Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 8d. 13:05

Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Mykolas Katkus kalbina Saulių Tomą Kondrotą

2018 metai, Vilnius, Saulius Tomas Kondrotas
Algimanto Aleksandravičiaus nuotr. / 2018 metai, Vilnius, Saulius Tomas Kondrotas
Vilniaus Knygų mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO – specialiai 15min skaitytojams netradiciškai pristato populiarųjį literatūrinių pokalbių ciklą „Šortai“. Pokalbiai buvo įrašyti besiruošiant šių metų Vilniaus Knygų mugei, kuri turėjo vykti kaip tik šią savaitę, gegužės 6-9 dienomis.

„Šortai“ – tai literatūrinė dvikova, kurioje susitinka knygos autorius ir jos kritikas. Vos per 15 minučių du pokalbininkai turi atskleisti plika akimi nepastebimus aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Šiemet rašytojus kalbino kritikai Elžbieta Banytė, Giedrė Kazlauskaitė, Virginija Cibarauskė, Mantas Tamošaitis ir Mykolas Katkus. Kiekvienas jų pasirinko po dvi jiems įdomiausias knygas, išleistas ne seniau nei prieš metus.

Mugės organizatoriai dalijasi virtualiais „Šortais“ ir, kartu su skaitytojais, nekantriai laukia kitų metų Vilniaus Knygų mugės, kuri gyvai vyks LITEXPO 2022 metų vasario 24 – 27 dienomis.


„Kolekcionierius” („Tyto alba“, 2020) – pirmas bandymas į vieną knygą sudėti visus S. T. Kondroto trumposios prozos kūrinius (noveles, apsakymus, apysakas). Du iš jų – „Eskizas” ir „Kornelijaus Jedermano rūpesčiai” – Lietuvoje publikuojami pirmą kartą. Su knygos autoriumi, Nacionalinės premijos laureatu rašytoju Sauliumi Tomu Kondrotu kalbasi apžvalgininkas, viešųjų ryšių ekspertas Mykolas Katkus.

Algimanto Aleksandravičiaus nuotr./2018 metai, Vilnius, Saulius Tomas Kondrotas
Algimanto Aleksandravičiaus nuotr./2018 metai, Vilnius, Saulius Tomas Kondrotas

– Sauliau, perleistasKolekcionierius(Tyto alba, 2020), jame įtraukti visi jūsų apsakymai, kuriuos esate išleidęs savo keturiuose rinkiniuose.

Ir daugiau. Tai buvo knygos sudarytojos Palmiros Mikėnaitės sumanymas surinkti viską, kas apskritai kada nors buvo spausdinta užmirštuose, akademiniuose leidiniuose ar kur kitur.

– Pats iki tol jūsų tekstus esu skaitęs tik portale tekstai.lt. Daugumą ten skelbtų apsakymų esate parašęs 78 dešimtmetyje, ar yra vėlesnių?

– Yra ir vėlesnių, kokie penki parašyti 1995-taisiais, iki 2000-ųjų.

– Buvo viešai nuskambėję, kad neberašote. Ar tai buvo vidinis nusistatymas? Ar ir šiandien šio sprendimo, kurį minėjote interviu prieš 1020 metų, galėtumėte toliau laikytis?

Tai neteisybė. Aš visada rašiau, bet nespaudinau. Nerašiau nuosekliai, kaip apsakymo, tai daugiau pastabos, mintys, sumanymai.

– Perleistas „Kolekcionierius...

– Kolekcionierius nėra perleistas. Tai yra visai nauja apsakymų rinktinė, pavadinta pagal vieną apsakymą.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mykolas Katkus
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Mykolas Katkus

– Kai pradėjote rašyti Lietuvoje, Jūsų apsakymai labai skyrėsi nuo tų, kurie tuo metu buvo spausdinami. Kas Jums darė įtaką? Pirmiausia iškyla J. L. Borgesas. Apie įtakas Jūsų kūrybai buvo išties daug kalbėta, ir pirmiausia tų kritikų, kurie Jus ne ypač mėgo. Kaip tuo metu sugalvojote rašyti tokius apsakymus?

– Apsakymus pradėjau rašyti 16-os metų dar į „Moksleivį“. Jie buvo gal Hemingvėjaus įtakos, lakoniški. Kadangi daug skaitydavau ir man patikdavo pasakos, mokslinė fantastika, viskas, kas prasimanyta, natūraliai nuvažiavau prie tokio pasakiško stiliaus. Aš nemanau, kad tada Borges’ą jau buvau skaitęs. Pirma, ką perskaičiau iš to žanro, buvo G. G. Marquezo „Šimtas metų vienatvės“. O tada, vėliau, perskaičiau kitus autorius. Bet tai tik sutapimas.

– Kalbėdami apie Jūsų vėlesnę kūrybą, kritikai dažnai primesdavo magiškojo realizmo temą. D. Kalinauskaitė, rašydama įžangą Jūsų knygai, sako, kad Jūsų pirmoji apsakymų knyga „Pasaulis be ribų“ padarė sprogusios bombos įspūdį, kuris, kaip T. VenclovosKalbos ženklas, parodė jaunajai kartai, kad literatūroje yra ir kitaip mąstančių lietuvių. Kaip jautėtės būdamas ledlaužiu?

– Aš juo nesijaučiau. Man patiko toks „prasimanymo“ žanras ir principas, jog gamta pati natūraliai jokios estetinės vertės neturi, tik tai, kas prasimanyta. Dėl to aš stengiausi laikytis kuo toliau nuo paprasto tarybinio realizmo ir niekada negalvojau tokiom kategorijom, kaip kad ar būsiu pirmas, naujiena ir panašiai. Tiesiog rašiau, kas man patinka, ir tiek.

– Atsimenu savo pirmąją patirtį. Jau nebe tarybiniais laikais parašiau savo pirmąją kritinę „Kentauro herbo giminėsapžvalgą, patekau į jaunųjų filologų konkursą, kur komisija mane draugiškai pamokė, maždaug, suaugsi, suprasi, kad S. T. Kondrotas toli gražu ne pats geriausias, yra ir kitų geresnių novelių, kaip J. Apučio, R. Granausko. Tuo laikotarpiu buvo išties daug skepsio Jūsų atžvilgiu. Kaip į tą skepsį reagavote, kaip manote, iš kur jis atsirado, jei atmestume grynai politines priežastis?

– Aš niekaip nereagavau ir man buvo nelabai įdomu. Ir dabar, jeigu Palmira ar kas nors iš draugų atsiunčia man kokią nors recenziją, tai paskaitau, bet tik tiek.

– Galima abejoti amerikietiška kartų teorija, skirstančia kartas į „baby-boomers”, X kartą, tūkstantmečio kartą, bet akivaizdu, kad žmonės, gimę panašiu metu, turi panašių bruožų. Stebint, kaip priimama Jūsų kūryba, man įdomu, kad Jūsų paties karta stengėsi ją ignoruoti. Vėlesnei kartai R. Gavelis ir J. Ivanauskaitė buvo tapę žiburiais dėl savo reliatyvizmo. Reliatyvistinis romanas turėjo būti priklausomas tik nuo žmogaus požiūrio, ne literatūrinių reikalavimų. Tie romanai buvo gerokai ciniškesni, daugiau kalbėjo apie seksą. Šalia jų taip pat nebuvote matomas. Visgi, praėjus dvidešimčiai metų nuo to laiko, Jūsų romanai kur kas aktualesni ir labiau atpažįstami jaunesnei kartai. Ar tą jaučiate? Koks Jūsų santykis su tokiu keistu buvusios kūrybos likimu?

– Nežinau, sunku atsakyti (juokiasi).

Kalbant apie kartas, kiek tie dalykai, kurie rūpėjo rašant anksčiau, svarbūs dabar?

– Man daugiau rūpėjo literatūra nei kas už jos ribų. Tai niekur nedingo. Aš domėčiausi tik tekstais, kas parašyta, ar tai įdomu, ar pagauna skaitytoją.

– Bet literatūros teksto ir autoriaus saitas, ypač šiais laikais, yra svarbus. Tai kaip pilietinė pozicijajei kas nors šiais laikais nusikalsta, yra apšaukiamas, pasmerkiamas ar praleidžiamas...

– Aš manau, ta raganų medžioklė praeis. Tai kaip kultūrinė revoliucija Kinijoje, kur chunveibinai visus persiokojo ir rengė teismus. Manau, tai nusiris ir praeis.

– „Kolekcionieriusleido konstruoti, kurti ant tų pačių daiktų esančią, bet šiek tiek ir neegzistuojančią tikrovę. Ar tai buvo pilietinė pozicija, ar grynai intelektinis smalsumas, kaip sukurti situaciją vaizdiniui, kurio nematydavote (pvz., slidinėjimo kurortas)? Mokslinės fantastikos literatūros kontekste sakoma, kad tai yra kompensacija tam, ko neturi.

– Gal iš dalies buvo pilietinis aspektas, bet iš esmės norėjosi įdomiai papasakoti istoriją, kad ji viduje būtų logiška, neturėtų prieštaravimų, ko užtenka, kad būtų įtikima.

– Viename savo interviu kritiškai atsiliepiate apie lietuvių kalbą. Sakote, kad ja sunku rašyti, nes ji dirbtina kalba, sukonstruota neseniai, bet tikitės, kad lietuvių kalba, kaip ir anglų kalba, aktyviai vystysis. Kaip Jums atrodo, kalbą intensyviai vartojant socialiniuose tinkluose, randantis įvairiems naujadarams, ar ji vystosi?

– Visos kalbos vystosi. Man visą gyvenimą didelį nepasitenkinimą kėlė tai, kad valstybė kišasi į kalbos vystymąsi. Lietuvių kalbos institutas naujus žodžius kuria. Per visą žmonijos istoriją, kiek jos turime, žmonės visada susikalbėjo. Visada surasdavo žodžius, ėmė vieni iš kitų pasieniuose ir tai nieko neerzino. O dabar, kai sugalvoja, kad hamburgeriai bus mėsainiai, velniai nematė, žmonės įpranta ir vartoja, bet man kyla didelis pasipriešinimas. Prieš porą metų po ilgesnės pertraukos atvažiavau į Lietuvą ir kabojo plakatas su keturiais žodžiais. Trijų aš nežinojau. Ausinukai, traškučiai, dar kažkas... Būna, žodžiai skamba gerai ir blogai. Kodėl visuomet pasirenka blogiausiai skambančias formas?

– Bet lietuvių kalba galima parašyti labai gražių tekstų?

– Aišku, galima. Tik sunkiau. Nes jei lygini su anglų, kur kalbininkai nespėja prigalvoti tiek žodžių, rašant lietuviškai reikia pasakoti, aprašinėti. Dabar aš užsiimu vertimais, tai su tuo susiduriu tiesiogiai. Kai pats rašai, mintis klostosi, o kai turi 3–4 žodžių sakinį angliškai, o lietuviškai reikia panaudoti 15 žodžių, kad pasakytum tą patį, tada jauti didelį skirtumą.

– Pastaruoju metu, ypač feisbuke, atsiranda labai daug kalbinių inovacijų. Kai kurie išsireiškimai tiesiogiai perkeliami iš amerikietiškų, kai kurie atsiranda čia vietoje. Kaip jūs manote, kodėl literatūrinė lietuvių kalba išlikusi ypač saugi, joje net ir žargonas yra literatūrizuotas 7-ojo dešimtmečio slengas? Kiek įtakos čia turi represinės struktūros, Lietuvių kalbos komisijos, vaidmuo?

– Kurį laiką rašydamas straipsnius į „Moters“ žurnalą ar, dabar nepamenu, kur kitur, susidurdavau, kad redaktoriai smarkiai redaguoja. Tu parašydavai „dantistas“, jie keičia į „odontologas“. Aš sakau: „Palikit ant mano kaltės.“ Redaktoriai: „Ne, čia nevartotinas žodis.“ Manau, kad iš dalies redaktoriai neduoda didelės laisvės, kita vertus, žargonas neturi tokių tradicijų kaip anglų kalboje. Kokį nors „fuck“ jau dešimtmečiais ir šimtmečiais pas J. Joyce’ą gali rasti, o čia jis netelpa literatūroje.

– Kiek stebiu lietuvišką repą, matau, kad jis nepaprastai saugus. Amerikietiškas, rusiškas, vokiškas repas turi labai daug keiksmažodžių. Vienas lietuviško repo tekstas man padarė labai didelį įspūdį, kur atlikėjas repuoja, kaipkošę atsilošę virė“. Tu supranti, kad yra baisi cenzūra, negali išleisti to, kas nesaugu. Kaip manote, kada cenzūravimas pasibaigs? Ar mūsų kalba vystysis truputėlį greičiau? Ar jaučiatės dėl to kiek nors optimistiškai?

– Aš nesu toks pesimistiškas, kad manyčiau, jog ji nesivystys. Gal ne visuomet tai redaktoriaus kaltė, gal dažniau galvojama, ką apie mus pasakys, kad mamai nepatiks.

– Išsitrynėte iš feisbuko. Kodėl?

– Daugiausia dėl duomenų sekimo. Kai „Whatsapp“ paskelbė, kad registruos visus metaduomenis, pradėjau domėtis, kiek giliai jie juos renka. Jie eina labai giliai. Visa informacija apie banko sąskaitas, kiek turite pinigų, ką perkate, apie sveikatos būklę, draudimą, daugiau nei pats žinote – visa tai supakuojama ir parduodama. Tave paverčia preke. Pagalvojau, eina jie visi velniop.

– Trūksta?

– Tas feisbukas jau buvo ir nusibodęs. Pamatai žmones, kad jie dar gyvi, ir tiek. Bet tas begalinis plepėjimas jau buvo nusibodęs. Pirmas dienas lyg ir norėjosi kažką atsidaryti, o paskui nesuki galvos. Kai perėjau į „Signal“, daug draugų perėjo, ten gali pasidaryti savo grupes, bendrauti. Galų gale, feisbuke turėjau 500 draugų. Iš tiesų tik 50 iš jų pažįstu.

– Nacionalinės premijos laureatas, kuris rašo, bet nepublikuoja. Ar planuojate kada ką nors publikuoti?

– Planų neturiu. Kartais ką nors pradedu, bet tada kas nors išblaško, sutrukdo ir planai pasikeičia. Tada atsideda. Planavau tokią lyg ir biografiją, prisiminimus rašyti. Kelis parašiau, net leidėjas atsirado ir iki šiol tebelaukia. Bet kas nors patraukia į šoną ir tas nusikelia. Bet galutinai neatmetame, tad gal dar prie to sugrįšiu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

07:38
00:50
01:14

Esports namai

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°