Sekite 15min Google
„Monk’s House“ Rodmelio kaime Rytų Sasekse (artimiausias didesnis miestelis Luisas) iš pradžių buvo Virginios ir jos vyro Leonardo „užmiesčio namas“ – ilgainiui jis tapo viena svarbiausių jų gyvenimo vietų: ramybės, kūrybos, sodininkystės, draugų susibūrimų ir „Bloomsbury“ pasaulio dalimi.
Manoma, kad pavadinimas „Monk’s House“ kilo iš viduramžių: šios žemės kadaise priklausė netoliese esančiam Luiso vienuolynui, vienam turtingiausių normanų vienuolynų Anglijoje.
Namas arba jo pirmtakas stovėjo vienuolių valdose, todėl vietiniai jį ilgainiui ėmė vadinti „Vienuolių namu“. Kai Woolfai 1919 m. nusipirko šį namą už 700 svarų, jame nebuvo nei vandens, nei vonios, nei elektros, bet ilgainiui jį susitvarkė.
Tuo metu jie dar turėjo gyvenamąją vietą Londone, todėl iš pradžių Rodmelis buvo savotiškas pabėgimas iš miesto – ten važiuodavo savaitgaliais, per atostogas ir ilgesniems vasaros laikotarpiams.
Bet 1940 m., kai jų Londono būstas buvo apgadintas per bombardavimą, „Monk’s House“ tapo nuolatiniais jų namais. Virginia ten gyveno iki savo mirties. Rašytoja ypač vertino tai, kad čia buvo galima atsitraukti nuo Londono triukšmo ir žmonių. Ji galėjo vaikščioti po apylinkes, stebėti sodą, Uzo upę, South Downs kalvas ir rašyti.
1919 m. atsikrausčius į „Monk’s House“, Virginia dar neturėjo savo atskiro darbo kambario. Vėliau sode iš seno medinio įrankių namelio buvo įrengtas nedidelis rašymo namelis. Jis buvo pačiame sodo gale, atokiau nuo pagrindinio namo.
Pro langus ji matė pievas, kalvas, sodą ir Rodmelio bažnyčią. Ir tai buvo būtent tas „Savas kambarys“, apie kurį Woolf rašė savo garsiojoje esė. Jį ir šiandien galima pamatyti per stiklą. Būtent šiame namelyje ji parašė ne tik „Savą kambarį“, bet ir „Ponia Delovėj“, „Orlandą“, „Bangas“, „Į švyturį“ ir kitus savo garsiuosius kūrinius.
Virginia į savo namelį eidavo dirbti kasdien po pusryčių. Priešpiet rašydavo ranka, o popiet parašytą tekstą surinkdavo spausdinimo mašinėle. Nors ir ne visada gyvenimas aplink namelį būdavo labai ramus (šalia esančios bažnyčios varpai, mokinių triukšmas iš mokyklos ir pan.), bet vasarą ji šiame namelyje kartais likdavo ir miegoti.
Svarbi šios vietos dalis – sodas, kuriuo rūpinosi jos vyras. Per kelis dešimtmečius jis pavertė sklypą tikru anglišku „country garden“ su vaismedžių sodu, daržovių lysvėmis, gėlėmis, veja, tvenkiniu, aviliais, šiltnamiu, įvairiais dekoratyviniais augalais.
Po sodą vaikštai tarsi po atskirus kambarius, kurie perskirti akmeninėmis tvorelėmis arba augalais.
Virginia taip pat domėjosi sodininkyste, pati projektavo dalį gėlynų, o Leonardas rūpinosi daržu ir vaismedžiais. Vėliau jie net nusipirko gretimą lauką vien tam, kad niekas neužstatytų vaizdo į Mount Caburn kalvą. Virginia juokaudavo, kad jiems labiau pasisekė su sodu nei su pačiu namu: sodas tapo beveik tokiu pat svarbiu jos kūrybos pasauliu kaip ir rašymo kambarys.
Na, o pagrindiniame name galime pamatyti ne tik Virginios miegamąjį su jos knygomis ir langu į sodą, bet ir stiklinį žiemos sodą, valgomąjį, bet ir garsiąją svetainę, kurioje rinkdavosi visas „Bloomsbury“ ratas: T. S. Eliotas, E.M.Forsteris, Roger Fry, Lyttonas Strachey, Virginios sesuo menininkė Vanessa Bell.
Ant sienų galima pamatyti Vanessos paveikslus, ant staliukų likusias knygas, cigarečių pakelius ir daug kitų autentiškų daiktų – namas atrodo taip, tarsi šeimininkai būtų tik išėję pasivaikščioti.
Šiame vasarnamio name Virginia su vyru dažnai priimdavo bičiulius. Čia vykdavo ne tik intelektualios diskusijos apie meną, literatūrą ir politiką, bet ir buvo mėgstama žaisti šachmatais, rutuliais, badmintoną, rengti vakarėlius. Tai buvo labai tipiškas „Bloomsbury“ bendravimas: ne formalūs vakarėliai, o ilgi pokalbiai ir intelektualios diskusijos, dažnai kartu su maistu, pramogomis, popietės arbata, pasivaikščiojimais ir alkoholiu.
Vaikštant po šį namą, sodą, matant kraštovaizdžius, nesunku vizualiai įsivaizduoti Virginios Woolf vaizduojamą pasaulį. Daugelis Woolf tyrinėtojų rašo, kad būtent ši Susekso tyla padėjo jai sukurti ritmingą, bangavimą primenantį „Į švyturį“ ir vėliau „Bangų“ sakinių melodingumą. O „Savo kambario“ idėja materializuojasi mažame rašymo namelyje sodo gale.
Būtent todėl galima drąsiai teigti, kad „Monk’s House“ nėra tik muziejus – tai vieta, kur išties labai tiesiogiai galima pajusti, pamatyti ir išgirtsti Woolf kūryboje aprašytą pasaulį. Sode su tuo pačiu vaizdu, kurį regėjo Woolf pro savo rašymo namelį, galima prisėsti krėsluose su savo atsivežta knyga, neskubant pabūti čia kartu su kraštovaizdžiu, kuris įkvėpė rašytoją.
Woolfai taip pamilo šią vietą, kad dar 1919 m. Virginia rašė, jog ji jau buvo pažymėjusi vietą, kur jiedu bus palaidoti (tame pačiame sode po guobomis), ir namą vadino savo adresu „forever and ever“.
„Bloomsbury“ judėjimas ir įspūdingi Virginios Woolf sesers menininkės Vanessos Bell namai Čarlstone
Visai netoli „Monk's house“ yra išlikę Virginios sesers menininkės Vanessos Bell ir jos partnerio menininko Duncano Granto namai, kurie buvo „Bloomsbury“ judėjimo ir intelektualų susitikimų vieta Sasekse.
Woolf dažnai lankydavosi Čarlstone ir buvo glaudžiai susijusi su ten gyvenusia šeima bei draugų ratu. Čarlstono interjeruose labai ryškiai atsispindi „Bloomsbury“ estetika – tapyti baldai, sienos, dekoratyviniai raštai, augalų motyvai.
„Bloomsbury“ estetikos pagrindinis principas, jog namų sienos, baldai, knygų viršeliai ir sodai buvo laikomi tokia pat kūryba kaip romanai ar meno paveikslai. Tad vaikščiojant po Čarlstono namus, jautiesi tarsi viename dideliame paveiksle.
Woolf mėgdavo pėščiomis pasivaikščioti į sesers namus Čarlstone, nors iki jų buvo maždaug šešių mylių (apie 9-10 km) maršrutas per South Downs kalvas.
Tai buvo ne tik fizinis judėjimas, bet ir jos kūrybinių apmąstymų laikas, o laikas praleistas pas seserį su kitais „Bloomsbury“ intelektualais padarė įtaką jos gyvenimui ir kūrybai. Jų pokalbiai sukosi apie literatūrą, seksualinę tapatybę, ekonomiką, karą, tapybą, psichologiją ir tai, kaip reikėtų gyventi prasmingą gyvenimą.
Jie tikėjo, kad menas, meilė ir minties laisvė yra svarbesni už socialines konvencijas, o nuoširdumas svarbesnis už mandagų apsimetimą.
Spaustuvininkė ir leidėja Virginia Woolf
Čarlstone dabar galima aplankyti ne tik šiuos nuostabius Virginios Woolf sesers namus, šalia veikia ir meno galerija. Joje šiuo metu metu eksponuojama paroda „Virginia Woolf and the Hogarth Press“, kurioje Virginią Woolf ir jos vyrą galima atrasti kaip radikalios spaustuvės įkūrėjus ir leidėjus.
1917 m. Virginia ir Leonardas Woolfai nusipirko nedidelę rankinę spausdinimo mašiną už 19 svarų ir pasistatė ją savo valgomojo kambaryje. Jie neturėjo jokio spaustuvininko išsilavinimo – mokėsi iš vadovėlių ir viską darė patys: rinko šriftą, spausdino, siuvo ir įrišdavo knygas.
Leonardas tikėjo, kad darbas rankomis padės Virginiai atsigauti po sunkių depresijos ir psichozės epizodų. Rašymas jai dažnai keldavo milžinišką įtampą, o monotoniškas šrifto dėliojimas veikė beveik meditaciškai. Pati Virginia dienoraštyje rašė, kad spaustuvė tapo jų „keistu vaiku“, kuris pamažu užvaldė visus namus.
„Hogarth Press“ tapo ne tik leidykla, bet ir modernizmo laboratorija. Woolfai leido autorius, kurių daugelis didžiųjų leidyklų laikė pernelyg eksperimentiniais ar rizikingais. Pvz., jie pirmieji išleido garsųjųjį T. S. Eliot „The Waste Land“, kuris laikomas vienu svarbiausių XX a. literatūros tekstų arba Sigmundo Freudo raštus anglų kalba ir supažindino britų skaitytojus su psichoanalize. „Hogarth Press“ buvo stebėtinai drąsi politiškai.
Ji leido tekstus apie feminizmą ir moterų teises, kolonializmo kritiką, fašizmo ir nacizmo pavojų, tarptautinę taiką bei politikos filosofiją, psichoanalizę ir vaikų psichologiją. Virginios sesuo Vanessa Bell sukūrė beveik visų jos knygų viršelius – spalvingus, abstrakčius, šiandien tapusius modernizmo dizaino klasika. Tai buvo reta leidykla, kurioje literatūra, menas ir politinės idėjos egzistavo vienodai svarbioje vietoje.
Virginią Woolf svajojo apie „nuosavą kambarį“, bet kartu sukūrė ir nuosavą leidyklą. „Hogarth Press“ suteikė jai tai, ko daugeliui moterų rašytojų tuo metu trūko – visišką kūrybinę laisvę: ji galėjo parašyti, redaguoti, išspausdinti ir išleisti savo knygą beveik niekieno neatsiklausdama. Būtent todėl ši nedidelė rankinė spaustuvė tapo viena didžiausių modernizmo revoliucijų literatūros istorijoje.
Parodoje galima pamatyti šios leidyklos leistas knygas, jų meniškus viršelius.
