“ man apskritai sukėlė neviltį, nes atrodė, kad į tokias kūrybingumo aukštumas niekada neįkopsiu. Johno Fowleso „Magą“ skaičiau visą naktį, genamas baimės, kad toks psichologizmas ir tokia stilistinė raiška man yra nepasiekiami. Galiausiai tapau atsargesnis ir šiek tiek apribojau savo skaitinius... 

Vis dėlto mėgstamiausiais savo rašytojais įvardyčiau klasikus: Fiodorą Dostojevskį, Charlesą Dickensą, Albertʼą Camiu ir Ernestą Hemingwayʼų. Toliau rikiuojasi mano draugai Philas Caputo ir Carlas Hiaasenas, Jamesas Hallas ir Anita Shreve, Daveʼas Maranissas ir Sebastianas Fitzekas. O ir Peterio Hoego „Panelės Smilos sniego jausmas“ man niekada neatsibos. Tą patį galiu pasakyti apie Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“, kurį laikau viena puikiausių, kūrybiškiausių, originaliausių knygų literatūros istorijoje.

– Kokie jūsų ateities planai?

– Rudenį pasirodys nauja mano knyga „The Dead Student“. Tai trileris apie ilgai puoselėtą kerštą ir nenumatytas jo pasekmes. Taip pat tikiuosi, kad 2015-aisiais bus pradėti filmuoti du filmai pagal mano knygas. Ispanų kino kompanija „Life&Pictures“ kurs psichologinį trilerį „Analitikas“ – jei neklystu, jo režisieriumi tapo Jesús Monllaó-Plana. „Pamišėlio istorijos“ darbai buvo kiek užstrigę, bet ledai jau pajudėjo: filmą režisuos puikus australų režisierius Gregas Readas, o adaptaciją parašė nuolankus jūsų tarnas. Kai pagalvoji, nuostabu, koks margas tapo kino pasaulis...

Pagal lowcountrysistersincrime.blogspot.com parengė Jūratė Dzermeikaitė 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Knyga Literatūra