Dabar populiaru
Tiesiogiai
Tiesiogiai
15min be reklamos
Publikuota 2022 10 01, 19:01

Vilniaus gatvėmis su Cz.Miłoszu: apie pirmąjį taksistą, viešnamėlius ir žemiausią miesto bažnyčią

Lietuvių kalba išleistas Lietuvoje gimusio lenkų poeto, romanisto ir eseisto, pasaulinio garso rašytojo, Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo esė rinkinys „Pradedant nuo mano gatvių. Knyga savo tematika glaudžiai susijusi su Lietuva ir Vilniumi, joje mirga pažįstamos pavardės, kūriniai, įvykiai ir vietos.
Czesławas Miłoszas ir jo knyga „Pradedant nuo mano gatvių“
Czesławas Miłoszas ir jo knyga „Pradedant nuo mano gatvių“ / Lenkų instituto Vilniuje ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotr.

Ypatingas dėmesys rinkinyje skiriamas jaunystės laikų miestui Vilniui. Čia skaitytojai ras poemos „Miestas be vardo“ fragmentą, „Vilniaus gatvių vardyną“, laišką poetui, eseistui Tomui Venclovai apie Vilnių, pasakojimus apie tarpukario ir pokario literatūrinį gyvenimą, per asmeninį santykį – Vilniaus universiteto ir literatūrinių draugijų veiklą ir žmones. Knygos puslapiuose su bendraamžiais diskutuojama apie poeziją, apie kasdienį gyvenimą ir kūrybą.

Cz.Miłoszo kuriamų portretų galerijoje – rašytojų ir mąstytojų portretai: „žagarininko“ Teodoro Bujnickio, Józefo Czechowicziaus, Dwighto Macdonaldo – amerikiečių leidinio „Politics“ redaktoriaus ir leidėjo, kino kritiko, filosofo, amerikiečių poeto Robinsono Jefferso, rusų rašytojų ir mąstytojų – Levo Šestovo ir Fiodoro Dostojevskio.

Skyriuje „Atsisveikinimai“ Cz.Miłoszas šiltai prisimena išėjusius brangius žmones – rašytoją Witoldą Gombrowiczių, kunigą Józefą Sadziką, Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ vieną iš steigėjų Zygmuntą Hertzą, profesorių iš Vilniaus universiteto Wiktorą Sukiennickį.

„Pradedant nuo mano gatvių“ – tai gyva praėjusio kasdienio ir kūrybinio gyvenimo dalis, ištisa epocha, ypatingų asmenybių, lakiame laike palikusių amžiną pėdsaką, galerija. Ir savo paties tekstais atsiveriančio menininko kosmosas. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila.

Skaitytojams pateikiama ištrauką iš „Vilniaus gatvių vardyno“, kurioje Cz.Miłoszas aprašo tris gatves – Arsenalo, Bokšto ir Liejyklos.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Pilies prižiūrėtojo namas Arsenalo g.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Pilies prižiūrėtojo namas Arsenalo g.

Arsenalo gatvė

Tai trumpa gatvė, nuo Pakrantės gatvės [Nadbrzeżna, dab. A. Goštauto g. – vert. past.] kampo, prie pat laivų prieplaukos, iki Katedros aikštės. Seniau tai gal buvo Antakalnio gatvės tęsinys, jos tolesnė dalis. Vos keli namai ir tik palei vieną šaligatvį, vietoje kito – geležiniai žemos statinių tvorelės išraitymai, ja aptvertas Veršynu [Cielętnik] vadinamas parkas (už Katedros). Pakrantės gatvės kampą buvo užėmęs gana nedailus pastatas, Tiškevičių rūmai, visada uždaryti, vėlai sužinojau, kad juose buvo Wróblewskių biblioteka, jų funkcija buvo būti, ir neklausinėjau savęs, kodėl jie yra. Tik keleriems metams iki karo likus tame pastate įsikūrė Rytų Europos tyrimų institutas, tada man tekdavo dažnokai jame lankytis.

O Arsenalo gatvės viduryje stovėjusiame šeštame name lankydavausi reguliariai, nuo žemiausių mano gimnazijos klasių, mat ten gyveno mano giminės, teisybė, gana tolimi, Pawlikowskiai, per ją, Cesę Pawlikowską, lyg de domo Sławińską, liepusią man vadinti ją teta. Jos vyras, Przemysławas Pawlikowskis, buvo carinės armijos ekspulkininkas, jų sienas puošė nuotraukos iš Besarabijos, kur jie ilgai gyveno ir kažkada bene turėjo valdą. Aukštas, tamsoko gymio, sausas, bambalius, vaikščiojo raštuotu chalatu, sėdėdavo balkone žiūrėdamas į parko žalumą arba dėliodavo pasjansus. Taip pat tvarkydavo savo pašto ženklų albumus, tai mane viliojo, nes, žinoma, perėjau tą maniją ir gaudavau iš jo dovanų retų egzempliorių.

Pakrantės gatvės kampą buvo užėmęs gana nedailus pastatas, Tiškevičių rūmai, visada uždaryti, vėlai sužinojau, kad juose buvo Wróblewskių biblioteka.

Iš dviejų jų sūnų pirmojo, Daneko, neprisimenu, jis jaunas nusižudė, o antras, inžinierius, po karo išvažiavo kaip specas dirbti į sovietų Turkestaną, grįžo iš ten su žmona ruse, nusipirko automobilį ir tapo vienu pirmųjų Vilniaus taksistų – avangardinis užsiėmimas, juk kur tai girdėta, kad geroje šeimoje gimęs žmogus imtų iš svečių arbatpinigius. Jo žmona rusė vaikščiojo namuose su rytietiškais šarovarais ir rūkė cigaretes su ilgu kandikliu. Waceko sesuo, Marysė, dirbo kontoroje, tad tas ramus šeimyninis kolektyvas – o visi gyveno kartu – galėtų būti tada vykusių visuomenės gyvenimo pokyčių iliustracija.

Su Maryse susipažinau dar būdamas labai mažas berniukas, kai ji kurį laiką viešėjo pas mano senelius, Šeteniuose, Kauno Lietuvoje, ir tai ji skaitė man tada Ugnimi ir kalaviju ant klijuote apsiūtos sofos prie lango valgomajame, kur turėjau susiriesti įduboje ir saugoti prišildytą vietą, neiškišdamas basų kojų ant šaltos klijuotės šalia.

Marysė, kaip, man rodos, sakė vyresni, buvo truputį „manieringa“, man tiesiog paslaptinga, susimąsčiusi, besiraivanti, sūpuojanti strėnas, aukšta, su juodu aksominiu kaspinu ant balto kaklo. Ji priklausė kartai, kuri brendo kažkur prie Pirmojo pasaulinio karo slenksčio, todėl name Arsenalo gatvėje buvo to meto eilėraščių knygų ir literatūrinių žurnalų. Jeigu ne mano ten tyrinėtas lentynų turinys, niekada, pavyzdžiui, nebūčiau žinojęs, kad kažkada, 1914 ar 1915 metais, buvo leidžiamas toks almanachas Żórawce, pilnas vėlyvosios jaunalenkiškos poezijos ir prozos.

Mano giminaitės, jau suaugusios panelės, žavios, kiek erotiškos, mano vaikystėje man buvo lyg ir epochos, kurios negalėjau prisiminti.

Apskritai mano giminaitės, jau suaugusios panelės, žavios, kiek erotiškos, mano vaikystėje man buvo lyg ir epochos, kurios negalėjau prisiminti, panorama, pats jų gyvenimo būdas kažką iš jos išsaugojo. Šiandien man atrodo juokinga vadinti kita „epocha“ laikus, kuriuos tuomet skyrė dešimtmetis, bet jeigu juos pažinojusieji man rodėsi išnirę iš kažkokių sutemų, gal veikė bendras dėsnis: ko gero, kiekvienai kartai ką tik praėję įvykiai, stiliai, mados yra labai tolimi. Nors vėlgi nepatikrinsi, ar taip yra visada ir ar dabar, pavyzdžiui, šeštasis dešimtmetis jaunimui yra kita geologinė era. Be abejo, Pirmasis pasaulinis karas ir Lenkijos nepriklausomybė Marysei ir jos bendraamžiams buvo lūžis, bet ne toks esminis, kaip man atrodė.

Marysė gyveno kontoros gyvenimu, o tai buvo ne tiktai darbas, bet ir bičiulystės, draugų gegužinės, net ir kontoros organizuotos išvykos į užsienį. Per tuos metus, kada pas juos lankydavausi, pirmiausia kaip gimnazijos moksleivis, paskui studentas, ji truputį seno, ir mąsčiau, kaip nutinka, kad moterys lieka senmergėmis. Arsenalo gatvės šeštame name jaučiausi kaip namuose, o ir vargu ar mieste gali būti labiau centrinis taškas, dažnai užsukdavau ten tiesiog išsitiesti ant sofos. Taip pat ten parašiau kelis eilėraščius, ligi šiolei juos mėgstu. Tame būste praleidau ir savo paskutinę naktį Vilniuje prieš kelionę, labiau rizikingą, negu norėjau pats sau prisipažinti, į Varšuvą per žaliąją sieną 1940 metais. Įvyko tai netrukus po to, kai miestą užėmė sovietų kariuomenė, šioji nelabai rūpėjo šeimai, nes dėdė Pawlikowskis merdėjo ir jiems tada didžiausias rūpestis buvo deguonies balionų pirkimas.

Tame būste praleidau ir savo paskutinę naktį Vilniuje prieš kelionę, labiau rizikingą, negu norėjau pats sau prisipažinti, į Varšuvą per žaliąją sieną 1940 metais.

Rytų Europos tyrimų institutas perstatytoje ar pristatytoje kampinio pastato dalyje jau buvo nauji laikai, daug šviesos, šviesios sienos, šviesaus medžio baldai. Paprastai kantriai laukdavau, kol Dorekas Bujnickis prie langelio baigs tvarkyti studentų reikalus, paskui vienas kitam rodydavome savo eilėraščius ir aptarinėdavome literatūrines išdaigas. Ten sukinėdavosi ir lietuvis Pranas Ancevičius. Su juo mane siejo artima bičiulystė ir buvo laikas, kai matydavomės kasdien, nes kartu gyvenome studentų bendrabutyje ant Boufalo [Tauro] kalno. Minėdamas tą pavardę negaliu susilaikyti nepastebėjęs, kad nedaug pažinojau žmonių, kurie būtų juodinami taip, kaip tas išmintingas ir geras žmogus. Ir niekas nežino geriau negu aš, kad visa tai buvo grynas melas.

Institutas man buvo laikotarpis prieš pat išvyką į Paryžių ir tuoj pat sugrįžus, taigi 1934 ir 1935 metais, dramų ir svaigulio, taip pat ir dėl kelionių, laikotarpis. Gal, ir be grynai asmeninių priežasčių, čia galima būtų įžvelgti kažkokį trumpalaikį atsivėrimą visoje šalyje, tarp ekonominės krizės dugno ir tirštėjančių ketvirtojo dešimtmečio pabaigos sutemų, kažkokį pakilimą, tiesa, su artėjančios grėsmės nuojauta. Į Paryžių gavau literatūrinę stipendiją. Nika, su kuria susipažinau institute ir su kuria draugavau, kaip stipendininkė išvažiavo į Maskvą. Pirma mano perskaityta Boriso Pasternako eilėraščių knyga „Antras gimimas“ [Vtoroje roždenije] buvo jos dovana. Maždaug tada Pasternakas paskutinį kartą išvažiavo į užsienį, į Paryžių, į Kultūros gynėjų kongresą, bet jo padėtis buvo sudėtinga – jo kūrinius jau buvo liaujamasi spausdinti.

Ryškiausių to parko užkampių prisiminimų išliko iš vaikystės, iš dieninių žaidimų, kai parkas dar buvo apleistas ir beveik tuščias.

Priešais Arsenalo gatvę yra įėjimas į Veršyną. Alėjoje, einančioje link Karališkosios [Królewska, dab. Barboros Radvilaitės g. – vert. past.] gatvės, turėjau daug įvairių išgyvenimų, bet sentimentalūs prisiminimai su tuo parku manęs nesieja. Pereinamas kaip vieši skverai, jis nebuvo laikomas tinkama vieta kalbėtis ar laikytis susikibus už rankų, nes ant suoliukų besitrinančių auklių ir kareivių vaizdas kiek atgrasydavo nuo nuostabaus tokių užsiėmimų kartojimo. Gal ryškiausių to parko užkampių prisiminimų išliko iš vaikystės, iš dieninių žaidimų, kai parkas dar buvo apleistas ir beveik tuščias.

Jano Bulhako/Lietuvos dailės muziejaus nuotr./Bokšto gatvė 1914 metais
Jano Bulhako/Lietuvos dailės muziejaus nuotr./Bokšto gatvė 1914 metais

Bokšto gatvė

Mano Vilniaus metais niekada nesusimąstydavau, kodėl toks yra šios gatvės pavadinimas. Tas žodis neaiškiai siejosi su bokštu, tai atitinka tikrovę. Bokšto gatvė [Bakszta] buvo labai sena, tamsi, siaura, šen bei ten ne platesnė nei dviejų–trijų metrų, su siaubingomis grindinio duobėmis ir bedugniais nuotekų grioviais. Vaikystėje truputį bijodavau leistis ta gatve, nes jos šlovė buvo prastoka: vos įžengus į ją iš Didžiosios gatvės buvo einama pro mūrą baltai uždažytais langais – venerinių ligų ligoninę. Viršutinių aukštų languose sėdėdavo priverstiniam gydymui ten uždarytos mergos, besišaipančios iš praeivių ir rėkaujančios bjaurius žodžius.

Prostitucija Vilniuje verta dėmesio ne todėl, kad itin čia klestėjo: ta seniausia žmonijos profesija niekur nerodo nykimo ženklų, tik keičia formas.

Prostitucija Vilniuje verta dėmesio ne todėl, kad itin čia klestėjo: ta seniausia žmonijos profesija niekur nerodo nykimo ženklų, tik keičia formas. Taigi Vilniuje prostitucija visiškai išsaugojo devynioliktojo, sakyčiau, rusiško devynioliktojo amžiaus formas: buvo kaip Dostojevskio romanuose. Tai yra karininkų ir studentų girtavimai grynai vyriškoje draugijoje baigdavosi žygiais „pas mergas“, o būtent į bet kurį iš gausybės viešnamėlių, jų adresus žinojo visi vežikai. Tam tikrose gatvėse (ypač tose žemiau, prie Vilnios upės, pavyzdžiui, Latako [Łotoczek], Tymo [Safjaniki]) moteriškosios lyties būtybės stovėdavo priešais vartus, prisitaikydamos prie klimato sąlygų, taigi žiemą apsigobusios vilnonėmis skaromis, avėdamos veltinius arba ilgus batus, trypdavo ant sniego, kad apšiltų. Tos darbo jėgos, panašiai kaip ir tarnaičių, šaltinis buvo kaimas arba mediniai priemiesčiai, nelabai besiskiriantys nuo kaimo.

Bet Bokšto gatvė – tai buvo visų pirma Barbora. Kur ne kur, ypač iš šlaitų ir griovų virš Vilnios pusės, pro vartus pažvelgęs praeivis matydavo didžiulius kiemus ir parkus, o viena iš tokių erdvių valdų buvo „Romerių namai“. Jeigu neklystu, pirma mano kelionė nuo Nevėžio į Vilnių baigėsi būtent ten, nes buvo važiuojama arkliais, o Romerių kiemas su arklidėmis ir ratine ypač tiko užvažiuojamam kiemui. Kelionė buvo tolima – 120 varstų ir jos reikšmingumo visai nemenkina faktas, kad tokį patį atstumą vėliau išmokau įveikti automašina per valandą. Kodėl buvo užvažiuojama pas Romerius, kokie draugiški ryšiai su jais siejo, nežinau. Šiaip ar taip vėliau, per visą mano mokymąsi gimnazijoje, „Romerių namus“ valdė Barbora, tarnaitė ir majordomas viename asmenyje.

Senmergė, davatka ir fanatiška lietuvė – iš tų jos bruožų vyresnieji mūsų namuose truputį pasišaipydavo, bet geranoriškai.

Barbora buvo kilusi iš mano apylinkių, net truputį giliau į Žemaitijos pusę, nuo Krekenavos, ir kažkada tarnavo pas mano senelius ekonome, išliko artima pažintis, todėl Barbora dažnai aplankydavo mus Pakalnės [Podgórna] gatvėje. Aukšta, tiesi, rūsti, siauralūpė, atrodė taip, kaip dauguma juodaplaukių ir juodaakių lietuvių. Senmergė, davatka ir fanatiška lietuvė – iš tų jos bruožų vyresnieji mūsų namuose truputį pasišaipydavo, bet geranoriškai. Visame Vilniuje tik vienoje, Šv.Mikalojaus bažnyčioje Mišios (t.y. pamokslai ir giedojimas) vyko lietuvių kalba ir, žinoma, Barbora Mišių eidavo tik ten. Beje, dauguma ten melstis susirenkančių ir būdavo tarnaitės. Po daugelio metų klausydamasis bičiulių iš Vienos ir Paryžiaus pasakojimų apie čekų miestelius Habsburgų monarchijoje neištverdavau nenusišypsojęs. Žinoma, ten kalbėta vokiškai, čekų kalba buvo laikoma namų tarnaičių kalba. Tai man buvo labai pažįstama, tik mūsų rytuose vokiečių kalbos vietoje buvo lenkų kalba.

Iš to, ką sakau apie Barborą, nelengva daryti išvadas apie mano jausmų angažuotumą. Tačiau jos paveikslas lydėjo mane kelionėse keliuose žemynuose. Jeigu kas taip įsitvirtina mūsų vaizduotėje, tai nebūna be priežasties. Barboros „stanciją“, rūsčią kaip ir ji pati, prisimenu iš Šetenių ir ta, be abejo, jau seniai mirusi moteris tebėra man viena svarbiausių mano ankstyvosios vaikystės asmenybių.

Bokšto gatvei teko svarbus vaidmuo studentų gyvenime, nes ten buvo Mensa. Ne valgykla, ne traktierius, ne smuklė, ne užkandinė, ne visuomeninio maitinimo taškas, bet būtent Mensa.

Kadangi yra taip arti universiteto, tai yra beveik priešais Didžiosios ir Šv.Jono gatvių kampą, Bokšto gatvei teko svarbus vaidmuo studentų gyvenime, nes ten buvo Mensa. Ne valgykla, ne traktierius, ne smuklė, ne užkandinė, ne visuomeninio maitinimo taškas, bet būtent Mensa. Viena iš pagrindinių Bratniako įmonių, be to, nemokama, arba talonai pietums su nuolaidomis buvo politinių kovų dėl valdžios užmokestis. Gana apšiuręs, niūrus pastatas, kažkada gal seminaristų internato būstas, daug metų buvo vienintelis studentų bendrabutis Vilniuje, kol buvo pastatydintas antras, labiau šiuolaikiškas, ant Boufalo kalno.

Bokšto gatvės bendrabutyje niekada negyvenau, tik kartais užsukdavau į koridorius su pajuodusiomis ir apdilusiomis medinėmis grindimis aplankyti draugų. Čia tvyrojo šarmo, žibalo, pamuilių, tabako kvapas. Toks pat koridorius parteryje vedė ir į Mensą. Jos dėmėtomis staltiesėmis (ar klijuote?) užtiestus staliukus matau neryškiai, užtat labai aiškiai regiu kasos staliuką prie įėjimo, kur pirkdavome patiekalų talonėlius. Beveik visada juos pardavinėdavo mažas apvytusio veido nykštukas su originalia juoda fantazija vietoje kaklaryšio, Gasiulis. Vadinamas amžinasis studentas, jau legendinė asmenybė, nes veikęs studentų organizacijose priešistoriniais laikais, gal net 1922 ar 1923 metais. Valkatų klube jį gerbė kaip senjorą, vieną iš steigėjų, ir būtent jo era buvo datuojamos kai kurios dainos, aiškiai inspiruotos tada garbintos Kiplingo Džiunglių knygos („Ant aukšto kalno šoko pavianai laukinį šokį“).

Šiandien manau, kad Gasiulis – kaip, beje, ir visas Valkatų klubas – buvo labai hippie.

Šiandien manau, kad Gasiulis – kaip, beje, ir visas Valkatų klubas – buvo labai hippie. Mūsų plačios juodos beretės su spalvotais kutais šaipėsi iš visų įprastų galvos apdangų. Na, o jo juoda fantazija buvo tiesiogiai susijusi su jaunalenkiška bohema, kaip populiaraus mieste vyresniojo harcerio [skauto], ilgšio, liūdno veido Puciatos pelerina. Nepaisant grynai lietuviškos pavardės, nemanau, kad Gasiulis būtų mokėjęs lietuvių kalbą. Kažkada jis blaškėsi po įvairias tolimas vietas, gal net gyveno Krokuvoje ar Poznanėje, negalėjau tuo įsitikinti, nes dėl kartų skirtumo familiarumas su tokia garsia, nors ir truputį komiška figūra buvo neįmanomas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Liejyklos gatvė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Liejyklos gatvė

Liejyklos gatvė

Liejyklos [Ludwisarska] gatvė – tai nuokalnė. Ja leidausi daugybę kartų, nesuskaičiuojamą daugybę kartų per tą daugybę metų, mat beveik visada gyvenau naujesnėje miesto dalyje, tai yra už Pylimo [Zawalna] ir Vilniaus [Wileńska] gatvių, o iš ten būtent Liejyklos gatvė vedė į Napoleono [dab. Daukanto] aikštę ir toliau, į universitetą ar judrią Didžiąją gatvę. Pakalnėn triumfuodamas, su jėgų pertekliaus ekstaze, ilgų, beveik šokio žingsnių laime arba su visiška neviltimi, arba gal dažniau tos dvasios būsenos, kai jaunas organizmas savotiškai džiaugiasi, nepaisant kenčiančios vaizduotės išmonių.

Liejyklos gatvė – tai nuokalnė. Ja leidausi daugybę kartų, nesuskaičiuojamą daugybę kartų per tą daugybę metų, mat beveik visada gyvenau naujesnėje miesto dalyje.

O tas kelias žemyn prasidėdavo nuo pastato prie Vilniaus gatvės kampo, kur buvo profesinių sąjungų ar kitų panašių institucijų salės. Ten kabojo įvairiaspalvės afišos apie paskaitas ir bokso rungtynes, ant šaligatvio dažnai būriuodavosi tų renginių mėgėjai, daugiausia žydų jaunimas. Šiek tiek žemiau, dešinėje pusėje, nepriėjus Totorių gatvės kampo, keli mūriniai namai su balkonais, jie man nieko nereiškė, kol viename jų pavasario vakarais pradėjom sėdinėti su Stanisławu Stomma, rausvų saulėlydžių metą skirdami intelektualioms diskusijoms. 1929 metais, kai dar buvau gimnazijos aštuntos klasės moksleivis, Stomma buvo teisės fakulteto bene antrakursis ir mano vyresnysis brolis ložėje, tai yra konspiracinėje grupėje Pet.

„Lože“ vadinu perdėtai, bet negaliu mąstyti apie mūsų grupę, o taip pat apie Valkatų klubą, į kurį įstojau truputį vėliau, kitaip, tik kaip apie ypatingus Vilniaus, masonų miesto, darinius. Panašiai kaip Vilniaus universiteto klestėjimo metu, iki 1830 metų, masonų ložėms priklausė nemažai mūsų miesto šviesuolių, apie tai sklido gandai, nors kiek daug pas mus masonų buvo, sužinojau tik po daugelio metų. Deja, dešiniųjų spauda klydo, priskyrusi masonams įtaką istorinių įvykių eigai.

Taigi mes su Stomma balkone virš gatvės, besileidžiančios į medžių gaubiamų aikščių pusę, griovos. Diskutavome apie Petrażyckį, su jo teisės ir moralės teorija Stommą supažindino jaunas profesorius, karštas Petrażyckio gerbėjas Lande’ė. Aš, savo ruožtu, išgirdęs apie Petrażyckį, perskaičiau šį tą iš jo raštų.

Tuomet pradėjau gana uoliai mokytis prancūzų kalbos, kad prancūzų autorių kūrinius galėčiau skaityti originalo kalba.

Taip pat diskutavome apie tuomet gana garsią Henrio de Massiso knygą „La défense de l’Occident“. Tuomet pradėjau gana uoliai mokytis prancūzų kalbos, kad prancūzų autorių kūrinius galėčiau skaityti originalo kalba. Gal būtent iš Stommos pasiskolinau Massiso knygą, tos lektūros naudą įvertinau daugiau negu trisdešimčia metų vėliau, Kalifornijoje. Tai nereiškia, kad kada nors, tuomet ar dabar, mane traukė prie prancūzų nacionalistų, monarchijos paveldėtojų.

Tačiau reikia pripažinti, kad jie pirmi sukėlė aliarmą, perspėdami apie skalsę, apie juodas apnašas, kurios ėmė užkrėsti mintis ir kalbą. Pas juos ta liga ėjo iš Azijos, visada pasiekdama Europos intelektą tarpininkaujant vokiečiams, ypač po 1918 metų per Veimaro Vokietiją – šopenhauerizmas, induizmas, budizmas, Spengleris, Keyserlingas ir kiti. Massis ir kiti kartezianizmo šv.Trejybės apkasų gynėjai nesugebėjo užbėgti už akių prancūziškumą drumsčiančiai vokiečių filosofijos įtakai, beje, nebūtinai atneštai iš Rytų. Ir kas žino, ar mano priešiškumas Kaliforniją užvaldančiai „Rytų išminčiai“ nepaaiškintinas taip pat ir tuo, kad pirmą perspėjimą perskaičiau būdamas septyniolikos metų.

Bonifratrai užsiiminėjo kažkokia labdaros veikla, kažkada išlaikė pamišėlių prieglaudą, dėl to, jei kas paistydavo niekus, buvo sakoma, kad jis tinka į bonifratrus.

Už Totorių gatvės kampo dešinėje pusėje atsiveria aikštės erdvė, kairėje kažkokios smulkios, neįsimintos parduotuvės ir jau antroje mano studijų universitete pusėje atidarytas restoranėlis ar valgykla, kur eidavome skanių pietų už 60 grašių. Jo savininkas buvo žydas iš Varšuvos, klientūrą sudarė studentai, bet daugiausia ne tie, kuriuos galima buvo matyti Mensoje. Čia sutikdavau savo kolegas žydus iš teisės fakulteto, daugiausia varšuviečius, taip pat čia ateidavo lietuvių ir baltarusių. Nežinau, kodėl atmintis išsaugojo tik nedaug veidų ir pavardžių. Viena iš jų: kolega Lerneris.

Iš ten keli žingsniai, ir jau eini pro Bonifratrų bažnyčią. Ta žemiausia iš Vilniaus bažnyčių kartu su irgi žemais vienuolyno pastatais sudarė tarsi nedidelę tvirtovę aikštėje, pilnoje medžių, gal liepų. Bonifratrai užsiiminėjo kažkokia labdaros veikla, kažkada išlaikė pamišėlių prieglaudą, dėl to, jei kas paistydavo niekus, buvo sakoma, kad jis tinka į bonifratrus. Bažnyčia buvo su dviem bokšteliais, išties, prie visumos derančiais apvalumais ir tiek – dviem statinio krūtimis. Bažnytėlės vidus buvo panašus į baroko stiliaus kriptą ar olą su šuliniu-šaltiniu kažkur jos ištęsto keturkampio viduryje. To šaltinio vandeniui buvo priskiriamos stebuklingos gydomosios galios, nors jo šlovė nesiekė net kitų miesto dalių ir, regis, ši žinia liko parapinė.

Bonifratrų bažnytėlė pasižymėjo tuo, kad ji teikė saugumo, dieviškųjų ir žmogiškųjų reikalų artumo, sandaraus atsiskyrimo nuo pasaulio pojūtį.

Bonifratrų bažnytėlė pasižymėjo tuo, kad ji teikė saugumo, dieviškųjų ir žmogiškųjų reikalų artumo, sandaraus atsiskyrimo nuo pasaulio pojūtį. Vėliau man tekdavo lankytis – už Lenkijos ribų – stačiatikių cerkvelėse, kurios yra lyg auksinės dėžutės ar medaus korio akelės, kur šiltas sienų spindėjimas, smilkalų kvapas ir liturginės giesmės veikia hipnotizuojamai. Tai tikrai tenkina žmogaus poreikį turėti uždarą, sukomponuotą, paklūstančią savo įstatymams erdvę, atsiribojusią nuo tos, beribės erdvės.

Dėl tos pačios priežasties mėgdavau Bonifratrų bažnyčią, ypač per Velykas, kai lankydavome „kapus“, nederėjo apeiti šios bažnyčios. Kitose mažiau ar daugiau sumaniai įrengtas Kristaus kapas dingdavo po aukštais skliautais, mažėjo palyginus su altoriumi, kolonomis, o Bonifratrų bažnytėlėje jis tapdavo centrine vieta, nes visa ten buvo maždaug grindų aukštyje. Pamiršau pridurti, kad Liejyklos gatvė prie aikštelės pereidavo į Bonifratrų gatvę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą