Sekite 15min Google
Negana to, jas dažnai kūrė ir skaitė moterys, kurioms šie pasakojimai suteikė galimybę tyrinėti savo troškimus ir peržengti visuomenės primestas ribas.
Šiandien knygynų lentynas ir bestselerių sąrašus užkariavusi romantinė fantastika (angl. romantasy) nėra naujas reiškinys. Kaip britų dienraštyje „The Guardian“ rašo istorikė, knygos apie fėjų istoriją autorė Sarah Clegg, šio žanro šaknys siekia viduramžius.
Jau tada panašūs pasakojimai sulaukdavo kritikos. Vieni juos laikė menkaverte, nuo tikrovės bėgti skatinančia literatūra, kiti įžvelgė net moralinę grėsmę. Ypač daug nepasitenkinimo kėlė tai, kad šias istorijas kūrė ir skaitė moterys.
Pasak S.Clegg, šiuolaikiniai romantinės fantastikos bestseleriai, tokie kaip Sarah J.Maas „A Court of Thorns and Roses“ („Dyglių ir rožių dvaras“) ar Callie Hart „Quicksilver“ („Gyvsidabris“), tęsia šimtmečių senumo literatūrinę tradiciją.
Istorikės teigimu, pažvelgus į viduramžių kūrinius galima geriau suprasti ne tik tai, kodėl šis žanras šiandien pritraukia milijonus skaitytojų, bet ir kodėl jis iki šiol taip dažnai nuvertinamas.
Nuo XII amžiaus dvarų iki šiuolaikinių bestselerių
Kaip rašo „The Guardian“, viduramžių romantiniai pasakojimai atsirado XII amžiaus pabaigoje Prancūzijos didikų dvaruose. Jie greitai išpopuliarėjo visoje Europoje, peržengdami ne tik valstybių, bet ir socialinių sluoksnių ribas.
Šias istorijas žinojo ne tik aristokratai, bet ir žemės ūkio darbininkai ar neturtingos vienuolės.
Pasakojimai rėmėsi ankstesniais mitais apie fėjas, ypač karaliaus Artūro legendomis. Ilgainiui jie buvo papildomi vis įspūdingesniais nuotykiais, magiškomis būtybėmis ir romantinėmis intrigomis.
Juose netrūko krištolinių rūmų, užburtų karalysčių, pavojingų ir nepaprastai patrauklių fėjų riterių bei prabangiai gyvenančių karalienių.
Pasak istorikės, viduramžių skaitytojai šiose istorijose ieškojo to paties, ko šiandien ieško romantinės fantastikos gerbėjai, – galimybės bent trumpam pabėgti nuo kasdienybės.
Vieno XIII amžiaus romantinio pasakojimo autorius netgi pastebėjo, kad kalbėjimas apie tikrąjį pasaulį sukelia sielvartą ir kančias. Tad kodėl verčiau nepasakojus apie fėjas?
Seksualinė laisvė, kurios neleido tikrasis gyvenimas
Viduramžių romantinių pasakojimų pasaulis, anot S.Clegg, buvo gerokai drąsesnis, nei šiandien galėtume įsivaizduoti.
Šiuose pasakojimuose gausu seksualiai aktyvių fėjų – tiek moterų, tiek vyrų.
Šiuose pasakojimuose gausu seksualiai aktyvių fėjų – tiek moterų, tiek vyrų. Autoriai detaliai aprašydavo jų kūnus, kojas ir krūtis, o intymūs santykiai, nors dažniausiai nevaizduojami tiesiogiai, buvo neatsiejama istorijų dalis.
Fėjos ir mirtingieji mėgaudavosi vienas kito draugija, glėbesčiuodavosi, užmegzdavo aistringus santykius ir net susilaukdavo vaikų. Nesantuokiniai ryšiai ar vos susipažinusių veikėjų aistra šiuose kūriniuose taip pat nebuvo retenybė. Tačiau fėjų pasaulis nebuvo vien romantiškas.
Kaip pažymi „The Guardian“, šalia švelnių ir rūpestingų mylimųjų dažnai pasirodydavo tamsūs, grėsmingi ir pavojingi personažai. Net laimingai pasibaigusios meilės istorijos išsaugodavo nerimą keliančių elementų.
Pasak S.Clegg, tiek viduramžiais, tiek šiandien romantinė fantastika suteikia saugią erdvę tyrinėti seksualumą visuomenėje, kurioje apie tam tikrus troškimus kalbėti nepriimtina.
Tai buvo ypač svarbu moterims. Viduramžių romantinius pasakojimus neretai kūrė pačios moterys. Viena žinomiausių autorių buvo XII amžiaus poetė Marie de France. Šie kūriniai taip pat turėjo gausią moterų auditoriją, apie kurią, kartais ir pašaipiai, savo tekstuose užsimindavo anglų poetas Geoffrey Chauceris.
Anot istorikės, tokios istorijos suteikė moterims galimybę tyrinėti savo troškimus, bent vaizduotėje išsilaisvinant iš reikalavimo būti skaisčioms ir paklusnioms.
S.Clegg atkreipia dėmesį ir į vieną neįprastą viduramžių romantinių pasakojimų ypatybę. Pasak jos, buvo įprasta manyti, kad seksualiniai santykiai su fėjomis ne visai prilygsta santykiams su žmonėmis, todėl moterys, kurios tokiuose pasakojimuose mylėdavosi su fėjomis, vis tiek galėjo būti laikomos mergelėmis. Tiesa, istorikė plačiau nepaaiškina, kuo buvo grindžiamas toks požiūris.
Pasak S.Clegg, romantinė fantastika panašią funkciją atlieka ir šiandien. Nors moterys turi gerokai daugiau seksualinės laisvės nei viduramžiais, atviras moterų troškimų vaizdavimas vis dar gali kelti nepatogumą.
Istorikės nuomone, neatsitiktinai nemaža dalis šio žanro knygų skirta paauglėms, kurioms gali būti sunku atvirai kalbėti apie seksualumą. Tokia literatūra taip pat populiari tarp konservatyvesnėje aplinkoje gyvenančių moterų.
Tokia literatūra taip pat populiari tarp konservatyvesnėje aplinkoje gyvenančių moterų.
Autorė svarsto, kad romantinės fantastikos pasakojimuose vaizduojami grėsmingi, dominuojantys mylimieji ir nevienareikšmiai santykiai gali būti susiję su fantazijomis apie kontrolės praradimą.
Jos teigimu, tokie siužetai taip pat gali padėti sumažinti su seksualiniais troškimais siejamą kaltės jausmą: kuo mažiau savanoriškas vaizduojamas susitikimas, tuo mažiau atsakomybės už jį tarsi tenka mirtingajam veikėjui. Vis dėlto tokie pasakojimai kelia ir klausimų apie sutikimą bei prievartą.
Kai moterys gelbėdavo riterius
Romantinė fantastika suteikė galimybę peržengti ne tik seksualines, bet ir tradicines lyčių vaidmenų ribas.
Šiuolaikiniuose šio žanro romanuose moterys dažnai tampa pagrindinėmis herojėmis, nuo kurių sprendimų priklauso istorijos eiga.
Pavyzdžiui, Saara El-Arifi romane „Faebound“ pagrindinė veikėja yra elfų kariuomenės vadė, o S.J.Maas „A Court of Thorns and Roses“ pasakojimo centre atsiduria medžiotoja.
Vyrai šiose istorijose iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti grėsmingi ir pavojingi, tačiau ilgainiui atsiskleidžia kaip jautrūs, mylintys ir pažeidžiami. Panašiai lyčių vaidmenimis buvo žaidžiama ir viduramžiais.
Nors gali atrodyti, kad to meto romantiniai pasakojimai dažniausiai sukosi apie riterius, gelbstinčius nelaimės ištiktas merginas, neretai viskas vykdavo priešingai – galingos fėjų karalienės gelbėdavo bejėgius riterius.
Galingos fėjų karalienės gelbėdavo bejėgius riterius.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – XII amžiaus poema „Lanval“. Joje pasakojama apie neturtingą ir nepelnytai ignoruojamą riterį, kurį ne kartą išgelbsti jo mylimoji fėjų karalienė. Istorija baigiasi tuo, kad karalienė išsiveža riterį į stebuklingą fėjų pasaulį, o šis sėdi ant žirgo už jos.
Pasak S.Clegg, tokie pasakojimai traukė ne tik moteris.
Nors „Lanval“ parašė moteris, vėliau kūrinį išvertė vyras. Kaip pažymi „The Guardian“, kai kuriais duomenimis, vyrai sudaro apie 18 proc. romantinės fantastikos skaitytojų Jungtinėse Valstijose.
Juos taip pat traukia istorijos apie atvirai savo jausmus reiškiančius vyrus ir stiprias moteris, kurios atsako į jų meilę.
Kodėl šis žanras taip dažnai pašiepiamas?
Romantinės fantastikos kritika nėra naujas reiškinys. Dar viduramžiais panašūs pasakojimai sulaukdavo pašaipų. G.Chauceris netgi sukūrė romantinio pasakojimo parodiją „Sir Thopas“, kurioje riteris ieško elfų karalienės.
Šiandien romantinės fantastikos autoriai taip pat kaltinami menkinantys populiariąją kultūrą, o jų kūriniai neretai nuvertinami kaip erotinio turinio kupina, menkos literatūrinės vertės pramoga.
Tačiau, kaip pastebi S.Clegg, vien seksualinio turinio gausa tokios kritikos nepaaiškina.
Juk ir kituose fantastinės literatūros kūriniuose netrūksta atvirų scenų. Pavyzdžiui, George'o R.R.Martino romane „Sostų žaidimas“ gausu sekso, tačiau šis kūrinys sulaukė palankių vertinimų.
Istorikės nuomone, viena svarbiausių priežasčių, kodėl romantinė fantastika taip dažnai menkinama, yra jos populiarumas tarp moterų.
Dar XIV amžiuje G.Chauceris ironiškai rašė, kad moterys romantinius pasakojimus itin gerbia, o dvasininkai piktinosi, jog jos tokių istorijų klausosi su didžiuliu džiaugsmu ir noru.
Šiandien, kaip primena „The Guardian“, pasigirsta kaltinimų, esą romantinė fantastika bukina moteris, o erotizuotos fėjų karalienės neturėtų būti aptarinėjamos rimtuose literatūros festivaliuose.
S.Clegg manymu, tokia kritika atskleidžia, kad per kelis šimtmečius požiūris į moterų mėgstamą literatūrą pasikeitė ne taip jau stipriai.
Nuo viduramžių fėjų iki Shakespeare'o
Nors romantinė fantastika dažnai laikoma lengvabūdiška pramoga, jos ištakos susijusios su literatūrine tradicija, padariusia didelę įtaką vėlesnei kūrybai.
Pasak „The Guardian“, viduramžių pasakojimai apie fėjas įkvėpė ne vieną šiandien klasika laikomą kūrinį.
Pavyzdžiui, Williamo Shakespeare'o komedijoje „Vasarvidžio nakties sapnas“ pasirodantys Titanija ir Oberonas tiesiogiai siejasi su viduramžių romantinių pasakojimų tradicija.
Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“ taip pat yra romantinių pasakojimų parodija, nors, kaip juokauja S.Clegg, fėjų šiame kūrinyje nėra.
Istorikė primena ir šiandien mažiau žinomus kūrinius, tokius kaip pasakojimas apie Gingamorą ar XIII amžiaus „Claris et Laris“ – daugiau nei 30 tūkst. eilučių apimantis nuotykių ir fantastinių elementų kupinas kūrinys.
Vis dėlto XVI amžiaus pabaigoje viduramžių romantiniai pasakojimai ėmė prarasti populiarumą.
Viena priežasčių, anot S.Clegg, buvo pasikeitęs pačių fėjų vaizdavimas. Kadaise žmogaus dydžio, galingos ir seksualiai patrauklios būtybės ilgainiui virto mažytėmis, skraidančiomis fantastinėmis būtybėmis, kurios jau nebebuvo tokios patrauklios kaip romantinės partnerės.
Tačiau po kelių šimtmečių ši literatūrinė tradicija vėl išgyvena pakilimą.
S.Clegg džiaugiasi, kad moterų patirtis ir troškimus į pirmą planą iškelianti romantinė fantastika sugrįžo, nors jos kritikai iki šiol kartoja argumentus, girdėtus dar viduramžiais.
Istorikė ragina šiuolaikinės romantinės fantastikos gerbėjus atsigręžti ir į viduramžių kūrinius. Pasak jos, skaitydami šias istorijas žmonės tampa šimtmečius gyvuojančios vaizduotės, laisvės ir džiaugsmo tradicijos dalimi.
