Sekite 15min Google
„Tikėjomės, jog trijų dienų simpoziumas Šeteniuose prisipildys Milošo dvasia ir taps tikrų, intelektualių diskusijų vieta. Milošo gimtinėje įvyko pirmasis rašytojų iš Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos simpoziumas, kurio metu mes tris dienas dalijomės ir keitėmės idėjomis“, – sakė vakarą moderavusi literatūrologė Rūta Eidukevičienė.
Pasak jos, Šeteniuose kalbėta ne tik apie pačių autorių kūrybą, bet ir apie platesnį Vidurio ir Rytų Europos literatūros bei kultūros kontekstą. Vienas svarbiausių pokalbių sukosi apie karą Ukrainoje ir tai, kaip jis keičia literatūrą, jos kalbą bei pačių rašytojų vaidmenį.
M.Adomėnas: tikrovė tapo keistesnė už knygas
Rašytojas Mantas Adomėnas, skaitytojams pažįstamas iš intelektualaus šnipų romano „Moneta ir labirintas“, o šį rugsėjį išleidęs naują romaną „Barbarų įsiveržimai“, Šeteniuose kalbėjo apie Europos intelektualų laikyseną karo akivaizdoje.
Kaune jo buvo paklausta, kodėl Vakarų kultūra, nepaisant daugybės ženklų, pasirodė nepasirengusi šiandienos krizėms.
„Esame atsidūrę radikalios nežinomybės ir nenumatomybės epochoje. Manyti, kad galime atspėti, kas bus ateityje, yra labai naivu“, – kalbėjo M.Adomėnas.
Anot jo, ankstyvoji literatūra ir romanas dažnai koncentravosi į tai, kas netikėta, išskirtina, o XIX amžiuje įsitvirtinusi realizmo tradicija atsigręžė į kasdienybę, vidutiniškumą ir nuspėjamumą.
Žiūrėdami į tikrovę mes sakome, kad ji keistesnė negu knygos, ir aš tą ir norėjau pabrėžti, kad tikrovė neatitinka realizmo standartų.
„Žiūrėdami į tikrovę, mes sakome, kad ji keistesnė negu knygos, ir aš tą ir norėjau pabrėžti, kad tikrovė neatitinka realizmo standartų“, – sakė rašytojas.
Todėl, jo manymu, literatūra, siekianti padėti suprasti dabartinį pasaulį, turėtų daugiau dėmesio skirti tam, kas netikėta ir nežinoma.
M.Adomėnas pasakojo, kad vienas svarbiausių atradimų pačiam per kelias dienas Šeteniuose buvo susitikimas su karo metu gimstančia nauja ukrainiečių poezijos kalba. Pasak jo, ukrainiečių karo poetų kūryba paskatino permąstyti ir jo paties mintis apie literatūrą bei joje kuriamą metaforų sistemą.
R.Kuzykas: kultūra prieš propagandą veikia ilgalaikėje perspektyvoje
Apie karo pakeistą literatūrą kalbėjo ir jaunosios kartos ukrainiečių poetas Rostyslavas Kuzykas. Lvivo meno bibliotekai vadovaujantis kūrėjas yra išleidęs poezijos rinkinį „Šviesos pabaigoje“, kuria tarpdisciplininius meno projektus, rengia tinklalaidę „Poetai. Poetės. Karas“.
Kaune jo klausta, ar literatūra ir menas gali tapti atsvara propagandai.
Pasak R.Kuzyko, gali, tačiau jų poveikio nereikėtų vertinti trumpalaikėje perspektyvoje. Propaganda šiandien turi daugybę greitai veikiančių priemonių – nuo socialinių tinklų iki dirbtinio intelekto.
„Kultūra padeda mums atsilaikyti prieš propagandą. Kultūra yra mūsų charakterio, mūsų būdo pagrindas ir ji gali veikti ilgalaikėje perspektyvoje, bet trumpoje perspektyvoje tai nėra efektyvu“, – sakė jis.
Po pokalbio poetas perskaitė vieną naujausių, jau karo metais parašytų savo eilėraščių:
***
Visus miesto veidrodžius
Uždangstė juodom drobulėm
Ir niekas nė nesistebi
Visi vaikšto
Panarinę galvas
Tik kartais
Koks nors vyras
Neviltingai žvalgosi
Timpčioja
Praeiviams už rankovių šūkčioja
Klausinėja kur jam rasti
Savo atspindį
Eik sau žmogau
Sako žmonės
Nejau nematai
Pas mus čia
Kasdien laidotuvės
Veidrodžiai turi būti
Paslėpti
Visi miesto veidrodžiai
Seniai uždangstyti
Žmonės jau ir pamiršo
Kaip atrodo jų veidai
Tik kartais
Koks nors vyras
Šūkčioja ir klausinėja
Ieškodamas savojo –
Kad pažvelgtų
Sau į akis
Ir įsitikintų
Kad ne jo
Šiandien
Nebėr po dar vieno
Apšaudymo
Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys
O.Slyvynskis: poezija tapo bendruomenės kūrimo instrumentu
Lvive gyvenantis poetas, eseistas, vertėjas ir literatūros tyrinėtojas Ostapas Slyvynskis po Rusijos invazijos ėmėsi projekto „Karo žodynas“, paremto Rusijos agresiją patyrusių ir mačiusių žmonių istorijomis. Knyga išversta į dešimt kalbų, o pats projektas įkvėpė muzikos, teatro ir grafikos kūrinių.
Kalbėdamas apie literatūros vaidmenį karo metu O.Slyvynskis sakė pastebėjęs, kad poezija ėmė veikti ne tik kaip individuali kūryba.
„Šiandien, manau, kad ne tik karas, bet ir perversmai, katastrofos yra tas laikas, kai poezija ima vaidinti naują ir ypatingą vaidmenį. Ji tampa bendruomenės kūrimo instrumentu“, – kalbėjo jis.
Po 2022-ųjų vasarį prasidėjusios plataus masto Rusijos invazijos poetas kartu su kitais kūrėjais rengė poezijos susitikimus su pabėgėliais. Kaip sakė O.Slyvynskis, į juos jie eidavo ne vien skaityti eilėraščių.
„Aš vis dar esu tikras, kad komunikacija ir bendravimas yra vienas svarbiausių dalykų tamsiais laikais. Mes pradėjome komunikuoti per poeziją“, – sakė jis.
Aš vis dar esu tikras, kad komunikacija ir bendravimas – yra vienas svarbiausių dalykų tamsiais laikais.
Poetas kalbėjo ir apie tai, kaip karas pakeitė ukrainiečių literatūros vertimus į kitas kalbas. Pirmaisiais invazijos metais užsienio leidėjų dėmesio pirmiausia sulaukė kūriniai, tiesiogiai liudijantys karą. Tačiau, karui tampant kasdienybės dalimi ir traukiantis iš pasaulio dėmesio centro, anot O.Slyvynskio, Ukrainai tenka ieškoti naujų būdų išlaikyti susidomėjimą.
Kartu jis pabrėžė nenorintis, kad ukrainiečių literatūra užsienyje būtų matoma tik per karo temą.
Norime, kad ukrainiečių literatūra būtų skaitoma ne tik dėl karo.
„Norime, kad ukrainiečių literatūra būtų skaitoma ne tik dėl karo, bet ir dėl to, kad tai yra gera literatūra“, – sakė O.Slyvynskis.
G.Kelmelytė: „Kalba sulūžo“
Savo patirtimi iš trijų dienų Šeteniuose dalijosi ir rašytoja Gražina Kelmelytė. Jos debiutinis romanas „Motinos“ 2025 metais laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos pirmosios knygos konkursą prozos kategorijoje, o šiemet už novelę „Mėlyna“ autorei skirta Antano Vaičiulaičio jaunojo novelisto premija.
Paklausta, kokią mintį išsiveža iš Šetenių, G.Kelmelytė pirmiausia kalbėjo apie kalbą. Jai įstrigo ukrainiečių poetės Katerynos Mikhalitsynos skaityto eilėraščio eilutė „Dangus sulūžo“.
„Kalba sulūžo, mums reikia sukurti naują kalbą, ne pažodžiui kalbant, bet kalbą, kuri kalbėtų šiems laikams, naują turinį, kuris būtų prasmingas prasmės ieškantiems žmonėms“, – sakė G.Kelmelytė.
Kalba sulūžo, mums reikia sukurti naują kalbą.
Kaune ji taip pat perskaitė ištrauką iš šiuo metu rašomo kūrinio „Vienos ugnies istorija“.
H.Kruk: žmonėms reikia žodžių traumoms išreikšti
Ukrainiečių poetė, vertėja ir literatūros tyrinėtoja Halyna Kruk Lietuvoje lankėsi ir 2022-aisiais, praėjus vos kelioms savaitėms nuo plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios. Jos kūryba išversta į daugiau nei 30 kalbų.
Šeteniuose poetė kalbėjo apie tai, kaip karas pakeitė ne tik rašymą, bet ir skaitymą. Prasidėjus karui literatūra daugeliui ukrainiečių, pasak jos, tapo vieta dalytis ir keistis savo patirtimis.
„Žmonėms reikia poezijos, kad ji duotų žodžius jų traumoms išreikšti, kad ji būtų savotiškas išlydžio kanalas visiems tiems jausmams, kuriuos jie patyrė“, – sakė H.Kruk.
Žmonėms reikia poezijos, kad ji duotų žodžius jų traumoms išreikšti.
Pasak poetės, poezijos renginiai Ukrainoje dabar yra daugiau nei vien literatūros skaitymai. Ji prisiminė po vieno renginio nedideliame Ukrainos miestelyje dar dvi valandas kalbėjusi su moterimi, kuri kare neteko sūnaus. Anot H.Kruk, moteris neturėjo kitos vietos ir žmonių, su kuriais galėtų apie savo patirtį taip giliai pasikalbėti.
Vakaro pabaigoje H.Kruk perskaitė ir savo eilėraštį:
***
Jis sako:
Šachedas pro vaikų kambario langą atrodo kitaip,
Girdisi kitaip, baugina kitaip,
Nei šachedas mieste, kuriame nebėra vaikų
Miestas, kuriame nebėra vaikų,
Baugina mane kitaip,
Girdisi man kitaip,
Atrodo man kitaip,
Nei jam, vyrui, kurio vaikai
Negirdi šachedo, nemato šachedo,
Neišsigąsta jo
Vyrui, kuris ateina į buvusį vaikų kambarį
Miegoti tuščioje lovoje
Sulenkęs kojas per kelius
Lyg tikrovė būtų tapusi per maža,
Kad sutalpintų viską, kas nebe su mumis
Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys
