Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 16d. 18:34

Vertėja Umka: apie rokenrolą, Jacką Kerouacą ir Gintarą Patacką

Ania Gerasimova (Umka) Interviu
Asmeninio archyvo nuotr. / Ania Gerasimova (Umka)

Vertėja, muzikantė ir rašytoja Ania Gerasimova (Umka) nemėgsta tokių apibūdinimų kaip „hipsterė“ ar „hipė“. Juokaudama ji sako, kad „va esu tokia, Umka, – normalus žmogus“. Maskvoje gyvenanti vertėja į rusų kalbą yra išvertusi vienus garsiausių lietuvių poetų – Henriką Radauską, Tomą Venclovą, Antaną A. Jonyną, Gintarą Patacką. Jaunystėje susidėjusi su „bloga kompanija“ ir besimokydama literatūros Umka atrado rokenrolą. Vertėja ligšiol koncertuoja ir per pasirodymus parduoda savo lietuviškos poezijos vertimus.

Kova už asmeninę laisvę – idiotizmas“

Kaip apibūdintumėte savo gyvenimo būdą?

– Vieną šaltą rytą važiavau autobusu į radiją „Svoboda“, kur turėjau pristatyti mūsų žurnalą „Inostrannaja literatura“, ir galvojau apie laisvę. Eteryje pasakiau, kad visą gyvenimą trukusi kova už asmeninę laisvę – idiotizmas. Ilgainiui paaiškėjo, jog tikrasis išsivadavimas vyksta žmogaus viduje. Paradoksalu, bet kovojimas dėl išorinės arba politinės laisvės yra bergždžias laiko praleidimo būdas. Tad palyginus su tuo, kaip žmonės gyvena, manau, man pavyko.

Esate vertėja iš lietuvių į rusų kalbą. Jūsų tėvai Bela Zaleskaja ir Georgijus Gerasimovas daug metų dirbo versdami ir populiarindami lietuvių literatūrą Rusijoje. Kaip jūsų tėvai atrado Lietuvą?

– Mama buvo gera mokinė ir po studijų turėjo eiti į aspirantūrą, bet buvo 1951 m., vyko „gydytojų byla“ ir t.t. Tad Maskvoje į aspirantūrą jai nebuvo įmanoma patekti. Taigi, pagal paskyrimą ji turėjo vykti į Sibirą, Čitą, dėstyti vokiečių kalbos. O mano dėdė, mamos pusbrolis, gyveno Lietuvoje. Tad ją pakvietė dėstyti vokiečių filologijos į Kauno politechnikos institutą. Ten ji dirbo penkerius metus ir dėdė jai patarė mokytis lietuvių kaip antrosios profesijos. Nuo mažens keliaudavome į Lietuvą, todėl lietuvių yra mano antroji gimtoji kalba. Mama ją puikiai mokėjo, o aš iki šiol manau, kad kalbu „vaikiškai“, pavyzdžiui, man sunku sukurti pranešimą.

Išmokusi lietuviškai mama grįžo į Maskvą ir gavo darbą Rašytojų sąjungoje, kur visą gyvenimą populiarino lietuvių kultūrą. Be abejo, tai buvo tarybinė lietuvių literatūra. Todėl po nepriklausomybės jos veikla buvo nebereikalinga ir, galima sakyti, tai tapo jos gyvenimo tragedija... Nuo mažens pripratau prie rašomosios mašinėlės tarškėjimo, bet greitai pati tokią gavau ir tartėjome visi kartu.

Ilgainiui paaiškėjo, jog tikrasis išsivadavimas vyksta žmogaus viduje.

Doktorantūros laikais domėjotės ketvirtojo dešimtmečio Rusijos avangardiniais poetais. Jie gyveno Leningrade ir vadino save OBERIU. Deja, dėl savo veiklos buvo išžudyti Stalino.

– Rašyti pradėjau 1984 m. Tai laikais apsiginti tokią disertaciją buvo absoliučiai neįmanoma ir džiaugiuosi šiuo pasirinkimu. Rašiau visai ne dėl to, kad pasidaryčiau sovietinio isteblišmento nare.

Man tiesiog reikėjo kažkur pabūti trejus metus, netgi ir stipendiją davė gerą. Ten iš valstybės pinigų rašiau savo norimą knygą. Oficialiai buvau gera mokinė, literatūros institute neįmanoma būti kitokiai. Čia juk nereikėjo mokytis, tik skaityti knygas ir apie jas kalbėti. Štai, ir visas mokslas.

Tada tiesiai stojau į aspirantūrą ir rašiau savo „neįmanomą“ disertaciją. Tai buvo Andropovo laikai, pati pagalvokite, kaip atrodė mano disertacijos tema, kuri vadinosi „Humoro problema OBERIU kūryboje“. Jau 1989 m. šią disertaciją buvo galima apsiginti. Nors dabar tai skamba gražiai, bet tais laikais kiekviena diena atrodė paskutinė – marginalinis gyvenimas, marginali tema.

Ar dėl to esate gavusi „žinučių“ iš valdžios?

– Literatūros institute visiems buvo ant mūsų nusispjaut, mūsų niekas nenorėjo. Tapybos, teatro, literatūros institutuose vyravo laisvamaniškas gyvenimas. Jeigu nesvajosi apie garbę ir pinigus – galėsi ramiai gyventi. Pati iki šiol šio nusistatymo laikausi – man nieko nereikia, tik manęs nelieskit.

Apie „blogą“ kompaniją, rokenrolą ir maskvietišką undergroudą

Institute jūs susipažinote su „bloga“ kompanija.

– Na, kiekviena gera kompanija buvo „bloga“. Tais laikais galėjai būti komjaunuolis arba „blogos“ kompanijos narys. Žinoma, kad gražiau buvo būti iš „blogosios“. Ten buvo įdomu, galėjai gerti portveiną, skaityti Osipą Mandelštamą, važinėti autostopu ir susipažinti su disidentais. Beje, vienas iš „blogos“ kompanijos narių buvo Žilvinas Bieliauskas, kuris dabar yra Vilniaus žydų bibliotekos direktorius.

Ir bendraudama su šiais žmonėmis ėmėte klausytis rokenrolo?

– Rokenrolo tais laikais visi klausėsi. Pirmąjį diską gavau dar mokykloje iš draugų. Žinoma, didelė „blogos“ kompanijos dalis ir buvo rokenrolas. Atlikti šio žanro muziką atrodė neįmanoma svajonė, niekada negalvojau, kad pradėsiu pati jį dainuoti, nors dainavau nuo mažens.

Asmeninio archyvo nuotr./Ania Gerasimova (Umka)
Asmeninio archyvo nuotr./Ania Gerasimova (Umka)

O kaip rokenrolas siejasi su poezija?

– Jis man geriau už poeziją, jis suteikia tikrąją laisvę, gyvenimo prasmę. Kalbu apie gerą rokenrolą, o ne feiką, kuris kuriamas tik dėl pinigų. Dainuoti scenoje yra tikras džiaugsmas ir išsivadavimas. Tuo metu visos mano tamsios mintys, kompleksai, slaptos baimės išnyksta. O joms sugrįžus tereikia pagroti koncerte ir anos vėl dingsta. Todėl viena mano dainų vadinasi „Nieko baisaus“. Lietuvių ir rusų k. yra vienos iš nedaugelio, kuriose egzistuoja frazė „nieko baisaus“. „Susidaužei kelią? Nieko baisaus“, – tėvai sako vaikams. Būtent rokenrolas ir suteikia šį jausmą.

Kaip susipažinote su savo grupės nariais?

– 1995 m., kai vėl pradėjau groti, rengėme undergroundinį koncertą. Į publiką įžengė vienas gražus vaikinas. Po koncerto jis priėjo prie scenos ir paklausė, ar man reikalingas gitaristas. „Aišku, kad reikalingas“, – pasakiau (juokiasi). Ir dar toks... Jis paklausė, kada mes repetuojam, o aš atsakiau, kad „esame hipiai ir nerepetuojame“. Po kelių kartų jis grįžo į Sevastopolį. O už dvejų metų pati ten nuvykau ir susitikusi su juo pakviečiau į Maskvą, nes jau turėjau gerą grupę. Tada atsitiko beprotiška istorija ir mes jau 20 metų kartu.

Apibūdinkite maskvietišką undergroundą.

– Taip ir atrodo – nebaisiai (juokiasi). Dabartinis maskvietiškas undergroundas sudarytas iš tų, kurie negali užsidirbti pragyvenimui. Aš ir pati nebežinau, ar galiu save taip apibūdinti. Juk gyvenu iš to, ką uždirbu.

Dabartinis maskvietiškas undergroundas sudarytas iš tų, kurie negali užsidirbti pragyvenimui.

Išvertė J.Keroucko „Dharmos Valkatas“ ir „Big Surą“ į rusų kalbą

Kas jus sieja su Amerika?

– Buvome ten 16 kartų ir norėtumėme dar. Ši šalis su savo rokenrolu, džiazu, bliuzu, džinsais visada buvo mano meilė. Per pirmąjį apsilankymą dar gavome gabaliuką senosios Amerikos. O dabar gal jau daug kas išnyko... kada nors pažiūrėsim.

Ar esate tas žmogus, kuris į Rusiją atvežė J.Kerouacą?

– Ne visai taip. Daug angliškai skaičiau apie rokenrolą ir jaunimo revoliuciją. Kartą vienos moters paprašiau, kad atvežtų iš Amerikos J.Kerouaco romaną. Taip 1984 m. perskaičiau garsujį „Kelyje“, vėliau ir „Dharmos valkatas“. Prasidėjus perestroikai turėjau galimybę kažką išversti. Tad susipažinau su tikruoju „Kelyje“ vertėju, „rusišku Charlesu Bukowskiu“ Viktoru Koganu – man jis žymiai simpatiškesnis, negu tas Ch.Bukowskis... Jis ir pasiūlė išversti „Dharmos valkatas“.

Vėliau užsimaniau parašyti „Didžiąją bitnikų biografiją“ rusiškai. Beje, tokios iki šiol nėra. Draugai pasiūlė pateikti paraišką stipendijai ir važiuoti į Ameriką. Tuomet viskas tik prasidėjo, daug buvo naujų galimybių. Na, ir atėjau į interviu su finansavimą teikiančia komisija. Jie ėmė klausinėti, ką noriu veikti Amerikoje. Papasakojau apie planuojamas keliones autostopu J.Kerouaco pėdomis, būsimus interviu su jo draugais. Gerai dar, kad nepasakiau, jog noriu vartoti visas medžiagas, kurias jis vartojo... Žinoma, finansavimo negavau.

Apie poezijos platinimą per koncertus, meilę G.Patackui ir neapykantą prozai

Šiuo metu neturite jokių sutarčių su leidyklomis?

– Neturiu. Pastarąsias poezijos knygas išleidau leidykloje „Probel-2000“ pas savo draugus. Ten dirba du žmonės – tėvas spausdina, o sūnus maketuoja. Taip sukūrėme apie 10 skirtingų knygų. Na, turiu vieną sutartį, bet tai nėra susiję su lietuvių kalba. Tai Iggy Popo biografija, kurią esu pažadėjusi didelei leidyklai „AST“. Tuo metu dirbau su Irenos Veisaitės knygą, ir ši leidykla laukė manęs beveik metus.

Kaip Rusijos skaitytojai priima lietuvių poeziją?

– Puikiai priima. Už T.Venclovos knyga „Metelinga“ gavau prestižinę „Master“ premiją. Padariau tokią „trilogiją“, į kurią įeina H.Radauskas, T.Venclova ir G.Patackas. Pusę šios knygos sudaro poezija, o antrąją – viskas apie poetą. Išleidome ir Antano A. Jonyno knygą. Beje, man labai padėjo Lietuvos kultūros institutas. Būtent ten gavau stipendijas savo verčiamiems poetams. Mano nuomone, tai patys europietiškiausi, bet artimi rusų kultūrai lietuvių poetai. Man neišeina versti „lietuviškesnių“ poetų – Sigito Gedos, Justino Marcinkevičiaus. Taip pat nemėgstu versti verlibrų, nes jų nesuprantu.

Minėjote, kad „nekenčiate“ ir prozos.

– Nėra taip, kad jos nekenčiu. Nenoriu jos versti, nes man patinka vaikščioti arba miegoti. Jeigu ilgai turiu sėdėti prie kompiuterio, jaučiuosi kaip kalėjime. Laikui bėgant, pradėjau nemėgti fikcijos, ėmiau daugiau domėtis tikromis istorijomis. Gal tai ir šiuolaikinė tendencija – žmonės vis labiau domisi non-fiction.

Kalbėjome su vertėja iš Tbilisio Nana Devidze. Kai pasakiau, kad tikriausiai visi žmonės Europoje yra vaikai tėvų, kurie per stebuklą išsigelbėjo, ji iš karto man papasakojo savo tėvo konclagerio istoriją. Jis buvo kartvelas, o naciai palaikė jį žydu ir norėjo užmušti. Staiga vienas vokiečių viršininkas paklausė jo pavardės ir prisiminė jo dėdę. Pasirodo, kad prieš karą šis vokietis buvo Sakartvele ir susipažino su Alexandru Devidze. Taip N.Devidze tėvas išsigelbėjo. Taigi, kokia gali būti literatūra, jeigu visas XX a. yra išgelbėtų žmonių istorija?

Sakėte, kad labai mylite G.Patacką.

– Taip, labai myliu. Ėmiausi jo prieš 30 metų ir mes susidraugavome. Pradėjus versti poeziją 1980 m. tarp „sovietuškų“ neradau sau įdomiu poetų ir viena draugė parodė H.Radauską. Jis buvo kaip sidabrinio amžiaus gabalas – absoliučiai genialus poetas. Vėliau mano draugas Žilvinas Beliauskas man pasakė, kad iš šiuolaikinių poetų geriausias yra G.Patackas. Tada 1991 m., dar „prieš revoliuciją“ su G.Patacku išleidome knygą Maskvoje. Nežinau, kur dingo tiražas, bet kažkas tikrai perskaitė šią nedidelę knygutę.

Kokia gali būti literatūra, jeigu visas XX a. yra išgelbėtų žmonių istorija?

Jūs iki šiol artimai bendraujate su G.Patacku?

– Aš iki šiol jį verčiu. Man patinka, kad chuliganiškas turinys išreikštas griežtoje formoje. Taip, aš kalta, nesuprantu ir nemėgstu laisvos formos eilėraščių.

Papasakokite apie savo koncertus. Per juos parduodate savo verstas knygas parduodate?

– Tai savotiškas „žaislinis“ marketingas. Galima, žinoma, kaip visi daro – padaryti knygą, ir viskas, tavo darbas baigtas. Jau prisižiūrėjau į tas leidyklas, kuriose nugula nereikalingi tiražai, o autorius ar vertėjas niekuo savo vaikui negali padėti. Koncertas yra kažkas gyvo. Dabar vertimai ne visiems reikalingi. Nebent man, tai aš ir darau... Parduodu juos koncertuose, taip pat darau poezijos skaitymus ir noriu supažindinti skaitytojus su sena savo drauge – lietuvių poezija. Man džiugu, kad žmonės iš visų Rusijos kampelių man rašo: „O yra dar lietuvių poetų? Ar galėtumėt man atsiųsti naują Patacką? Ar galima „trilogiją“? Tai savotiška knygnešystė.

Norėtų būti „absoliučiai apolitiška“

Ar galima sakyti, kad poetiniai ryšiai nutrūko dėl politinių priežasčių?

– Nematau, kad nutrūko. Gal nebėra tokio didelio susidomėjo kaip buvo sovietiniais laikais. Mamos laikais egzistavo lozungas: „Tautos draugystė – literatūros draugystė“. To nebėra – ir gerai, nes ten buvo daug ant sovietinės ideologijos pastatytos konjuktūros. Dėl šios priežasties neįdomiai rašantys, mąstantys žmonės pralįsdavo. Aš manau, kad geriau dabar, viskas bent jau sąžininga.

Pavyzdžiui, T.Venclovos kūryba apima ir politines temas.

– Taip, jis buvo disidentas, todėl siejamas su švietėjiška veikla. Jis aiškiai mąsto ir gali papasakoti apie savo šalies ir literatūros istoriją. Rusijoje jį daug kas myli. Žmonės, mylintys Josifą Brodskį, žino ir apie T.Venclovą. Todėl jo knyga, kurią išverčiau, patyrė sėkmę. Keliaudami po Rusiją su T.Venclova sulaukdavome daug susidomėjimo. O Lietuvoje jo likimas keistokas, kai kurie jo nemėgsta, vadina kosmopolitu. Bet ne man teisti, aš esu pašalinis, „nelietuviškas“ žmogus. Visgi, manau, jo reikėtų pasiklausyti, nes nebūdamas angažuotas jis pasako daug tiesos.

Ar jūs esate apolitiška?

– Noriu būti absoliučiai apolitiška, net jei ir apie tas problemas galvoju, niekada nesakysiu. Apie tai šneka visi, o kartais ir ne dėl to, kad galėtų pasigirti įdomiu požiūriu, bet dėl pinigų. Taigi norėčiau laikytis nuo to toliau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

49:40
01:06
01:03

Esports namai