Dabar populiaru
Publikuota: 2017 lapkričio 8d. 19:30

Violeta Palčinskaitė: „Pajutau: laikas iš namų paleisti eilėraščius į laisvę“

Violeta Palčinskaitė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Violeta Palčinskaitė

„Eilėraščiai iš namų“ (leid. „Tyto alba“) – bene žinomiausios ir mylimiausios vaikų poetės Violetos Palčinskaitės naujausių eilėraščių knyga. Joje kūrėja kalba, kaip visuomet, ne pamokomu, o širdies balsu.

Žymios lietuvių grafikės Irenos Daukšaitės-Guobienės iliustruotoje knygoje – dvylika V.Palčinskaitės kūrinių, tarp jų „Nesipykim“, „Senas senas albumėlis“, „Išmanusis telefonas“, „Manekenai maištauja“, „Vėjas Vilniuje“ ir kiti.

Po sėkmingo prisiminimų knygos „Atminties Babilonai, arba Aš vejuos vasarą“ pasirodymo 2015 m. (knyga dalyvavo Metų knygos rinkimuose), Violeta Palčinskaitė grįžo prie įprasto žanro – poezijos vaikams, kurios meistre ryški kūrėja garsėja jau keletą dešimtmečių.

– Gerbiamoji poete, padovanojote savo gausiams skaitytojų būriui puikią Kalėdų dovaną – naujų eilėraščių knygą. Kiek laiko skiria ją nuo paskutinės eilėraščių knygos vaikams? Kiek tų knygų iš viso sukūrėte? Kokie jų likimai? Gal galite išskirti pačią pačią mylimiausią?

– Nuo paskutinės eilėraščių knygos vaikams praėjo visas dešimtmetis... Tai nereiškia, kad tuo laikotarpiu nerašiau eilių. Kai kurių niekada taip ir neužbaigiau, o kai kurioms buvo lemta pasilikti stalčiuose, nepraėjus mano pačios „cenzūros“. O pajutusi, kad parašiau tai, ką norėčiau „iš namų“ išleisti į laisvę, pasiūliau leidyklai.

Per gyvenimą sukūriau gal apie trisdešimt knygų. Tai ir poezijos rinkiniai suaugusiesiems, ir eilėraščiai vaikams, ir pjesės, dvi prozos knygos vaikams, atsiminimai... Neskaičiuoju ir net manau, kad galėjo būti kur kas daugiau, juk šiais laikais jauni autoriai vos per kelerius metus išleidžia po penkias, septynias knygas.

Man regis, kad mano knygų likimai iš tiesų šviesūs.

Man regis, kad mano knygų likimai iš tiesų šviesūs. Daugelis jų, sukurtų vaikams, išgyveno ne po vieną leidimą, tos knygos gyvos ligi šiol. O dėl mylimiausių... sunku pasakyti. Ar galėtų mama išskirti vieną vaiką iš viso būrio ir pasakyti, kad jis labiau mylimas už kitus. Kartais mylimiausia knyga atrodo ta, kuri dar kvepia spaustuvės dažais, bet tai tik akimirka.

– „Eilėraščiai iš namų“ pasirodo po jūsų prozos knygos „Atminties babilonai, arba Aš vejuos vasarą“. Tai skirtingi pasauliai – ar buvo sunku sugrįžti prie jums, o ir mums, skaitytojams, įprasto Violetos Palčinskaitės žanro?

– Nebuvo sunku sugrįžti, nes nebuvau išėjusi. Eilėraščiai tebetūnojo pasąmonėje kaip būties dalis ir visai netrukdė. Galiu dar pridurti, kad rašydama „Babilonus“ verčiau eilėraščius knygai „Alisa stebuklų šalyje“, jie man beprotiškai patinka, ir net kažkokiu stebuklingu būdu jie man tikrai padėjo...

– Kiek maždaug eilėraščių vaikams esate parašiusi?

– Negaliu tiksliai pasakyti. Neskaičiuoju dviejų dalykų: savo eilėraščių ir savo metų. Jei kalbėsime apie eilėraščius – kiekybė dar nereiškia kokybės. O jeigu apie metus... Jei imčiau skaičiuoti, gal nebeieškočiau nuotykių, nenorėčiau keliauti, nelaukčiau gražių staigmenų ir nereikšmingų mažmožių, verčiančių nusišypsoti lietingą rudenio dieną.

– Tarp naujų eilėraščių yra vienas, kuris vadinasi „Išmanusis telefonas“. Ar tai reiškia, kad vaikų numylėtinė poetė „sumodernėjo“?

– „Sumodernėjau“ tiek, kiek verčia aplinka ir mūsų gyvenimas. Dabar sunku jį įsivaizduoti be kompiuterio ar mobiliojo telefono. O kodėl mano knygai eilėraštis „Išmanusis telefonas“ tiesiog būtinas, perskaitę sužinos ne tik vaikai, bet ir tėveliai.

– O rimtai tariant, kaip jūs vertinate moderniųjų technologijų, kurios tokios patrauklios, grėsmes? Ar gali eilėraštis stoti į konkurencinę kovą? O gal šie pasauliai sugyvena taikiai?

– Esu optimistė, todėl galvoju, kad visos technologijos privalės „sugyventi“ ir su kitais, amžinais dalykais, kitaip nužmogėtume ir taptume robotais. Manau, kad niekada bedvasė kompiuterinė erdvė nepakeis knygos, kuri turi sielą – energetinį lauką, spinduliuojantį mums iš kartos į kartą, rankos ir popierinio puslapio sąlytį... Taip buvo ištisus šimtmečius. Tik vargu ar knyga išliks vertybė tiems, kuriems vaikystėje niekas nedainavo lopšinės, nesekė pasakų, neskaitė knygelių...

– Esate iš mielai bendraujančių, į susitikimus su skaitytojais važiuojančių autorių. Kiek tokių susitikimų būta? Ką matote – ar keičiasi vaikai ir kaip keičiasi?

– Skaičiuoti neskaičiuoju, bet pradėjau bendrauti su skaitytojais anksti, dar nė pirmai knygai nepasirodžius. Vyresnieji kolegos kviesdavosi kartu dalyvauti poezijos skaitymuose, susitikimuose. Mano draugai paskaičiavo, kad per gyvenimą tokių susitikimų būta gal net tūkstantis...

Na, o vaikai visada yra vaikai. Ir tie patys, ir kitokie. Sakau, kad parašiau naują knygą tiems mažiesiems skaitytojams, kurie vienoje rankoje laiko mobilųjį telefoną, kitoje – seną apdulkėjusį močiutės albumėlį, rastą palėpėje, nes jame tiek daug paslapčių...

– Ar apninka abejonės, kad šiandieniniai šešiamečiai gali iš širdies deklamuoti „Karaliaus raidyną“? Jau kliše tapo pasakymas, kad su jūsų eilėmis užaugo ne viena skaitytojų karta. Ar skiriasi tos kartos? Ar stengiatės „moderninti“ savo poeziją?

– Nežinau, ar šiuolaikiniai vaikai deklamuos „Karaliaus raidyną”, bet manau, skaitys. Kitaip turbūt leidykla nesiryžtų po dešimtmečio išleisti jo pakartotinai. Prieš porą savaičių kirpykloje prie manęs netikėtai pribėgo mergaitė, prisistatė Robertos vardu (matyt, jos mama mane atpažino) ir su tokiu įkvėpimu pradėjo deklamuoti: „meškis tarė nuobodu, noriu vaisinių ledų...“ kad net apstulbau. Ji nė karto neužsikirto, iki pat galo...O paskui stvėrė kirpyklos šluotą ir su tokiu pat įkvėpimu ėmė šluoti kirpyklą...

Knygos viršelis
Knygos viršelis

– Naujojoje knygoje yra tai, ko paprastai nebūna knygose vaikams: eiliuotas jūsų prisistatymas ir eilėraštis apie knygos dailininkę. Kam gimė ši idėja?

– Dailininkė pasiūlė, kad knygos pabaigoje mes prisistatytume. Tačiau man pasirodė, kad būtų labai nuobodu rimtu balsu kalbėti apie save, savo darbus ir pasiekimus. Štai tada ir sugalvojau prisistatyti kitaip. Dailininkei tas sumanymas labai patiko. Taigi, eiliuotai parašiau porą žodžių ir už save, ir už ją. Dailininkė neišpeikė.

– Naujoji knyga iliustruota Irenos Daukšaitės-Guobienės. Tai ne pirmas bendras judviejų darbas. Kas turi „sutapti“, kad knyga vaikams pavyktų ir ją pamiltų?

– Su Irena Daukšaite-Guobiene išleidome jau ketvirtą knygą vaikams. Žaviuosi šia dailininke daugelį metų. Labai norėjau, kad ji iliustruotų naują knygą. Mus vienija ne tik abipusės simpatijos, bet ir visiškas pasitikėjimas. Dirbant tai labai svarbu. Be to, vienija tas pats vaikų pasaulio suvokimas, kuris nebūtinai turi reikštis rėkiančiomis spalvomis ar keistomis formomis. Irenos iliustracijos be galo subtilios, originalios, su humoro jausmu, kuris visada žavi. O vaikai, žiūrėdami į jas, praplečia savo vaizduotę, kaskart atrasdami naujų detalių, kurias pastebi ne iš pirmo žvilgsnio.

– Mūsų jau aptartas prisistatymo eilėraštis baigiasi taip:

Oi, pasakyti pamiršau –

Aš ir toliau rašau rašau...

Pasiskaitykit, jei neskaitę.

Jus mylinti – V. Palčinskaitė

Tai ką gi jūs dabar rašote?

– Tikrai labai atsiprašau, bet nesakysiu, ką rašau...

Bent jau kol kas. Kad išsipildytų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:13
02:24
00:57

Dabar tu gali

Maistas