Apie sumanymą surinkti žinomiausius Lietuvos populiariosios muzikos kūrėjus ir atlikėjus į vieną leidinį ir jo išsipildymą kalbamės su Valdu Bytautu.
– Pirmasis populiariosios muzikos enciklopedinis leidinys „Lietuvos populiarioji muzika“, išleistas šiais metais, nudžiugino daugelį muzikos gerbėjų. Darbas solidus, tad pirmiausiai ir norisi sužinoti, kada pradėjote ir kiek laiko užtruko, kol jį pabaigėte?
– Ar tai daug, ar mažai, negalėčiau pasakyti, bet pradėjau prieš trylika metų. Dirbau muzikos redaktoriumi vienoje komercinėje televizijoje, vėliau keliose TV prodiuserinėse įmonėse, teko nemažai kontaktuoti su didžiausiomis pasaulio muzikos publikavimo, taip vadinamomis „publishing“ kompanijomis – „Universal“, „Warner Chappell“, „Sony“, kitomis – dėl teisių viešai naudoti užsienio autorių muzikos kūrinius Lietuvos medijų kanaluose.
Tais pačiais, 2013 metais, iš atlikėjų gretutinių teisių asociacijos AGATA sulaukiau prašymo, parengti trumpas šalies atlikėjų biogramas, kurias ji talpino savo įkurtoje internetinėje muzikos platformoje „Pakartot!“. Rašant šias biogramas, susikaupė gausybė informacijos ir taip subrendo idėja, kad atėjo laikas visa tai susisteminti ir pateikti enciklopedijos pavidalu.
– O kas įkvėpė šiam darbui? Visgi tai tūkstančio puslapių informacinė knyga.
– Nuo ankstyvos vaikystės domėjausi muzika. Klausydavau plokštelių, muzikinių radijo laidų, ypač transliuotų Lenkijos radijo 3-ojoje programoje, ten skambėjo gausybė vakarietiškos muzikos.
Vėliau, jau kiek paaugęs „užsikrėčiau“ plokštelių kolekcionavimu. Pamažu kaupėsi jų kolekcija. Pradžioje, žinoma tik „Melodijos“ ir „draugiškų“ tuometinių rytų Europos šalių leidyklų, vėliau pradėjo atsirasti vakarietiškos. Būdamas moksleiviu vasaromis dirbau įvairius pagalbinius darbus, o gautą uždarbį skirdavau vinilinių plokštelių ir įrašų magnetofono juostose pirkimui.
Klausydamas užsienio grupių plokšteles, bandydavau įsivaizduoti jų narius – kokie jie realiame gyvenime, kokia jų šeima, kuo kvėpuoja.
Klausydamas užsienio grupių plokšteles, bandydavau įsivaizduoti jų narius – kokie jie realiame gyvenime, kokia jų šeima, kuo kvėpuoja. Man jie atrodė tokie nepasiekiami, tarytum ateiviai iš kosmoso. Pamenu, kaip valandų valandas kruopščiai nagrinėdavau iš Užatlantės parkeliavusių vinilinių plokštelių vokus, ypač jų grafinį dizainą. Mane hipnotizuodavo ir svaigindavo nuo tų vokų sklindantis spaustuvės dažų kvapas, kuris tarytum leisdavo atlikėjus ir grupes pažinti iš arčiau.
Apie juos ieškojau įvairiausios informacijos. Prenumeruodavau nemažai lenkų, vokiečių, čekų muzikinės spaudos, tačiau jos man vis nepakakdavo. Kartą, kaimynystėje gyvenanti bibliotekininkė, žinodama, kad domiuosi vakarietiška muzika, pasiūlė pavartyti tais laikais leidžiamą bibliografinį leidinį, kuris skelbė apie didžiausiose Sovietų Sąjungos bibliotekose esančias užsienio leidyklų knygas.
Atsivertęs to leidinio skyrių „muzika“, tiesiog apstulbau ir negalėjau patikėti savo akimis, tai ką matau. Išvydau ganėtinai solidų Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje, Vakarų Vokietijoje, kitose Europos šalyse išleistų roko ir džiazo enciklopedijų sąrašą. Ir maža to – šias knygas, esančias Maskvos, tuometinio Leningrado, kitų Sovietų Sąjungos didžiųjų miestų bibliotekų fonduose buvo galima nemokamai parsisiųsti į savo miesto biblioteką tuomet egzistavusiu tarprespublikiniu bibliotekų abonementu ir jas skaityti mėnesį ar du. Ilgai nesvarstęs pradėjau tuos leidinius užsakinėti ir savo nuostabai greitai juos gauti.
Tiesa, dauguma tų knygų atkeliaudavo ne fiziniu pavidalu, o perfotografuotos į kino juostos formato, maždaug 10–15 metrų ilgio mikrofilmą. Tačiau to pakako, kad patenkinčiau savo beprotišką žingeidumą. Mikrofilmą įdėdavau į fotodidintuvą, užtamsindavau kambarį ir ilgas valandas kruopščiai nagrinėdavau kiekvieną enciklopedijų puslapį, prirašydamas kalną sąsiuvinių įvairiausios informacijos apie atlikėjus. Sunku pasakyti, kodėl sovietinė cenzūra toleravo tokio pobūdžio literatūrą, ir apskritai darė ją viešai prieinamą bibliotekose.
Žiūrint iš šio meto perspektyvos, atrodo neįtikėtinai. Įsivaizduokit, 8-ojo dešimtmečio antros pusės, gilaus ir „brandaus“ sovietmečio epochos vaikėzą, kuris vietoje privalomos mokykloje Brežnevo knygos apie „Mažąją žemę“, skaito enciklopedijas apie vakarietišką roką.
Taip įsižiebė dar viena mano aistra – popmuzikos, roko ir džiazo enciklopedijų skaitymas. Slapta netgi puoselėjau svajonę, ateityje lietuvių kalba parašyti ir išleisti enciklopediją apie Vakarų atlikėjus, tai, žinoma, buvo nerealu. Po daugelio metų tą svajonę tam tikra prasme įgyvendinau. Turiu omenyje šį mano parengtą žinyną apie Lietuvos atlikėjus.
– Enciklopedijos žinyne sutilpo šimtmečio žinomiausių Lietuvos populiariosios muzikos kūrėjų ir atlikėjų biografijos, kūrybinė veikla. Rašant knygą susitikdavote, bendravote su atlikėjais. Gal galėtumėte prisiminti ryškiausius susitikimus?
– Be abejo, susitikimų buvo, daugiau su senosios kartos atlikėjais, tačiau kažkokių ryškių neįsiminė. Jie daugiau pasakojo prisiminimus, kurie mano rengiamai enciklopedijai praktiškai netiko. Mane daugiau domino jų atsakymai į enciklopedinio pobūdžio klausimus „kas, kada ir kaip“. O jiems atsakyti buvo gana sudėtinga, nes daugumai iš atminties išsitrynė su kūrybine veikla susijusios konkrečios datos ar įvykiai. Dauguma jų nerašė dienoraščių ar kažko panašaus. Rengdamas biogramas apie naujos kartos atlikėjus pasinaudojau šaltiniais internete.
– Apie populiariąją muziką kartais atsiliepiama panašiai, kaip apie meilės romanus. Šis žanras tarsi priskiriamas prie lengvesnių, paprastesnių muzikos orbitoje. Tačiau jau pats pavadinimas sako, kad tai daugiausiai klausytojų pritraukianti muzika. Ar galėtumėte įvardyti, kuo ir kodėl ji sužavi daugybę skirtingo amžiaus, išsilavinimo, pasaulėvokos žmonių?
– Manau, pirmiausia dėl paprastos ir įsimenančios šio žanro kūrinio struktūros. Ji paremta pasikartojančia melodine struktūra: posmas – priedainis, posmas – priedainis. Dainose melodinis motyvas dažnai būna nesudėtingas ir nuspėjamas. Ir jeigu melodiją klausytojas kaskart atpažįsta ir įsimena taip, kad ją gali lengvai paniūniuoti ar pašvilpauti, kūrinys tampa populiariu hitu. Pagal jį, lydint energingam ir dinamiškam tempui, galima ritmiškai judėti arba šokti. Be viso to, populiariosios muzikos kūriniuose dominuoja klausytojui artimos temos – meilė, džiaugsmas, liūdesys, ilgesys, išsiskyrimas, kitos.
– Pamenu, sovietmečiu būdavo šaipomasi iš klausančiųjų lietuvišką estradinę muziką. Atsieit, čia tokia prasta kaimiečių muzika. Ar ką nors panašaus teko patirti?
– Šalia aistringo domėjimosi vakarietiška muzika, mano interesų akiratyje visada buvo ir lietuviška estrada. Nors domėjimosi ja itin neafišavau, nes taip, pamenu, tais laikais klausyti lietuvišką estradą buvo ne lygis – dauguma bendraamžių į ją žiūrėjo skeptiškai. Nepaisant to, stengiausi nepraleisti nei vieno filharmonijos ansamblių pasirodymo, stebėdavau estrados dainininkų koncertus per televiziją, klausydavau Lietuvos radijo. Vasaros metu su tėvais atostogaudami prie jūros visada lankydavome Palangos festivalių koncertus. Su bendraamžiais draugais grojau mušamaisiais jaunimo ansamblyje.
– Pasaulyje nuolat keičiasi kartos ir jų įpročiai, bet stebuklingu būdu dar vis išsaugomos tradicijos. Ar populiariosios muzikos praeities palikimas domina vien senosios kartos atstovus, ar jo ieško ir jaunosios kartos klausytojai?
– Iš anksto atsiprašau, bet atsakysiu kategoriškai – mano nuomone, tai, kas per pastaruosius kelis dešimtmečius vyksta tiek pasaulio, tiek Lietuvos populiariosios muzikos scenoje, yra nyku ir neįdomu. Nepaisant, kad dabar užaugo nauja talentingų muzikantų karta, yra gausybė internetinių portalų ir socialinių tinklų, kuriuose galima skelbti savo kūrybą, o šiuolaikinės muzikos įrašymo technologijos ir šou verslo organizavimo principai pasiekė dideles aukštumas.
Šalia aistringo domėjimosi vakarietiška muzika, mano interesų akiratyje visada buvo ir lietuviška estrada.
Manau, kad popmuzikos ir roko šedevrai buvo sukurti praėjusio amžiaus septintajame–devintajame dešimtmečiais. Ką girdime šiandien įvairiausių medijų kanalais? Daugiausiai tai muzikinis fonas, neturintis išliekamosios vertės, moderniomis technologijomis perdaryti muzikos hitai iš praeities, arba iš kažkada jau girdėtų melodinių motyvų šablonų sumodeliuoti kūrinėliai.
Tuo nesunkiai galima įsitikinti įsijungus daugelį radijo stočių, ar kad ir stebint marga vizualizacija pridengtą ir neįtikėtiną kičinį primityvizmą demonstruojantį pastarųjų metų Eurovizijos konkursą. Matomai, didžiajai dabartinės klausytojų kartos daliai, kuri dažnai įvardinama „tiktokine“, to reikia. O be to nepamirškime, kad populiarioji muzika neatsiejama šou verslo dalis, nešanti didžiules pajamas.
– Su kuo labiausiai sietumėte šį reiškinį?
– Dėmesio vertos muzikos virsmas į greito naudojimo muzikinį produktą įvyko praeito šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje, tobulėjant kompiuterinėms technologijoms ir prasidėjus interneto plėtrai. Kaip nebūtų keista, prie to prisidėjo ir pati muzikos industrija, tada tikėdama, kad permainos jai atneš didesnius pelnus. Tačiau nutiko kitaip. Įsisiūbavęs sunkiai kontroliuojamas muzikos „piratavimas“, t.y. galimybė internetu į savo kompiuterį nemokamai atsisiųsti norimą dainą ar albumą, ėmė griauti pasaulyje nusistovėjusią ir tam tikromis taisyklėmis nustatytą muzikos platinimo tvarką, kurios dėka ir buvo palaikomi aukšti kūrybiškumo, meniškumo ir kokybės kriterijai pasaulinėje populiariojoje muzikoje.
Drastiškai krentant legaliems muzikos pardavimams, kūrėjai ir atlikėjai vis labiau ėmė prarasti interesą telkti savo kūrybines pastangas, žinodami, kad už įrašytus kūrinius jiems nebus tinkamai atlyginta, kad parengtas albumas daugumai taps prieinamas nemokamai.
– Galbūt buvo galima paveikti muzikos kūrybai prastą įtaką darančius reiškinius?
Be abejo, muzikos industrija, kad ir pavėluotai, ėmė ieškoti būdų, kaip užkirsti tam kelią. Buvo patobulintos kūrėjų ir atlikėjų teises reglamentuojančios normos, ėmė steigtis legalios internetinės muzikos platinimo platformos, palaipsniui keitėsi muzikos kūrimo, aranžavimo ir įrašymo principai, siekiant atpiginti muzikinio produkto gamybą ir sklaidą. Palaipsniui popmuzikos kūrimas ir įrašymas buvo atiduotas į vieno žmogaus rankas, t.y. sumaniai šiuolaikinėmis kompiuterinėmis technologijomis manipuliuojančiam prodiuseriui arba jų komandai.
Šioje srityje nuo naujo tūkstantmečio pradžios pasižymėjo Švedijos muzikos industrijos prodiuseriai, tapę vieni paklausiausių tarp pasaulinio popmuzikos žvaigždžių. Dabartinei klausytojų kartai sunku įsivaizduoti, kad kažkada, įrašant dainą ar albumą, tekdavo samdyti visą komandą prodiuserių, aranžuotojų, profesionalių sesijinių muzikantų, už didelę kainą nuomoti įrašų studijas ir panašiai.
– Koks buvo pagrindinis jūsų tikslas, nutarus parengti išsamų lietuviškosios populiariosios muzikos vadovą?
– Rengdamas enciklopediją iškėliau sau pagrindinį tikslą – padėti skirtingų kartų muzikos klausytojams rasti aiškius atsakymus į klausimą „kas yra kas?“ lietuviškoje populiariojoje muzikoje. Į jos asmenybių sąrašą atrinkau didžiausio populiarumo šalyje susilaukusius skirtingų stilių ir žanrų atlikėjus.
Informacijos pateikimo formą enciklopedijoje parinkau tokią, kurioje šalia atlikėjo veiklos atsispindėtų ir su juo bendradarbiavę autoriai, aranžuotojai, muzikantai, garso inžinieriai – visi, kurie dažniausiai lieka šešėlyje ir būna nepelnytai nepastebėti. Šiam tikslui pasitarnavo enciklopedijoje pateikti detalūs diskografiniai aprašai.
Kiek įmanoma vengiau tendencingumo. Nesilaikiau principo: patinka – nepatinka, gerbiu – negerbiu. Siekiau, kad skaitytojas, sklaidydamas leidinio puslapius, nesuprastų, kurių atlikėjų ar stilių stovyklą palaikau.
Leidinio rengimo laikotarpiu ne kartą sulaukiau pastabų iš šalies, kodėl į turinį įtraukas ar neįtrauktas vienas ar kitas atlikėjas. Vieniems atrodė, kad kai kurios pavardės nevertos dėmesio ir turinyje jų neturėtų būti, kiti manė priešingai. Buvo priekaištų, kad per daug vietos skiriu senosios kartos atlikėjams ir pernelyg mažai – jaunosios. Arba atvirkščiai. Jokia paslaptis, kad muzikos pasaulyje klausytojai susiskirstę (kaip ir politiniame gyvenime) į taip vadinamus burbulus – pagal žanrą, pagal amžių, pagal išsilavinimą, pagal pomėgius, netgi pagal politines pažiūras.
– Įdomu, kad ir muzika burbuliuoja. Kokie jos burbulai?
– Jei kalbėti apie burbulus pagal amžiaus grupę – prisiminkime, koks praeito šimtmečio 6-ojo dešimtmečio viduryje Amerikoje buvo penkiasdešimtmečių klausytojų, auklėtų XX amžiaus pradžios Brodvėjaus miuziklų dainų, požiūris į tuomet gimusi rokenrolą. Jie šį stilių vadino laukinių muzika. Arba 8-ojo dešimtmečio viduryje, kai į britų muzikos sceną įsiveržęs pankrokas, agresyviai į nuošalę nustūmęs hipių „gėlių laikotarpio“ bei sunkaus ir progresyvaus roko atlikėjus, šiurpino Vakarų pasaulio „isteblišmentą“.
Kažką panašaus 60-ųjų pabaigoje – 70-ųjų pradžioje galėjome stebėti ir Lietuvoje, kai kaip grybai po lietaus steigėsi jaunimo „byto“ grupės, tapusios jaunosios kartos atsaku tuometinės sovietinės valdžios palaikomai itin akademiško skambesio estradai.
Grįžtant į šių dienų Lietuvos muzikinio gyvenimo realijas irgi matome kažką panašaus. Dabar jaunoji karta klubuose ir koncertuose šėlsta, skambant Jovani, Justino Jaručio, Jessicos Shy dainoms. Tačiau tikrai jie to nedarytų, girdėdami savo senelių kartos estrados atlikėjų senuosius įrašus. Kita vertus, egzistuoja susivieniję vyresnio ir jauno amžiaus klausytojų burbulai pagal žanrą ar stilių. Juk tuos, kurie garbina Rytį Ciciną ar Radži, vargiai prisikviesime į alternatyvaus roko grupių, tokių, kaip „Garbanotas“ ar „Solo ansamblis“, koncertus.
– Kokie vėjai pučia šių laikų lietuviškoje muzikoje? Juk negalėtume sakyti, kad įsivyravo štilis. Kūrėjų ir atlikėjų labai daug, galimybių rinktis ir klausyti tai, kas artimiausia, nemažiau.
– Šiuo metu Lietuvos muzikos padangę užvaldžiusios šabloniškai suniveliuotos popmuzikos grupės, tokios kaip „Žemaitukai“, „Lietuvaičiai“, „Grupė 2“, „Bernužėliai“, „Karaliai“ „Husarai“ ir keliolika kitų panašių, turi tūkstantines gerbėjų minias ir tarp jaunosios kartos klausytojų, ir tarp senosios. Tuo galima įsitikinti, apsilankius šių grupių pasirodymuose miestų ir miestelių šventėse arba jų koncertuose didžiausiose šalies arenose. Bet egzistuoja ir kitas, oponentiškas klausytojų burbulas, kuriam paminėtų grupių muzika yra atgrasi. Tokie muzikos klausytojų burbulai egzistuoja bet kurioje pasaulio šalyje.
Tarkim, Vokietija. Ji garsėja savo elektroninės muzikos, taip vadinamos „Berlin school“ atlikėjais, alternatyvios „naujosios vokiečių bangos“ grupėmis, yra žinoma, kaip populiaraus „euro disco“ pradininkė. Tačiau šalia šių žanrų, ten matoma milijoninė kičinių vokiškų šlagerių gerbėjų auditorija, plačiai išvystyta šios muzikos leidybinė industrija.
Arba Jungtinės Amerikos Valstijos, kur bemaž šimtmetį veikia neįtikėtinai didelė „country“ muzikos rinka. Ją palaiko milžiniška šio žanro gerbėjų minia, kasmet surengiama kelių šimtų pavadinimų šio žanro festivalių. Prestižinis muzikos industrijos savaitraštis „Billboard“ kiekviename numeryje šiai muzikai skiria iki 10 puslapių. Bet šalia šio „lengvo“ žanro Amerikoje sėkmingai gyvuoja milžiniška afroamerikietiško hiphopo ar alternatyvaus roko keliolikos požanrių auditorija.