Sekite 15min Google
Spalio 21 dieną, trečiadienį, 18 valandą kviečiame šviesaus atminimo rašytoją prisiminti jos gimtajame mieste, į kurį šią vasarą jį sugrįžo visam laikui.
Kaunas Violetos Palčinskaitės gyvenime buvo kur kas daugiau nei gimimo vieta – tai vaikystės gatvės, knygynai, pirmieji literatūriniai atradimai ir žmonės, lydėję ją kūrybos keliu.
Kauno Ąžuolyno bibliotekoje vyksiančiame vakare „Aš gyvenau. Aš jau buvau...“ apie turiningą kūrybinį kelią ir be galo įvairialypę asmenybę pasakos kompozitorius, poetės bičiulis Giedrius Kuprevičius, poetė Dovilė Zelčiūtė, literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba ir leidyklos „Tyto alba“ vadovė Lolita Varanavičienė.
Laukiant susitikimo, kviečiame atsiversti Violetos Palčinskaitės prisiminimų knygą „Atminties babilonai“ ir drauge su autore sugrįžti į jos vaikystės Kauną – paslaptingą Karvelio knygyną, Laisvės alėją ir kitas vietas, kur pamažu augo rašytojos pasaulis.
*
Nemėgstu gimtadienių. Visaip stengiuosi išvengti šventimo. O jeigu jau neišvengiama, tai su labai labai artimais žmonėmis. Ir tik su keliais. Tą dieną noriu pabūti viena. Nes tada...
Po sapno užuolaidom –
Miega šiaurys.
Duris atidaro
Vaikų kambarys.
Vaikų kambary
Palei tavo galvelę
Štai uždegė angelas sargas
Žvakelę.
Ir pilnas erdvus kambarys
Dovanų.
Ir pasakos rožė
Tarp vaiko delnų...
Dar jaunas mano tėvas, palinkęs prie savo rašomojo stalo, iš kartoninių lakštų karpo keistas figūras, kurios netrukus pavirs karūnomis. Paskui jis ima spalvotas skiauteles blizgančio popieriaus ir padaro iš jų įvairiausius kiškelius, namučius, meškučius ar žvaigždutes, paskui juos dailiai priklijuoja prie karūnų. Visi vaikai, atėję manęs pasveikinti, bus karūnuoti. Popierinių karūnų balius. Taip dar ilgai kiemo vaikai vadins mano gimtadienius.
Vaikams įsišėlus ateis ponas Feliksas Urba, gyvenantis kitoje gatvelės pusėje, garsus Kauno konditeris, dar nepamiršęs geriausių anų laikų receptų, ir stebins savo meistryste ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Dovanų jis atneš didžiulį padėklą – pilną skanėstų. Jo meistriškai pagaminti pyragaičiai tądien apsimes esantys sumuštiniai su dešra, su kumpiu, su lašinukais...
– Fu, – nusuks nosį išdykėliai vaikai. – Nenorim dešros. Nenorim lašinių. Nevalgysim sumuštinių. Sakėt, bus pyragaičių...
– O jūs tik pabandykit, atsikąskite po mažą kąsnelį, – gudriai mirktelėjęs nusišypsos ponas Urba kaip koks tikras burtininkas, – ir pažadu jums, šita lėkštė akimirksniu ištuštės...
Vėliau bus atneštas mamos keptas tortas. Kad ir ne toks išradingas, bet irgi labai skanus. Su penkiomis žvakutėmis. Turėsiu jas užpūsti ir sugalvoti norą.
Bet prieš gimtadienį mama nusives mane į Karvelio knygyną. Kauno ponios vis dar gyveno prieškariu, todėl vaikščiodavo puodelio kavos į Konrado kavinę, šukuodavosi pas Muralį, žymų Kauno kirpėją, kurio meistrai anais laikais tobulindavosi Paryžiuje, ir lankydavosi Karvelio knygyne.
Viso to jau seniai nebebuvo, bet buvo išlikusi jų elegancija, prisiminimai ir žūtbūtinis noras nepasiduoti nykiai sovietinei pokario realybei.
Karvelio knygynas man visada buvo tokia paslaptinga vieta, kurios nepaaiškinsi jokiais realybės dėsniais. Net mamai nupirkus man gražiausią knygą nenorėdavau iš ten išeiti. Įsitempusi laukdavau. Mano supratimu, su knyga snape turėtų pagaliau atskristi pats karvelis, ir aš galėsiu paglostyti jo žvilgančias plunksnas. Bet karvelis niekada taip ir nepasirodė...
Įdomu, kad tame knygyne buvo užsilikusių blizgančių, puošniai iliustruotų vokiškų knygų vaikams, jas mamai pardavėja ištraukdavo iš po prekystalio. Iš po prekystalio ji ištraukdavo mamai ir įvairaus dydžio baltų popierinių formelių paauksuotais krašteliais, pamirštos prabangos liekanų. Šeštadieniais mama jose kepdavo skanius pyragėlius ir lepindavo šeimą ir svečius. Nepaisant visų nepriteklių.
Keista ir tai, kaip mama sugebėdavo išnešti garuojantį dubenėlį sriubos apiplyšusiam ir išalkusiam karo pabėgėliui vokiečių kareiviui, besišildančiam mūsų namo laiptinėje, kai ir patiems jos būdavo ne per daug...
Tą dieną gimtadienio proga iš Karvelio knygyno parsinešiau „Batuotą katiną“. Vokiečių kalba.
Taip prasidėjo mano literatūrinė „karjera“. Dvieiliai „netyčiukai“ juokais virsdavo ketureiliais, ir žaidimas tęsėsi. Niekada nenorėjau būti rašytoja. Žiūrėdavau į jų nuotraukas vadovėliuose, į juodus skaičius apačioje, žyminčius liūdnas jų gimimo ir mirimo datas, ir tada man atrodė, kad miršta tik rašytojai.
Niekada nenorėjau būti rašytoja.
Sykį, dar būdama mokyklos suole, niekam nieko nesakiusi nusiunčiau savo eilėraščių į Vaikų radijo literatūros būrelį, kuriam vadovavo žinomas žurnalistas, vėliau išvykęs gyventi į Vokietiją, Leonas Stepanauskas. Netrukus žurnalistas su mikrofonu rankoje atvyko į mokyklą, ir aš įgarsinau savo eilėraštį apie Senelį Šaltį.
Prisimenu, kai eteryje nuskambėjo laidos pavadinimas, už pakarpos atvilkau savo geriausią draugą vilkšunį Mikį, kad pasiklausytų. Labai nusivyliau suvokusi, jog Mikis mano balso, sklindančio radijo bangomis, neatpažino ir mano poezijos nesuprato. Atleidau jam tokį poetinės klausos nebuvimą.
Mikis turėjo kur kas subtilesnių savybių. Šunišką nuojautą. Kai devyniems mėnesiams buvo dingęs iš namų be vilties jį surasti, į namus grįžo su stora virve ant kaklo mano tėvo mirties dieną...
Netrukus dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, su kuria draugavo mama, mano eilėraščių sąsiuvinį slapta parodė Kaziui Borutai. Rašytojas pasikvietė mus į svečius. Prisimenu jo butą Olandų gatvėje, kambarį, pilną knygų, ir gardžiai kvepiančią pypkę. Gavau dovanų jo „Šiaurės keliones“ su autografu. „Mielai Violetai, gerai poetei.“ Tada man tebuvo trylika...
Tačiau tikras savo „svarbos“ suvokimas atėjo tada, kai „Moksleivio“ žurnale pasirodė pluoštelis mano eilėraščių, palydėtų šiltu Janinos Degutytės žodžiu. Mokiausi Kauno Juozo Gruodžio vaikų muzikos mokykloje, fortepijono klasėje, kartu lankydama vidurinę mokyklą. Ten netrukus susipažinome su Audrone Bajerčiūte, moksleive, kuri tuo metu filmavosi Vytauto Žalakevičiaus filme „Adomas nori būti žmogumi“, vaidinančia pagrindinį vaidmenį, tai gi dvi tokios „įžymybės“ negalėjo prasilenkti viena kitos nepastebėjusios.
Pamokos muzikos mokykloje vykdavo po pietų. Audronė buvo tik ką grįžusi iš Kryme vykusio filmavimo; į juos važiuodavo, žinoma, su mama. Mama kartais atlydėdavo ją ir į muzikos pamokas.
Tačiau netrukus jaunoji aktorė ištrūko iš mamos priežiūros pančių, ir po solfedžio pamokų arba, tiksliau tariant, vietoje solfedžio pamokų, šlaistydavomės po Laisvės alėją. Nors iki pat 1961 metų ji buvo Stalino prospektas, bet, kaip ir mūsų tėvams, kurie vis dar vaikščiojo pas Konradą, Muralį ir į Karvelio knygyną, ji buvo Laisvės alėja. Mums atrodė, kad visas pasaulis žiūri į mus.
Mums atrodė, kad visas pasaulis žiūri į mus.
Audronė jau pratinosi prie aktorės įvaizdžio, sekė dietų naujienas, nes nebuvo liekna kaip smilgelė. Svajojo kada nors tapti tikra žvaigžde. O aš visada buvau, anot mokyklos medicinos kabineto išvadų, „geros mitybos“ vaikas, todėl jokių dietų nepaisiau ir kiekvieną kartą, eidama iš muzikos pamokų, sušlamšdavau pigiausios kepeninės dešros gabalą, skirtą šuniui Mikiui, kurį nupirkdavau nedidelėje specialioje parduotuvėlėje. Šuo Mikis nesijausdavo nuskriaustas, nes mainais slapta jam atiduodavau savo pietų kotletą.
Galiausiai vaikštinėjimai po Laisvės alėją įgavo dar vieną tikslą. Pabėgusios iš pamokų „dvi žvaigždės“ vis dažniau ėmė užsukti į buvusią Konrado, o dabar jau „Tulpės“ kavinę. Už mamų duotus skatikus transportui ar kitoms būtinoms smulkmenoms kavinėje gaudavom po pyragaitį su kava. Dabar stebiuosi, kaip tokias dvi neapsiplunksnavusias paaugles, vilkinčias mokyklinėmis uniformomis, maloniai aptarnaudavo.
Tuo metu dar nebuvo įprasta, kad moksleivės vienos po kavines vaikščiotų... Vėliau, kai mus su Judita Vaičiūnaite vadins kavinių poetėmis, tai anais laikais anaiptol neskambės kaip komplimentas, kaip ir Judita, visai nesijausiu užgauta. Prisipažinsiu – jaukių europietiškų kavinaičių trauka išliko ligi šiol...
Audronė pasakodavo man apie filmavimo aikštelės ypatumus, natūralu, kad dievino režisierių Vytautą Žalakevičių, žavėjosi garsiais aktoriais Donatu Banioniu ir Juozu Miltiniu, kurie filmavosi tame pačiame filme, o aš išsižiojusi klausiausi. Neabejojau, kad Audronė taps tikra kino žvaigžde. Su ja visada būdavo įdomu.
Pati beveik nieko nepasakodavau. Nes ką gi gali pasakyti apie eilėraščių rašymą. Rašymą pusiau juokais. Skaityk arba neskaityk. Tuo viskas ir pasakyta.
Audronė Bajerčiūtė taip ir nesuspėjo tapti žvaigžde... Gana ankstyva josios mirtis mane sukrėtė.
Eilėraščių rašymas juokais ar pusiau juokais sulig metais tapo vis rimtesniu potraukiu. Nors mano pirmas eilėraščių rinkinys „Žemė kėlė žolę“ buvo sudarytas iš daugelio dar mokyklos suole sukurtų eilėraščių, į visa tai jau pradėjau žiūrėti rimtai. Šiais laikais nenuostabu, kai gabus moksleivis išleidžia knygą.
Eilėraščių rašymas juokais ar pusiau juokais sulig metais tapo vis rimtesniu potraukiu.
Bet tada mano rinkinys tapo šiokiu tokiu įvykiu literatūriniame gyvenime, nes buvau jauniausia poetė, išleidusi savo knygą. Tada mūsų pirmosios knygos buvo leidžiamos specialiuose aplankuose, po kelias viename, kuriuos mes praminėme „brolių kapais“.
Taigi, pirmame „kape“ 1960 metais šalia kitų autorių atgulė Juditos Vaičiūnaitės „Pavasario akvarelės“, o po metų 1961-aisiais – mano „Žemė kėlė žolę“.
