Knygos turinys šviežias ir gaivinantis visų pirma todėl, kad T.Frye – ne pritraukti kuo daugiau skaitytojų siekiantis ir dėl to skambias išvadas darantis žurnalistas.
Jis taip pat – ir ne valstybės ar lobistinės institucijos (kad ir kokios pakraipos) vienam tikslui įsteigto tyrimų centro, kuris pigokais svarstymais siekia paveikti tuos, kurie priima sprendimus, o galbūt su pastaraisiais yra iš anksto susitaręs pūsti į tą pačią dūdą, atstovas.
T.Frye tiesiog yra mokslininkas, kuris V.Putino Rusiją nori analizuoti ne jaudinančiais apibendrinimais, o remdamasis tyrimų duomenimis. Vien dėl to šis JAV Kolumbijos universiteto posovietinės užsienio politikos profesoriaus ir Politikos mokslų fakulteto vadovo veikalas yra įdomus ir kitoks.
Išvadų čia daug, o pagrindinė visgi tokia, kad skambių išvadų apie Rusiją daryti negali. Mat Rusija yra „asmenizuota autokratija“, kuri netgi nėra labai ypatinga, nes panašiais bruožais pasižymi ir kitos autokratijos – Vengrija, Turkija.
Reikalingas kruopštus balansavimas
V.Putiną Vakaruose dažnai mėgiama matyti kaip 3D šachmatų didmeistrį, kuris viena ranka lengvai laimi prieš likusį pasaulį. Jau daug rašalo išlieta ieškant atsakymo į klausimą, ko nori Rusijos prezidentas.
Ir vis dėlto: o kas, jei V.Putinas nėra jau toks visagalis ir išskirtinis? T.Frye knygoje būtent tai ir atskleidžiama, kad Rusijos lyderis turi gerokai daugiau bendro su savo kolegomis autokratais – Viktoru Orbanu ar Recepu Tayyipu Erdoganu – nei mes įsivaizduojame.
„Klastok rinkimus, kad laimėtum, bet nesielk įžūliai, nes legitimumo skraistė vis tiek reikalinga. Leisk kažkiek protestų, kad nesikauptų žmonių pyktis, bet tik kažkiek, nes kitaip kils grėsmė tavo valdžiai.“
V.Putino veiksmus dažniausiai nulemia ne jo ypatinga pasaulėžiūra (ypač kalbant apie vidaus politiką), o gana komplikuoti skaičiavimai, kuriuos atlieka politikai.
Net ne vien autokratijose, nors jei kalbame apie tokius režimus, būtent autoritariniai lyderiai nuolat turi dalinti dovanas juos palaikančiam elitui, bet tuo pat metu atsargiai vertinti, ar nekyla grėsmė ekonomikai, o su ja – ir protestų pavojus.
Anot T.Frye, tokie lyderiai kaip V.Putinas visada turi skaičiuoti: „Klastok rinkimus, kad laimėtum, bet nesielk įžūliai, nes legitimumo skraistė vis tiek reikalinga. Leisk kažkiek protestų, kad nesikauptų žmonių pyktis, bet tik kažkiek, nes kitaip kils grėsmė tavo valdžiai.“
Skaičiavimai nuolat kinta – o Kremlius, beje, situaciją vertina remdamasis ne šiaip V.Putino užgaidomis, o profesionaliai atliekamais visuomenės nuomonės tyrimais. Vien dėl to menkinti sociologijos kokybę Rusijoje neprotinga.
-
„Už Kremliaus sienų“: sociologai klausia: V.Putino Rusija ar Rusijos V.Putinas?
-
„Už Kremliaus sienų“: A.Navalnas – nacionalistas? Širmą praskleidžia knygoje sugulę aktyvisto pokalbiai su A.Michniku
-
„Už Kremliaus sienų“: norvegės žvilgsnis į Rusiją keliaujant po jos kaimynes
-
„Už Kremliaus sienų“: George'as Blake'as – dvigubas agentas, dėl kurio išdavysčių Londonui gėda iki šiol
Antai T.Frye cituoja tyrėjus Andrejų Jakovlevą ir Antoną Kazuną, kurie atrado septynis atvejus 2017-2019 metais, kai valdžia atsitraukė ją paspaudus nepatenkintiems piliečiams.
Pavyzdžiui, 2019-aisiais žurnalisto Ivano Golunovo areštas beveik neabejotinai sufabrikavus įrodymus sukėlė tikrą audrą – protestavo net valstybinių propagandinių žiniasklaidos priemonių atstovai. Kremlius netrukus padarė išvadą, kad neverta užsispirti, ir I.Golunovas buvo paleistas.
Lyginti normalu ir būtina
Kaip minėta, balansavimas akivaizdžiausias Rusijos vidaus politikoje, kur V.Putinas yra, žinoma, galingas, bet ne absoliutus monarchas. Bet mitų ir realybės neatitikimo viešajame diskurse apie Rusiją yra ir kalbant apie užsienio politiką.
T.Frye nepailsdamas kartoja, kad lyginti V.Putino režimą su kitais autokratiniais aparatais ne tik normalu, bet ir būtina.
Pavyzdžiui, nors iki šiol su siaubu prisimenamas naftos kompanijos „Jukos“ nacionalizavimas ir susidorojimas su Michailu Chodorkovskiu, kuris buvo pradėjęs rodyti politines ambicijas, tokių nusavinimų labai nemažai ir kituose labiau chaotiškuose kraštuose.
Energetikos kompanijų ekspropriacijos fiksuotos tokiose įvairiose šalyse kaip Alžyras, Bolivija, Čadas, Jungtiniai Arabų Emyratai, Ekvadoras Senegalas, aišku, Venesuela. Draugija gal ir ne kokia, bet Kremlius dviračio tikrai neišrado.
Negana to, yra ir moksliniai duomenys. Tyrėjai, išanalizavę visas daug naftos eksportuojančias valstybes ir jų elgesį 1945-2008 metais, atrado, kad kompanijų nusavinimai daug labiau tikėtini, kai pakyla pasaulinės naftos kainos.
Tokia tendencija, žinoma, rodo, kad „Jukos“ išardymą nulėmė ne V.Putino asmenybė ar Rusijos istorinės linijos, o faktoriai, tiesiog būdingi daugeliui autokratijų.
Kalbant apie Rusiją ir jos įvaizdį pasaulyje, nesusipratimų irgi daug. Požiūris į šalį kitur, ypač Vakaruose, vis dar ryškiai politinis, nors ir ne taip kaip Šaltojo karo metu.
Abortų Rusijoje dvigubai daugiau nei JAV, o Bibliją skaito ar į bažnyčią reguliariai eina vos keli procentai rusų. Negana to, trečdalis Rusijos šeimų – vienišos motinos su vaikais.
Sakykime, dalis dešiniųjų nacionalistų ne be Kremliaus pastangų laiko V.Putino Rusiją tradicinės šeimos, baltųjų rasės ar krikščionybės sergėtoja.
Bet realybė visiškai kitokia: abortų Rusijoje dvigubai daugiau nei JAV, o Bibliją skaito ar į bažnyčią reguliariai eina vos keli procentai rusų. Negana to, trečdalis Rusijos šeimų – vienišos motinos su vaikais, o šalis nuolat priima daugiau imigrantų nei bet kuri kita valstybė, išskyrus Ameriką.
Kairieji ir „vanagiškomis“ pažiūromis pasižymintis konservatoriai, ypač, žinoma, Vašingtone, irgi įsijautę. Dar neseniai kone kiekvieną dabar jau JAV eksprezidento Donaldo Trumpo administracijos sprendimą jie laikė įrodymu, kad D.Trumpas yra V.Putino valdoma lėlė.
Kuo autokratai susiję su bankrotu?
Knyga suskirstyta į skyrius, kuriuose aiškiai ir iliustratyviai pateikiama informacija, padedanti susigaudyti opiausiuose klausimuose apie V.Putino Rusiją – būtina dar kartą priminti, kad tai moksliniai duomenys.
Koks iš tikrųjų yra V.Putino populiarumas? Ar korupcijos lygis iš tiesų labai aukštas? Kodėl Rusija taip nesutaria su JAV? Ar rusiška propaganda efektyvi (labai abejotina)? Ar rusų kibernetiniai kariai nulėmė 2016 metų Amerikos prezidento rinkimų baigtį? Ar pačioje Rusijoje rinkimai nors kiek svarbūs?
„Atsakyti į šiuos klausimus nėra lengva, bet apie Rusiją rašantys akademikai dirba rimtai. Suprasti Rusią svarbiau nei bet kada anksčiau, ir solidūs įrodymai, aiški logika bei skaidrūs akademiniai tyrimai gali padėti mums išsklaidyti dezinformacijos ir paprasto nesupratimo miglą“, – teigia T.Frye.
Daug gerų žinių jis neturi. Kadangi V.Putino reitingai leidžiasi žemyn, potencialios grėsmės režimui spaudžiamos vis agresyviau – bandyta nunuodyti Aleksejų Navalną, nepavykus jis buvo įgrūstas už grotų, paralyžiuojama laisva žiniasklaida, pilietinė visuomenė.
Per pastaruosius 60 metų vos 16 proc. atvejų autokratinį režimą pakeitė demokratija.
T.Frye cituoja mokslininką Christianą Davenportą, savo darbuose išsamiai parodantį, kaip autokratijose represijos iššaukia dar daugiau represijų, o tokia spiralė neleidžia režimui atkapstyti pirminių bruzdėjimo priežasčių.
Prielaida, esą pasitraukus V.Putinui viskas su Rusija bus gerai, pagrindo neturi. Rochesterio universiteto mokslininkas Heinas Goemansas nustatė, kad per pastaruosius 60 metų vos 16 proc. atvejų autokratinį režimą pakeitė demokratija.
„Jei nepamatysime dramatiškų pokyčių politinėje sistemoje, tie, kurie valdys Rusiją, susidurs su tais pačiais išūkiais, su kuriais jau 20 metų susiduria Putino administracija“, – mano T.Frye.
Ne viskas blogai. Autorius pabrėžia, kad Rusija yra turtingesnė ir labiau išsilavinusi nei kitos autokratijos. Urbanizacijos lygis aukštas, o jaunoji karta tikrai atviresnė ir į Vakarus žvelgia draugiškiau nei vyresni rusai – tai gali tapti pamatais demokratiškesnei valdžiai.
„Juk autokratiniai režimai dažnai žlunga taip, kaip, anot Ernesto Hemingway'aus, žmonės bankrutuoja – pamažu, bet tada staiga“, – rašo T.Frye.
