Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 14d. 18:30

Undinė Radzevičiūtė: „Dabar mes gyvename tarsi Veimaro respublikos 2.0 versijoje“

Undinė Radzevičiūtė Interviu
Gretos Skaraitienės nuotr. / Undinė Radzevičiūtė

Veimaro respublikos Berlynas panašus į šiuolaikinę Europą – sako rašytoja Undinė Radzevičiūtė, neseniai išleidusi savo naują romaną „Grožio ir blogio biblioteka“ (išleido Rašytojų sąjungos leidykla). Šiame romane, pasakojant apie Veimaro respubliką, iš tiesų brėžiamos paralelės su šiais laikais. „Tai grįžimas atgal į dvidešimto amžiaus pirmąją pusę – tam, kad įvertintume panašios istorinės situacijos klaidas ir galėtume koreguoti savo ateitį“, – šiame interviu sako rašytoja.

Naujame romane rašytoja kalba apie Veimaro laikų Berlyną, tokį panašų į šias dienas. Panašios problemos, žmonių jausenos, o taip pat ir iškylančios dilemos, moraliniai apsisprendimai. Autorė jai būdingu stiliumi, subtilia ironija, kruopščiai apskaičiuotais sakiniais atveria ir filosofines gelmes – kur yra neleistinos peržengti ribos, ar menas yra nemirtingumo troškimas, siekis įveikti mirtį? Kur yra blogio ir gėrio takoskyra?

Galų gale, tai pusiau detektyvinė istorija apie maniakišką aistrą. Kaip ir kiekviena gera literatūra, knyga – daugiaprasmė, su keletu dugnų, tad ją iššifruoti kiekvienas galime savaip.

Apie tai – pokalbis su rašytoja.

– Skirtingoms jūsų knygoms įkvėpimas irgi buvo vis kitas. Kalbėjote apie tai, kad vienu atveju – meno istorijos studijų metu gauta informacija, kitu – noras pažinti savo giminės kraują. Kokia priežastis buvo šį sykį?

– Mylimas personažas. Pirmą kartą Walteris pasirodė knygoje „Baden Badeno nebus“ 2011 metais. Su knyga aš seniai atsisveikinau, o Walterio negalėjau užmiršti. Ir ne tik aš, bet ir skaitytojai, ir vertėjai. Ta sena trumpa Walterio istorija jau yra išversta į anglų, italų ir estų kalbas. Ir vertėjai manęs vis klausė: ar tas personažas tikras? Iš kur aš jį paėmiau?

– Kodėl būtent Veimaro Berlynas, būtent tas laikotarpis, jūsų nuomone, labai tinkama paralelė šiems laikams?

– Aš pradėjau ne ieškodama tinkamos paralelės šiems laikams, o nuo laikmečio, kuriuo Walteris galėjo gyventi. O Veimaro respublikos Berlynas iš tikrųjų panašus į šiuolaikinę Europą, kur aštriai susiduria skirtingos ideologijos, skirtingos programos, kaip žmogus turėtų gyventi, kai technologinis progresas vystosi tokiu greičiu, kad dalis žmonių pradeda jo bijoti ir lieka užribyje, kai laisvė tampa amorali, o centralizuotas chaoso sutvarkymas pasitelkiant naują ideologiją pradeda griauti pasaulį.

– Viename interviu esate minėjusi, kad jūsų knygos eskapistinės, jomis bandoma pabėgti nuo šiuolaikinio pasaulio. Ar galite tą patį pasakyti ir apie šią knygą? Sąlyčiai su šiuolaikiniu pasauliu čia yra akivaizdūs.

– Dabar mes gyvename tarsi Veimaro respublikos 2.0 versijoje. Ar „Grožio ir blogio biblioteka“ eskapistinė knyga? Be jokios abejonės. Tai grįžimas atgal į dvidešimto amžiaus pirmąją pusę – tam, kad įvertintume panašios istorinės situacijos klaidas ir galėtume koreguoti savo ateitį.

– Apie knygą „Kraujas mėlynas“ sakėte, kad ji buvo 90 proc. istoriškai tiksli. Kiek realių istorinių įvykių, asmenybių, prototipų įtraukėte į šią knygą (be skaitytojams išsyk atpažįstamų Leni Riefenstahl ar Marlene Dietrich)? Kiek dėmesio skyrėte istorinės medžiagos tyrimui? Apie „Žuvis ir drakonus“ sakėte: tam, kad pažintum Mingų ar Čingų dinastijas Kiniją, nereikia skristi į šiuolaikinę Kiniją, reikia skaityti kinų klasiką. Ko reikia, kad pažintum Veimaro laikų Berlyną?

– „Grožio ir blogio biblioteka“ – ne istorinė knyga. Šiuo atveju Veimaro respublikos istorija – tai tik trūkinėjantis fonas rafinuoto maniako istorijai. Walterį ir visus kitus pirmojo ir daugumą antrojo plano veikėjų sugalvojau aš. Tikri yra tik trečiojo plano veikėjai. Knygai „Grožio ir blogio biblioteka“ sugalvojau apie dvidešimt žmonių. O tam, kad geriau susipažinčiau su Veimaro laikų Berlynu, atsiverčiau to meto žymių žmonių autobiografijas, skaičiau laiškus, istorikų darbus, žiūrėjau to meto filmus, buvau nuvažiavusi į Berlyno Deutsche Kinemathek.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

– Rašytojas Günteris Grassas – dar vienas realiai egzistavęs žmogus, kurį apgyvendinate savo romane. Kodėl būtent jis? Ko simboliu jis tampa? Žmogaus, dariusio klaidų, savo metu apakinto, tik vėliau supratusio, kur link tai vedė?

– Ne, jis mane tiesiog domino kaip aršus kovotojas už moralę.

– Skaitant knygą man mintyse vis iškildavo kitas kūrinys – Patricko Süskindo „Kvepalai“. Tobulumo paieškos, rafinuota grožio ir bjaurumo jungtis, nusikaltimas dėl meno, dėl estetikos. Süskindo romane buvo apsėdimas dėl tobulo kvapo paieškų, čia – maniakiškas potraukis prie odos. Ar jautėte šio kūrinio dvelksmą greta rašydama knygą?

– Žmonės, susidūrę su nauju objektu, visada stengiasi rasti kokį nors atskaitos tašką, kitą nors kiek panašų objektą, kad savo galvoje susikurtų koordinačių sistemą ir galėtų palyginti abiejų objektų parametrus. Jei tokios koordinačių sistemos jie sukurti negalėtų, jei tas naujasis objektas būtų absoliučiai į nieką nepanašus, jie jį tiesiog atmestų.

– Vienas iš klausimų, kuris turbūt kils žmonėms skaitant šią knygą – ar menas gali būti bet ko pateisinimas? Kokios ribos vis dėlto egzistuoja? Juk knygoje rašoma, kad drąsa – viena svarbiausių kūrėjo savybių, drąsa peržengti ribą.

– Ne, menas negali būti bet kokio nusikaltimo pateisinimas. Tačiau mes žinome bent keletą kūrėjų, padariusių didelius nusikaltimus: Benvenuto Cellini, Dostojevskis, Caravaggio. Ir aš pabandysiu užduoti klausimą: ar mums visiems, žmonijai, būtų geriau, jei visi šie išvardyti menininkai būtų nužudyti, jų darbai sunaikinti, o atsiminimas apie juos ištrintas iš istorijos?

Taip, aš rašau, kad viena svarbiausių kūrėjo savybių yra drąsa peržengti ribą, bet ta riba nebūtinai turėtų būti kriminalinis nusikaltimas.

Ir aš pabandysiu užduoti klausimą: ar mums visiems, žmonijai, būtų geriau, jei visi šie išvardyti menininkai būtų nužudyti, jų darbai sunaikinti, o atsiminimas apie juos ištrintas iš istorijos?

– Bjaurumas irgi gali būti gražus. Pyktis, tuometinių moralės normų pažeidimai susiję su grožiu. Ne veltui knygoje minimas Baudelaire’as ir jo „Piktybės gėlės“. „Grožis gali būti ir nesveikas. Ir vis tiek likti grožiu“, – sako Walteris. Grožis – kaip tuščiavidurė forma, kurią galima užpildyti bet kuo – tiek gėriu, tiek blogiu. Ar tai iš dalies šios knygos filosofinis pagrindas?

– Ne, bjaurumas negali būti gražus, bet grožyje gali būti šiek tiek bjaurumo. Ir knygoje skaitytojai ras paaiškinimą: kam grožyje reikalingas bjaurumas. Grožio, gėrio, bjaurumo ir blogio punktyrinės linijos eina per visą „Grožio ir blogio biblioteką“.

– Man šioje knygoje ryškus ir autentiškumo siekis. Tarkime: „Jis nekentė pasaulio, įsitikinusio, kad nužudė Dievą, o kartu ir svarbiausią Kūrėją, ir kūrybą patikėjo mašinai. Jis nekentė pasaulio, kur tai, ką turi vienas, gali turėti ir visi.“ Priešinimasis laikams, kai atmetami reti, unikalūs daiktai, o žmogaus unikalumas tampa anachronizmu.

– Taip, pasaulyje, kur kūryba patikėta mašinai, Walteris tampa nusikaltėliu ne tik savo veiksmais, bet ir savo ekstraordinarinėmis mintimis.

– Knyga, regis, yra ir perspėjimas, kur nuveda tvarkos, griežtos struktūros siekis. Ta tvarka, kaip liudija aprašytoji knygoje, o ir tikroji istorija, gali sugriauti pasaulį.

– Kiekviena griežta, bekompromisė tvarka gali baigtis griaunančiomis ir viską naikinančiomis represijomis, o iš kitos pusės, visiškai netvarkomas chaosas irgi gali sugriauti mūsų vidinį pasaulį ir pasaulį aplink mus. Tik jau kitaip.

– Knygoje pasirinkote prieštaravimą, kuris, gerai pagalvojus, tik atrodo kaip prieštaravimas. Juk knygas esame linkę laikyti gėrio, išminties šaltiniu, o štai jų įvilkimas nužudyto žmogaus oda kelia pasibjaurėjimą. Bet gal šios priešybės dera? Kūniškumo suteikimas meno objektams – prisiminkime kad ir Nietzschę, kalbėjusį apie mokymąsi mąstyti kūnu, kūnas kaip priemonė įsijausti į kitus žmones, išreikšti save kaip grožio objektą. O gal tai epochos veidrodis – kai kitų kūnai domina labiau nei, tarkim, miesto planavimo, architektūros sumanymai?

– Ne, toje epochoje užteko vietos viskam: ir žmogaus kūnui, ir architektūrai. Veimaro respublikoje susiformavo naujas architektūros ir dizaino stilius – Bauhauzas. Tik kultūriniai to meto pasiekimai buvo „dieninė“, oficialioji Veimaro respublikos Berlyno pusė, o „naktinę“ buvo užvaldžiusios perversiškos aistros žmogaus kūnui.

Toje epochoje užteko vietos viskam: ir žmogaus kūnui, ir architektūrai.

– Ir dar viena galima prieštara. Degas yra sakęs: „Dailininkas tapo paveikslą jausdamas tą patį, ką jaučia nusikaltėlis darydamas nusikaltimą.“ Menininkas kelia grėsmę status quo, užima dievų vietą. Ne veltui ir tatuiruotė apie mirusį Dievą. Genialumas ir psichozė – greta. Ar ši paralelė irgi buvo jums artima rašant šią knygą?

– Ne, Walteris nėra nei pamišėlis, nei genijus. Iš pradžių jis tik ciniškas laikmečio stebėtojas, turintis lengvą maniją. O vėliau tą maniją sustiprina „stebuklingieji“ Horsto Hoffmano milteliai.

– Manau, knygą skaitančiųjų patirtys bus labai įvairios. Tarkime, jau dabar diskutuojant apie knygą su kitais žmonėmis nuomonė išsiskyrė dėl humoro, ironijos. Man pasirodė, kad tai humoro, sarkazmo labai prisodrinta knyga, gal net labiausiai iš pastarųjų jūsų kūrinių. Kiti to neįžvelgė. Ar jums pačiai svarbi ironija kūriniuose? Kiek jos pati matote šiame romane?

– Ironijos atpažinimas priklauso nuo skaitytojo humoro receptorių išsivystymo. Humoro rūšys skirtingose mano knygose varijuoja. Yra ir juodojo humoro, ir absurdiškojo, o šioje knygoje dominuoja ironija. Ironiški dauguma dialogų ir netgi kai kurie aprašymai. Beveik viskas, ką apie pasaulį galvoja pagrindinis veikėjas Walteris ir jo sesuo Lotta ir ką jie apie pasaulį kalba, tiesiog blyksi ironija. Labai norėčiau pamatyti tuos žmones, kurie pagalvojo kitaip.

– Ne viename interviu minėjote tam tikrus savo rašymo įpročius, tarkime, kad rašant jums būtina tyla, o knygą visuomet šlifuojate klausydamasi Mozarto operos „Figaro vedybos“. Ar nepasikeitė tai šįkart? Gal, Marlenos Dietrich, apie kurią tiek rašoma šioje knygoje?

– Matyt, per paskutinius dešimt metų aš tiek atsiklausiau Mozarto, kad šį kartą stengiausi knygą šlifuoti visiškoje tyloje. O knygoje yra du muzikiniai motyvai: pradžioje – Wagnerio „Valkirija“ ir „The Rolling Stones“ „Sympathy for the Devil“ – pabaigoje.

– Pirmieji šios knygos 30 egzempliorių – numeruoti. Išskirtiniai leidimai, egzemplioriai – ne toks ir dažnas atvejis mūsų leidyboje. Ar jums pačiai svarbūs tokie kolekciniai atributai, ar turite daiktų, kuriuos kolekcionuojate?

– Taip, tam tikros rūšies daiktų aš turiu tikrai per daug ir iš visų jėgų stengiuosi nenusipirkti jų dar daugiau.

Komentarai: 5

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Maistas