Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 14d. 20:00

„Už Kremliaus sienų“: Baltųjų Lokių ekspedicija – kai amerikiečiai kovėsi su sovietais

JAV kariai prie Archangelsko
Vikipedijos nuotr. / JAV kariai prie Archangelsko

JAV ir Sovietų Sąjungos, vėliau – Rusijos, ginkluotųjų pajėgų vadai paprastai daro viską, kad tik netektų susigrumti tiesioginėse kautynėse. Ant kortos pernelyg daug – juk abi šalys yra branduolinės valstybės. Tačiau taip buvo ne visada. 15min pasakoja apie knygą, atskleidžiančią, kas vyko pačioje Europos šiaurėje baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir iškart po jo.

Jameso Carlo Nelsono knygą „Baltųjų Lokių ekspedicija: pamirštos Amerikos invazijos į Rusiją herojai“ („Polar Bear Expedition: The Heroes of America's Forgotten Invasion of Russia“) perskaitykite, jei esate moksleivis ar studentas ir, tarkime, susigalvojote sau užduotį.

Kokią? Savo istorijos mokytojo ar dėstytojo gudriai paklausti: „Ar žinote, kad JAV kariai kovėsi Rusijoje per Pirmąjį pasaulinį karą?“

Galbūt atsitiks taip, kad istorijos specialistas to nežinos ir jums atsakys: „Ponaiti, amerikiečiai niekada nebuvo pasiuntę karių į Rusiją ar Sovietų Sąjungą.“ Tada galite susilažinti ir laimėti lažybas.

Ne lažybas, o aukščiausią pažymį prieš keturis dešimtmečius taip išsikovojo knygos autorius. J.C.Nelsonui padėjo ir tai, kad jo draugo senelis Howardas Welshoferis buvo vienas tų amerikiečių, 1918-aisiais išsiųstų į pačią dar itin jaunos Sovietų Sąjungos šiaurę.

H.Welshoferis dar jaunam J.C.Nelsonui buvo pasakojęs apie nežmonišką, kaulus stingdančią žiemą Kolos pusiasalyje.

Amazon nuotr./J.C.Nelsono knyga „Baltųjų Lokių Ekspedicija“
Amazon nuotr./J.C.Nelsono knyga „Baltųjų Lokių Ekspedicija“

Istorijos mokytojo klaida tada gal ir būtų galėjusi būtų gėdinga, bet ji Amerikoje įprasta: niekas neatsimena ir nė nenori kalbėti apie karines ekspedicijas tiek į Archangelską (5 tūkst. karių), tiek į Vladivostoką (beveik 8 tūkst. karių).

Net du JAV prezidentai – Richardas Nixonas ir Ronaldas Reaganas – savo laiku aiškino, esą amerikiečiai ir sovietai niekada nekariavo vieni su kitais. Tai netiesa – o Sovietų Sąjungoje mūšių su Baltaisiais Lokiais (taip save vadino 339-ojo pėstininkų pulko kariai, – red. past.) niekas nepamiršo.

Bijojo vokiečių puolimo

Knyga prasideda nuo trumpos karo iki 1918-ųjų rudens apžvalgos. Tuo metu bolševikai jau buvo nuvertę carą, pradėję savo socialistinį utopinį eksperimentą ir numetę ginklus Rytų fronte.

Vokietija, matydama tokius įvykių posūkius (negana to, pati ir pastūmėjusi permainas Sankt Peterburge – labai jau laisvai į šiaurę keliavo Vladimiro Lenino traukinys), pradėjo karių perkėlimą į Vakarų frontą.

„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Leninas 1919 metais
„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Leninas 1919 metais

Bet Sąjungininkai rado priežasčių neapleisti Rytų – Murmansko uoste, Barenco jūros pietuose, buvo palikta karinės įrangos už maždaug milijoną JAV dolerių (šiandien – 18,3 mln. dolerių). Vakarietiška ginkluotė buvo skirta caro armijai.

„Būgštauta, kad vokiečiai gali lengvai užimti Murmanską ir iš ten įsirengtos povandeninių laivų bazės puldinėti Sąjungininkų laivus“, – rašo J.C.Nelsonas.

Ir taip į šiaurinę Sovietų Rusiją iškeliavo ir 1918 metų rugsėjį šalį pasiekė beveik 5 tūkst. amerikiečių karių.

Archangelską prieš mėnesį buvo užėmusios britų vadovaujamos Sąjungininkų ekspedicinės pajėgos, o daugelis amerikiečių buvo kilę iš Mičigano valstijos – ten irgi būna labai šalta, tad vadai manė, kad tokiems vyrams bus lengviau iškęsti speigus.

Vikipedijos nuotr./Bolševikų karinės pajėgos 1917 metais
Vikipedijos nuotr./Bolševikų karinės pajėgos 1917 metais

Galbūt. Tačiau įsibėgėjančiame Rusijos pilietiniame kare „baltieji“ jau tiesiog tirpo prieš gausėjančius „raudonuosius“.

Tad, regis, nesunki misija greitai išsiplėtė – britų, kaip rašo J.C.Nelsonas, nemėgę amerikiečiai suvokė, kad iš jų tikimasi pagalbos įveikiant ir greičiausiai nuverčiant bolševikus. Be to, vokiečiai beveik neabejotinai nė neplanavo Murmansko puolimo.

Vakarų fronte – paliaubos, šiaurėje – kautynės

Bolševikai ėmė puldinėti nekviestus svečius – ne tik amerikiečius, bet ir „baltuosius“, taip pat britus, nemažai prancūzų. „Raudoniesiems“, žinoma, labai padėjo mirtį nešanti žiema – ta pati, kuri prieš 100 metų pasmerkė Napoleono armiją bei kuri po ketvirčio amžiaus pražudė ir nacius.

Negana to, bent 339-asis pėstininkų pulkas netrukus po atvykimo į Archangelską buvo išskaidytas į mažesnius dalinius.

YouTube nuotr./Jamesas Carlas Nelsonas
YouTube nuotr./Jamesas Carlas Nelsonas

Karinės įrangos sargybiniai virto koviniais junginiais, kuriems buvo įsakyta kovoti su bolševikais ir, kai tik įmanoma, grobti ne tik jų ginklus, bet ir maistą, brangakmenius, medicininę įrangą.

Autoriaus jautriai aprašomi Mičigano vyrai gal ir nebuvo patys intelektualiausi, bet netrukus ėmė suvokti, kad jie į Sovietų Rusiją buvo atsiųsti kariauti ne gynybinį, o puolamąjį karą. Amerikiečiai tikrai nebuvo tuo patenkinti ir, nors įsakymų klausė, kelis kartus buvo sukėlę maištą.

J.C.Nelsonas vaizdžiai aprašo daugybę smulkių Sąjungininkų ir bolševikų susidūrimų spaudžiant šalčiui, kuris žudydavo ir žmones, ir kulkosvaidžius.

Šansų amerikiečiai turėjo nedaug – rimtos kovos tęsėsi maždaug porą mėnesių. Jų nuotaika ypač smuko sužinojus, kad Vakarų fronte kovos baigėsi.

Vikipedijos nuotr./JAV kariai prie Archangelsko
Vikipedijos nuotr./JAV kariai prie Archangelsko

Nors ten paliaubos buvo paskelbtos 1918 metų lapkričio 11-ąją, aplink Archangelską toliau aidėjo šūviai ir sprogimai. Tačiau amerikiečiai trauktis ir laipintis į laivus pradėjo tik 1919-ųjų birželį.

Laukdami laivų, vyrai pasivadino Baltaisiais Lokiais (the Polar Bear). Taigi devynių mėnesių ekspedicija turėjo pavadinimą – bet ne prasmę.

J.C.Nelsonas cituoja leitenantą Johną Cudahy, kovojusį Archangelske, o vėliau dirbusį JAV ambasadoriumi Belgijoje ir Lenkijoje: „Kai iš Archangelsko išplaukė paskutinis batalionas, nė vienas karys nežinojo – ne, net neįsivaizdavo – kodėl jam reikėjo kautis ir kodėl jis tik dabar vyksta namo.“

Amerikiečiai pamiršo, Rusija – ne

Faktas: karai reikalauja aukų. Ir 235 amerikiečiai, žuvę per Baltųjų Lokių ekspediciją, gali atrodyti kone nereikšminga auka, jei ją lygintume su milijonais vyrų, kurių gyvybė užgeso prie Somos ar prie Verdeno.

„Scanpix“/„Picture-Alliance“ nuotr./Vokiečiai žygiuoja į apkasus Verdeno mūšio fronto linijoje
„Scanpix“/„Picture-Alliance“ nuotr./Vokiečiai žygiuoja į apkasus Verdeno mūšio fronto linijoje

Net 26 tūkstančiai amerikiečių karių žuvo per Mezo-Argono puolimą, kuris buvo rengiamas per paskutines šešias karo savaites.

Tačiau visi tie milijonai aukų žinojo, dėl ko kovoja. O 339-asis pėstininkų pulkas tokios prabangos neturėjo – vyrai kariavo ir ėjo į mirtį nežinodami, kokia viso to prasmė.

Kaip pastebi pats J.C.Nelsonas, nesinori sakyti, kad kas nors apskritai žūsta tuščiai, bet liūdna realybė tokia: Baltųjų Lokių ekspedicija nelaimėjo nieko. Šis nuotykis tik kainavo daugiau nei 200 amerikiečių gyvybes.

Be to, politine prasme Sąjungininkų invazija į šiaurinę Sovietų Rusiją greičiausiai tik sutvirtino bolševikų pozicijas šalyje ir leido pastariesiems 1922-aisiais paskelbti galutinę pergalę prieš „baltuosius“.

Galiausiai gali būti, kad būtent tada įsižiebė pirmosios rusų ar sovietų nepasitikėjimo amerikiečiais liepsnelės.

Nikita Chruščiovas: „Atsimename niūrias dienas, kai Amerikos kariai, vadovaujami savo generolų, išsilaipino mūsų žemėje. Mūsų karių Amerikos žemėje niekada nebuvo, o jūsiškiai – buvo. Tai faktai.“

Taip, JAV 1933 metais pripažino Sovietų Sąjunga, o per Antrąjį pasaulinį karą šalys buvo vienoje barikadų pusėje.

Bet, nors daugelis amerikiečių greitai pamiršo apie Baltuosius Lokius ir keistąjį jų karą, sovietai ilgai prisiminė (o Rusija atsimena), kad JAV, britų ir prancūzų pajėgos 1918–1919 metais bandė nuversti jauną bolševizmo režimą.

15min nuotr./15min rengia knygų apie Rusiją recenzijų ciklą.
15min nuotr./15min rengia knygų apie Rusiją recenzijų ciklą.

„Amerikos žmonėms intervencijos Rusijoje tragedija neegzistuoja arba yra laikoma nesvarbiu ir seniai užmirštu incidentu.

Tačiau sovietų žmonėms ir jų lyderiams tas periodas buvo į visos šalies sielą įsismelkusi patirtis“, – praėjusiais metais parašė istorikai Jeremy Kuzmarovas ir Johnas Marciano.

Jiems dar 1959 metais paantrino tuometinis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas: „Atsimename niūrias dienas, kai Amerikos kariai, vadovaujami savo generolų, išsilaipino mūsų žemėje. Mūsų karių Amerikos žemėje niekada nebuvo, o jūsiškiai – buvo. Tai faktai.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Video

21:38
00:33
00:52

Visi į lauką!

Liaudies alus

Gera savijauta – tavo pasirinkimas

Namų šefas