Knyga prasideda nuo laimės rato iliustracijos ir trumpo jo aprašo. Tai paimta iš 1991 m. vykusios parodos „Piktadario pasmerkimas. Tikrasis Ričardas III“ Toks Fortūnos ratas itin būdingas viduramžiams. Užgaidžiosios deivės Fortūnos ratu besikabarojantys žmonės mėgaujasi lotyniškuoju regnabo – valdysiu. Vėliau, jau niekindami viską aplinkui ir drąsiai tardami: regno – valdau, jie net nemato, kad perkopia į antrą rato pusę. Paskui inkščia – regnavi (valdžiau), kol lieka nusivertę nuo Laimės rato ir galiausiai begali aimanuoti: sum sine regno (likau be karalystės, arba be nieko). To rato simbolika ir sudaro pagrindines šios knygos dalis: Aš valdau. Aš valdžiau. Ar dar valdysiu? Įžanga baigiamas vienas pasaulis (keistoka pradžiai, ar ne?), o epilogas nušviečia Naujojo pasaulio pradžią. Ne taip jau ir blogai – kiekviena pabaiga yra kažin ko naujo pradžia.
Jeigu gąsdina 600 puslapių – neverta baimintis. Fortūnos ratas įsuks tokiu greičiu, kad nepastebėsit, kaip pereisit prie istorinių komentarų, baigiančių knygą. Ir pirmiausia ne dėl pikantiškų įvykių (juk ir pas mus, Lietuvoje, didikai turėjo meilužes, dažniausiai nekilmingas, bet ambicingas moteris. Kai kurios istorijos jau virtusios ir legendomis), o dėl nepakartojamos kalbos stilistikos ir lyg giesmė besidriekiančių per puslapius žodžių vaizdumo, paprasto įmantrumo ir skaidraus šviesumo. Epitetai, palyginimai, sinonimai ir kiti žodžių viražai liete liejasi. Atrodytų, viduramžiams net nederamo... juk dažniausiai šį laikotarpį mes tokį ir įsivaizduojame. Stop – XIV a. Europoje buvo viduramžių brandos amžius. Tuo metu itin išaugo gyventojų skaičius, suklestėjo prekyba, menai, kūrėsi universitetai. Nors kontinentą ir nusiaubė Juodasis maras. Beje, dėl kalbos ir stiliaus lengvumo netgi ta pati Juodoji mirtis nenuteikia neigiamai, tiesiog romane maras neperteiktas dokumentiškai tiksliomis detalėmis.
Taigi įvykiai klostosi viduramžių Anglijoje – XIV a. Kiek amžių mus nuo to skiria, tačiau supranti, kiek netoli tenuėjome – tos pačios intrigos dėl valdžios, pavydas dėl populiarumo, begalinis garbės troškimas, karai dėl žemių ir įtakos. Beje, batalijų scenų knygoje nerasite. Karas čia – tik įrankis asmeninėms ar šalies ambicijoms pasiekti, kažkur toli, ne romane.
Svarbiausia knygos persona, žinoma, žmonių, arba Saulės, karalienė. Tai nereiškia, jog Alisa Perers, Anglijos karaliaus Eduardo III meilužė, iš tiesų buvo žmonių mylima. Saulės karaliene ji pati pasivadino. Vadinamoji liaudis jos anaiptol nemėgo, nors Alisa, kaip ir jie, buvo nekilminga. Bet ji tapo turtinga! O ypatingai jos nemėgo dvariškiai. Moterys – už tai, kad buvo jauna, graži, išlavinto skonio (nors keistoka, kai jai nebuvo progos mokytis ir lavintis?). Šiuolaikiniais terminais ją mielai apšauktų barakuda. Na, o vyrai nenorėjo pripažinti jos proto ir tiesiog neįtikėtinos vadybinės įžvalgos. Verslumo galėtų dar ne vienas ir šiandien pasimokyti. Matyt, dievo duota. Visas jos protas, visa esybė troško būti karaliene, kuri negali nemylėti, pasiduoti, pralaimėti. Ir vis dėlto greičiausiai daugelis pavydėjo ir nekentė už drąsą (kad ir kaip būtų, moterys tais laikais gerokai mažiau laisvių ir teisių turėjo) ar normų nepaisymą, kai ji to nenorėjo.
Taigi meilė. Su karaliumi Eduardu III greičiau, sakyčiau, anūkės ir senelio santykiai. Nors iš užuominų suprantame buvus aistringą ir audringą meilę. Vis dėlto tikroji Alisos meilės istorija klostosi su kitu vyru, karaliaus žmonos freilinos vyru Džefriu Čoseriu. Jis – dvaro aplinkos nepritapėlis, kaip ir Alisa. Išgelbsti ją nuo viešos pajuokos. Atsidėkodama ir siekdama savų tikslų Alisa parūpina jam pakankamai aukštą postą. Galiausiai dalykiniai ryšiai perauga į intymius santykius, šie – į pagarbią meilę ir draugystę.
Žinoma, tai nėra istorinė knyga. (Juk istorinio romano žanras ir nesiekia tikslaus tikrovės atkartojimo, ar ne? Tai – ne vadovėlis.) Tiesiog grožinė knyga tikrų istorinių asmenybių ir tikrų istorinių įvykių kontekste. Daugelis vardų yra tikri. Sunku pasakyti, kiek veikėjų charakteriai biografiškai tiksliai perteikti. Tačiau labai puikiai atskleistas per šimtmečių bėgį išnykusių istorinių asmenybių gyvenimas, politiniai interesai, to meto Anglijos ekonominė, politinė, kultūrinė situacija. Bent jau tikėtina, kad taip ir buvo. Kartais svarstai, tautos ir valdžios mentalitetas knygoje: šių laikų požiūris ar išties niekas nepasikeitė? Valdininkai – korumpuoti, gobšūs ir bevaliai; tauta – kvaila, užguita ir naivi. Ypač tai puikiai atskleista per Saulės karalienės karnavalą.
Kas tikrai kelia abejonių dėl istoriškumo – krikščionybės ir pagonybės santykis. Jei apie XIV a. pagonių gajumą rašytume Lietuvos kontekste, manau, būtų logiška. Tačiau kur kas seniau krikščionybę priėmę anglosaksai?.. Tad vietomis prasiveržiantis pagoniškas sarkazmas krikščionybei atrodo nelabai vietoje.
Na, o visa kita – tikrai neblogai. Nepaisant to, kad knyga ištęsta, kartais gal veiksmo mažokai, pasikartosiu – skaityti tikrai neprailgs, žodžiai čia liejasi lengvai. Yra ir istorijos, ir meilės, ir mados, ir pramogų, ir net vadybos.
