Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 gegužės 7d. 15:43

Vilniaus knygų mugės „Šortai“: Virginija Cibarauskė kalbina Mantą Balakauską

Vilniaus Knygų mugės organizatoriai – Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos kultūros institutas ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO – specialiai 15min skaitytojams netradiciškai pristato populiarųjį literatūrinių pokalbių ciklą „Šortai“. Pokalbiai buvo įrašyti besiruošiant šių metų Vilniaus Knygų mugei, kuri turėjo vykti kaip tik šią savaitę, gegužės 6-9 dienomis.

„Šortai“ – tai literatūrinė dvikova, kurioje susitinka knygos autorius ir jos kritikas. Vos per 15 minučių du pokalbininkai turi atskleisti plika akimi nepastebimus aptariamos knygos privalumus ir trūkumus. Šiemet rašytojus kalbino kritikai Elžbieta Banytė, Giedrė Kazlauskaitė, Virginija Cibarauskė, Mantas Tamošaitis ir Mykolas Katkus. Kiekvienas jų pasirinko po dvi jiems įdomiausias knygas, išleistas ne seniau nei prieš metus.

Mugės organizatoriai dalijasi virtualiais „Šortais“ ir, kartu su skaitytojais, nekantriai laukia kitų metų Vilniaus Knygų mugės, kuri gyvai vyks LITEXPO 2022 metų vasario 24 – 27 dienomis.


Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Mantas Balakauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Mantas Balakauskas

„Apmaudas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020 m.) – antrasis poeto Manto Balakausko eilėraščių rinkinys. Pasak autoriaus, antrą knygą rašyti daug sunkiau nei pirmąją. Naujajame rinkinyje daug dėmesio skiriama brendimo temai, individualaus santykio su pasauliu paieškoms, maišto ir prisitaikymo dilemai. Kodėl M. Balakauskas šią knygą vadina artima išpažintinei poezijai? Autorių kalbina rašytoja ir literatūros kritikė Virginija Cibarauskė.

– Kai 2016 m. pritatinėjai pirmąją savo knygą „Roma“, užsiminei, kad antrąją knygą rašyti daug sunkiau. tiesų, antrojo rinkinio laukti teko gana ilgai, net ketverius metus. Ar iš tikrųjų antrąją knygą rašyti sunkiau ir kodėl?

– Nežinau, ar ketveri metai yra ilgas laiko tarpas, kiti ir ilgiau rašo. Bet tiek užtruko turbūt dėl to, kad nesinorėjo parašyti antros „Romos“, nors galėjau tą lengvai padaryti. Teko ilgai svarstyti, apie ką galėčiau rašyti, šiek tiek performuoti mintis, nes pripranti rašyti tam tikru stiliumi. Reikėjo laiko, kad pasikeistų kai kurie dalykai, išsigrynintų tema.

– Ar didžiausią laiko dalį užėmė laukimas, galvojimas apie naują knygą, ar rašei ir atmetinėjai, kai ką dėjai į stalčių?

– Rašiau, atmetinėjau. Po pirmos knygos nerašiau praktiškai metus, žiūrėjau, kaip bus toliau, savęs nespaudžiau. Knyga vis tiek pasirašė maždaug per dvejus metus. Pirmuosius metus galima pavadinti paruošiamaisiais.

– Palyginus „Romą“ ir „Apmaudą“ išryškėja, kaip per tuos metus pasikeitė tavo santykis su kalba ir su poezija. „Roma“ labai intertekstuali, kultūriškai angažuota, vizijinė, o „Apmaude“ ornamentuotos kalbos stilistiką tarsi bandai atmesti ir ieškai savojo, autentiško, kiek tai išvis gali būti literatūroje, balso. Gal mano įspūdis klaidingas? Kaip pats matai šias knygas?

– Rašiau „Romą“ taip, kaip man atrodė ir kaip reikalavo kūrinys. Jeigu būčiau manęs, kad ji reikalauja ornamentuotos kalbos, ji ten būtų atsiradusi. Specialiai nieko neieškojau, tiesiog jutau, kad to šioje knygoje reikia. Žinoma, gan sąmoningai stengiausi „Apmaudą“ atskirti nuo pirmosios knygos, kad antrasis rinkinys atsiskleistų kiek kitaip.

Apmaude“ daug dėmesio skiri brendimui ir individualaus, asmeninio santykio su pasauliu paieškoms, maišto ir prisitaikymo, smurto ir buvimo auka dilemai. Ar galima „Apmaudą“ vadinti autobiografiška, gal net išpažintine poezija? Ar autobiografiškumo įspūdį imitavai?

– Iš tiesų tai labiau išpažintinė arba autobiografinė knyga. Paprastai stengiuosi ne imituoti, o rašyti tai, kas man artima.

– Knygoms skirtame portale „Goodreads.com“ vienas iš skaitytojų tavo eilėraščių emocionalumą ir norą išsirėkti, nepritapimo jausmą palygino su grupėsNirvanalyderio Curto Cobaino tekstais. Ar tokia paralelė tau komplimentas, o gal kaip tik atvirkščiai?

– Labai įdomu, kad taip palygino. Gal tai savotiškas vidinis noras, kad to įdomaus neprisitaikymo būtų daugiau? Ir paauglystėje jo trūko, dėl to atsirado visokios „nirvanos“ ir tai, kas buvo aplink jas – tiek meninė, tiek socialinė aplinka. Kažkas iš paauglystės persikėlė ir į kūrybą. O po to apaugo kitais autoriais, muzika, menine laikysena.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Virginija Cibarauskė
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Virginija Cibarauskė

– „Apmaude“ gana daug situacijų, kur kalbantysis save identifikuoja kaip berniuką, paauglį. Tokiu būdu bandei susigrąžinai bei permąstyti savo patirtis? O gal labiau siekei parodyti nepritapimą?

– Stengiausi remtis savo gyvenimu, bet nesistengiau viską perleisti vien per save. Norėjosi šiek tiek universalizuoti, kad būtų labiau suprantama kitiems. Viena iš pagrindinių užduočių buvo rašyti taip, kad poezija nebūtų per arti, netaptų paprasčiausiu kalbėjimu apie savo traumas ar skaudulius.

– Kai pradėjai dėlioti tekstus knygai, ar nekilo šioks toks baimės jausmas? Lietuvių literatūros lauke labiau vertinama ornamentuota, kultūrinius kontekstus artikuliuojanti poezija, o tavo „Apmaudasgerokai apnuogintas. Teko girdėti atsiliepimų, gal tokia išsissakymus primenanti poezija nėra tiek kultūriškai vertinga kiek siekis suvokti mitų gelmes ar civilizacijos ištakas, ko „Romoje“ buvo gana daug.

– Būtent dėl to ir galėjau laisviau rašyti antrą knygą, nes pirmoje knygoje tą ornameniką ir mitologijas jau užrašiau. Asmeniškai man atrodo, kad ta ornamentuota kalba kartais praranda prasmę. Už jos labai lengva pasislėpti ir nepasakyti nieko. Kitas dalykas – ja dažnai dengiamasi tarsi žaidimu. Tad stengiausi kuo mažiau žaisti ir kuo daugiau pasakyti. Tokios kūrybos pas mus kiek mažiau, bet visur kitur ji normali, priimta ir niekam nekyla klausimų dėl jos kokybės.

– Grįžtant prie rinkinio pavadinimokodėl vis tik Apmaudas? Iš kur jis? Kaip poetas sulaukei gana greito pripažinimo. Taigi, jausti apmaudą priežasčių tarsi ir nėra. Kai kurie kritikai teigia, kad tavo eilėraščiuose apmaudas kyla iš nenoro prisitaikyti prie vartotojiškos visuomenės. Aš skaitydama tavo eilėraščius galvojau ne tiek apie vartotojišką visuomenę, kiek apskritai apie santykį su pasauliu – atrodo, užteks būti savimi ir labai stengtis, ir tau pasiseks, bet pasaulis tavo pastangų vis neįvertina. Tuomet ir kyla apmaudas.

– Žodis „nenoras“ nelabai tinkamas. Gal tai labiau chroniškas negebėjimas. Man atrodo, kad ne vienas aš taip kartais jaučiuosi. Mums labai gražiai pasakojama, kad užtenka stengtis, būti savimi ir panašiai. Bet ateina laikas ir supranti, kad taip nėra. Iš tikrųjų buvimas savimi daug dažniau kenkia nei padeda – jei išvis egzistuoja toks dalykas kaip buvimas savimi. Gal tiksliau būtų sakyti – jautimasis patogiai savo kailyje? Turbūt geriau savimi nebūti. Taip, matyt, yra dėl to chroniško negebėjimo prisitaikyti, nes retas kuris prisitaikyti nenorėtų.Viskas juk taptų daug paprasčiau. Bet neišeina.

– Ar nėra taip, kad poetui neprisitaikymas vis dėlto padeda? Juk tai puikus kūrybinio įkvėpimo šaltinis – neprisitaikymas kelia frustraciją, apmaudą, negatyvias emocijas. Tai intensyvu, dirgina.

Priklauso nuo to, ką rašau. Tarkim, mano pirma knyga apie Romą yra agresyvesnė, turi daugiau fejerverkų. Tai priklauso nuo to, kokia nuotaika rašydamas persiimu. Anksčiau buvo juokinga, kai kiti kūrėjai sakydavo, kad sunku rašyti apie mirtį. Aš į tai žiūrėdavau su šypsena, bet po to supratau, kad yra tiesos, nes nuolat galvodamas tam tikromis temomis save programuoji. Kai pradedi gyventi kokia nors tema, po to tampa sunku iš jos išeiti. Jei kiekvieną dieną apie kažką mąstai, galų gale prireikia reikia laiko atsipūsti.

– Ar rašydamas galvoji apie savo skaitytojus? Ar tikiesi, kad tave skaitys? Visi žinome, kad poezijos skaitytojų nėra labai daug. Ar tau tai svarbu?

Žinoma, kad iki tam tikro laipsnio svarbu, bet nebesitikiu, kad išeis 10 tiražų. Tiesiog suprantu, kokia yra poezijos vieta, ir ji manęs neerzina. Aš patenkintas tuo, kas yra poezija, kokią ji vietą užima ir visiškai nenorėčiau, kad ją skaitytų stadionuose. Būtų gan keista ir juokinga.

– „Apmaudas“ įdomus ir išskirtinis dar ir tuo, kad turi savo mažąjį brolį – tai savilaidos knygutė čiabukas pavadinimu „Vakuumas“. Knygos pasirodė beveik tuo pat metu. Kaip kilo mintis išleisti dvi knygas?

Kai buvau sudėliojęs knygą ir prasidėjo redagavimo darbai, pasirašė dar kiti tekstai, kurių nenorėjau prikabinti prie „Apmaudo“. „Čiabuką“ planavau anksčiau, bet neišėjo. Taip ir susidėliojo ši knygelė. Ji šiek tiek primena „Apmaudą“, bet jos stilistika kitokia ir tame pačiame rinkinyje būtų atrodžiusi gan keistai. O kaip atskiras leidinukas, be ISBN, „Vakuumas“ yra ir ne kaip rinkinio dalis. Paprastai ant čiabukų ISBN dedamas, bet nusprendžiau, kad jo ten nebus.

– Ar “Vakuumą” dar galima įsigyti?

Jį galima įsigyti Rašytojų sąjungoje perkant knygą. Ateityje turbūt kokių pristatymų metu. Dar liko šiek tiek egzempliorių.

– Ačiū, Mantai, kad atsakei į klausimus. Labai smalsu, kokia bus trečioji knyga: galbūt „Palaima“ kaip atsvara „Apmaudui“ ir „Vakuumui“?

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Partnerio turinys

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

07:38
00:50
01:14

Esports namai

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°