TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Turkų rašytojas Orhanas Pamukas: „Mane nervina klausimai apie įtakas“

Orhanas Pamukas
Leidyklos nuotr. / Orhanas Pamukas
Šaltinis: 15min
0
A A

Ką tik knygynus pasiekusio romano „Mano vardas Raudona“ (leidykla „Tyto alba“) autorius Orhanas Pamukas – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas. Jo kūriniai išversti daugiau kaip į 50 kalbų, o romanui „Mano vardas Raudona“ 2003 m. paskirta IMPAC Dublino literatūrinė premija. 2006-aisiais rašytojas buvo apdovanotas literatūrine Nobelio premija.

Literatūros naujienas sekite ir socialiniame tinkle „Facebook“. Prisijunkite prie „15min knygų lentynos“.

Lietuvių skaitytojams O. Pamukas puikiai pažįstamas iš knygų „Juodoji knyga“, „Stambulas: miestas ir prisiminimai“, „Nekaltybės muziejus“. „Mano vardas Raudona“ (iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė) – kaip partitūra, kurią atlieka dvidešimt vienas veikėjas: žudikas ir auka, gyvieji ir mirusieji, tapytojai ir miniatiūrų personažai, įsimylėjėliai, mirtis ir šėtonas. 59 pasakojimai, iš kurių polifoniškai susidėlioja nepakartojama mozaika. Šis romanas – tai žmogžudystės istorija, pasakojimas apie menininkų ir iliustruotų rankraštinių knygų likimus,  tai politinė alegorija ir istorinis romanas. Be to, raudona – ir meilės spalva...

- Rašydamas romaną „Mano vardas Raudona“ panaudojote gana neįprastą teksto konstravimo būdą – istoriją knygoje pasakoja daug pasakotojų. Visoje knygoje nerasi dviejų iš eilės einančių skyrių, kuriuose pasakotojas būtų tas pats. Kodėl pasirinkote tokią romano struktūrą? Ir su kokiais iššūkiais susidūrėte rašydamas šią knygą?

- Nė neįsivaizduojate, kaip man patiko kurti veikėjus! Kiekvienam pasakotojui – XVI a. miniatiūrų meistrui, vyro ieškančiai dviejų vaikų motinai, jos sūnums, demoniškam žudikui ir mirusiam vyrui – stengiausi suteikti kuo tinkamesnį „balsą“ ir tą darydamas patyriau didelį malonumą. Šioje istorijoje kalba ne tik jos veikėjai, bet ir spalvos, daiktai. Rašydamas knygą galvojau, kad visi šie charakteringi balsai susilies į nuostabų chorą, perteikiantį kasdienio Stambulo gyvenimo – tokio, koks jis buvo prieš 400 metų – tekstūrą. Pasakotojų kaitaliojimas padeda atskleisti pagrindinę romano mintį apie dviejų – žmogiškojo ir dieviškojo – požiūrių į pasaulį priešpriešą. Tai susiję su perspektyvos naudojimu tapyboje – mano veikėjai gyvena pasaulyje, kuriame nėra jokių perspektyvos apribojimų, todėl kiekvienas istoriją pasakoja savaip, pasitelkdamas savitą humoro jausmą.

- Vienas iš veikėjų – jauniausias Šekiurės sūnus – vardu Orhanas. Ar tai jūsų alter ego?

- Orhanas nėra mano alter ego. Aš esu jis. Dauguma detalių ir epizodų, atskleidžiančių vienišos motinos ir jos vaikų santykius, yra paremti mano paties patirtimi. Aš net palikau motinos ir brolio vardus. Brolių konkuravimas, jų nuolatiniai kivirčai ir barniai, laikinos paliaubos ir pavydas dėl motinos dėmesio yra gana autobiografiški. Įterpdamas savo vaikystės prisiminimus į istorinį romaną tikėjausi jį padaryti asmeniškesnį.

O dėl iššūkių – rašant istorinį romaną sunkiausia ne tobulai imituoti praeitį, o suteikti istorijai naujų spalvų, ją praturtinti, pakeisti pasitelkus vaizduotę ir asmeninę patirtį.

- Kokių tyrimų teko imtis rašant romaną „Mano vardas Raudona“, juk jame tiek daug istorinių detalių?

Jį rašiau šešerius metus. Žinoma, daug laiko praleidau skaitydamas knygas ir žiūrėdamas dailės darbus, bet tada nelaikiau to tiriamuoju darbu. Man visada teikia malonumą tai, ką skaitau, ir aš visada skaitau tai, kas teikia malonumą.

Osmanai nuo seno buvo puikūs įrašų saugotojai, tad Stambulo valdytojų dokumentai buvo kruopščiai išsaugoti, o paskui ir išleisti. Kone kasdien apie keturias valandas skaitinėdavau apie įvairių metų drabužių, kilimų, žuvies ar daržovių kainas Stambulo turguose. Nagrinėdamas šiuos įrašus sužinojau daug įdomių dalykų: pavyzdžiui, kad už tam tikrą mokestį kirpėjai atlikdavo apipjaustymo procedūrą arba ištraukdavo dantį.

O dailės darbais domėjausi skatinamas asmeninio intereso, juk nuo šešerių svajojau tapti dailininku. Vaikystėje mėgau kopijuoti knygose matytas osmanų laikų miniatiūras. Vėliau pasidaviau Vakarų dailės įtakai, o dvidešimties išvis nustojau tapyti, mat pradėjau rašyti knygas.

- Kaip paaiškintumėte paradoksą, kad miniatiūrų dailininkas tik apakęs pasiekia savo amato aukštumų?

- Šis paradoksas grindžiamas nuoseklia minčių seka: viduramžių dailė rėmėsi imitacija ir atkartojimu (o ne originaliomis idėjomis, kaip dabar įprasta sakyti). Kuo daugiau dailininkas kopijuoja ir atkartoja, tuo geresnis meistras tampa. Daugybę metų piešęs ir perpiešinėjęs tas pačias scenas ir tuos pačius veikėjus, dailininkas ilgainiui viską įsimena. Iš čia kilo mintis, kad tikram meistrui nebūtina matyti, ką jis piešia.

- Ar islamiškos piešimo estetikos ir vakarietiškos estetikos konfliktas jums turi kokią ypatingą reikšmę, žinoma, nepaisant istorinio konteksto? Ar norite pasakyti, kad egzistuoja du visiškai skirtingi būdai žvelgti į pasaulį?

Islamo dailininkui svarbiausia – atkartoti ir išgryninti tradicines formas. Jeigu jis pasiduos Vakarų portretinės tapybos įtakai, jam iškils dilema. Romane aš kalbu apie du skirtingus objekto matymo, pasaulio vaizdavimo ir tapybos būdus. Vienas jų – matyti pasaulį paprasto žmogaus akimis. Kitas – žvelgti į pasaulį Dievo akimis, tarsi iš aukščiau, ir viską suvokti kaip savotišką kovą, – būtent taip darė islamo dailininkai. Antruoju atveju į pasaulį žvelgiama ne šiaip, o proto akimis.

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

Mėginau papasakoti šią istoriją taip, kaip kūrė Persijos meistrai. Šie du saviti būdai matyti pasaulį ir pasakoti istorijas, suprantama, glaudžiai susiję su mūsų kultūra, istorijomis ir tuo, ką dabar populiaru vadinti identitetu. Ar juos skiria konfliktas? Mano romane dailininkai nužudo vienas kitą dėl to konflikto tarp Rytų ir Vakarų. Bet, tikiuosi, skaitytojas supras, kad aš netikiu šiuo konfliktu. Juk sulydžius skirtingas kultūras ir tradicijas gimsta nuostabūs meno kūriniai ir aš tikiuosi, kad „Mano vardas Raudona“ tai puikiai iliustruoja.

- Kokie rašytojai ir dailininkai jums padarė didžiausią įtaką?

Man, sulaukusiam tokio amžiaus (48-erių; interviu imtas prieš 12 metų. – red.), klausimai apie įtaką mane jau ima nervinti. Mieliau sakyčiau, kad mokausi iš kitų rašytojų ir kai ką perimu iš jų kūrybos. Iš Thomo Manno aš sužinojau, kad gero istorinio romano paslaptis – detalių derinimas. Italo Calvino mane išmokė, kad rašant knygą išradingumas yra ne mažiau svarbus nei pati istorija. Iš Eco išmokau, kaip grakščiai išnaudoti detektyvo formą. Bet daugiausia išmokau iš Margueritos Yoursenar – ji yra parašiusi nuostabų esė apie istorinio romano kalbą ir stilių.

Parašyti „Mano vardas Raudona“ mane įkvėpė islamiškos miniatiūros. Į šį romaną iš jų sudėjau tūkstančius smulkiausių detalių. Už visų miniatiūrose vaizduojamų meilės ir karo scenų slypi klasikiniai islamiški tekstai, nes kūriniai buvo skirti iliustruoti geriausias scenas iš istorijų, kurias mes visi kadaise giliai širdyje žinojome, bet dabar dėl Vakarų įtakos jas prisimena tik nedaugelis. Savo romanu išreiškiu pagarbą toms pamirštoms istorijoms ir nuostabiems dailės darbams, kuriuos dailininkai kūrė to meto knygų mylėtojams.

- Pirmasis romano „Mano vardas Raudona“ tiražas buvo didžiausias Turkijos leidybos istorijoje. Koks jausmas apima, kai apie tai pagalvojate? Kaip manote, kodėl šis romanas sulaukė tokio dėmesio? Ir kokios reakcijos tikitės iš užsienio skaitytojų?

- Kai kieno nors knyga Turkijoje parduodama tokiais tiražais, žurnalistai visada labiau domisi finansinės sėkmės, o ne paties teksto paslaptimis. O aš visada atsakau, kad nežinau, kodėl knyga taip gerai perkama. Juk negaliu numatyti, pavyzdžiui, užsienio skaitytojų reakcijos, bet visada dėl tokių dalykų smarkiai nerimauju. Ir paskui, suprantama, visada jaučiuos kaltas dėl tokių žemiškų nerimo apraiškų...

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Knyga

Dakaras 2018