- Sara Poisson
Parko laiptai
Kas kyla ir leidžias parko laiptais:
žodžiai, valdžia, troškulys, nematoma turbulencija?
Mes nebijome virpančio oro,
ir troškulys nėra tai,
kam statomi sunkūs paminklai.
Tačiau parkas įvairuoja į mus
tarsi teroristo užvaldytas autobusas,
tarsi valdžia, kurios nerinkome,
įvairuoja į mus ir sako: mokėk už žemę,
kurią paveldėjai iš savo tėvo,
mokėk už žemę, kurią užsidirbai ir įsigijai,
mokėk už parko žemę, kurią papuošėme iš to,
ką mums esi sumokėjęs anksčiau.
Nes parkas geriau žino, ko tau reikia,
ir parko betonas geriau žino,
kur gyvenimo prasmė,
ir parko laiptai tave nuves teisinga kryptimi,
kai nežinosi, kur norėtum nueiti.
Vandens parkas, greitosios automobilių parkas,
Grūto parkas, Reformatų parkas, kapinių parkas.
Parkas viską žino,
jis šypsosi gelsvais istorijos kaulais,
kaulais, kuriems nieko iš mūsų nereikia.
Tik mums visada ko nors reikia iš kaulų.
Štai kodėl parkas pasiveja visus:
mus, kaulus, istoriją, valdžią ir pavaldinį.
Dunda betono laiptai:
prisiparkuok, antraip
mes tave
nuparkuosime,
užparkuosime,
priparkuosime.
Šaltibarščiai
Ji paskambino mums telefonu
iš kitos gatvės pusės
džiugiai pranešė paruošusi šaltibarščių
sakė, kad bulvės jau garuoja
pagal seną paprotį mes visada
padedame virtoms bulvėms nusigaruoti
kvietė mus prie savo stalo
tuo nepaliaujamu vaikišku balsu
neleidžiančiu jai galutinai pasenti ir numirti
neleidžiančiu numirti
kitame mieste paliktoms savo draugėms
buvome sotūs
šparaginių pupelių, sviesto ir džiūvėsėlių
sotūs kalbų ir tupinėjimo apie maistą
sotūs sėdėjimo prie stalų
sotūs karščio, tvoskiančio nuo asfalto
ir pranikusio pro storas namų sienas
sunkiai pakilome iš savo popiečio pozų
lėtai pajudėjome kiton gatvės pusėn
žengėme tarsi atsitraukianti armija
pripažindami savo pralaimėjimą
aplaistėme jį šaltibarščiais ir likeriniu vynu
nepaliaujamai čiauškant
mus pagerbusiai šeimininkei
ji priminė mums vėją
ant ilgo tilto per geležinkelį
vėją, kuris čia neišvengiamas
sužinojome apie tos moters senos kalės ligas
išlaidas veterinarui, protarpiais
pirštu iškrapštančiam šuns išangę
kišeniniame balkone pleveno šuns palutės
laikas tekėjo per mūsų stalą
kliudydamas maistą tarytum akmenis
maistą, kuris patiekiamas tarsi brasta
per upę nuo žmogaus iki žmogaus
nepaisant šito
visus čia perpučia vėjai
vėjai ant aukšto tilto
vien apie jį pagalvojus
galima nusisukti sprandą
Vėjas
Vėjas kalba apie laisvę tiems,
kurie apie ją yra girdėję iš gyvųjų ir mirusiųjų
Vėjas baladoja daiktus ten, kur yra laisvų daiktų
kur yra daiktų, apie kuriuos nepasakysi,
kad jų būtinai reikia
Vėjas beldžia atsiknojusia pastogės lentele,
medžio gabalėliu,
kuris yra laisvas pakeliui į mirtį
Vėjas nutraukia mintį
Vėjas nutraukia nuo virvės
džiūstančius švarius skalbinius
ir teškia juos į purvą
nes laisvė nėra nei visiškai švari
nei visiškai purvina
kaip ir vėjo tvarka
ne visiems atrodo gera
kaip ne visiems gera yra laisvė
Niežulys
lesyklėlėje pabėriau saulėgrąžų
tarsi laiko švytuoklė zyliojo zylė
pirmyn atgal tarp praeities ir ateities
tai buvo didžiosios zylės patelė
tai išdavė jos švarkelio fasonas
apie lyčių paslaptingus skirtumus
atpažįstamus pagal krūtinę
buvau skaičiusi knygoje
tuščias cinkuotas kibiras nėrės iš kailio
blizgėjo tarsi kalėdinis žaislas, skambėjo ai-ai
prisėmiau jį iš apskritos eketės
gelsvas vanduo buvo tarytum negryna kalba
ūmai nutildanti ir kalbėtoją, ir adresatą
stojo tyla
atsargiai išnešiau laukan kibirą-tualetą
su naktiniu savo vaikų ir tėvų šlapimu
tarytum kažkuo neaiškiu, bet pilnu prasmės
žiūrėjau, kaip violetine liepsna
dega drėgnos beržinės malkos
jos tiksėjo nelyginant laikrodžiai-zylės
buvau girdėjusi, kad kai kurie gyvi padarai
lygiai taip pat dega ir tiksi
šitaip ieško savęs
ir kai kurie jų netgi suranda
visgi esu kitokios veislės
ir vien tik keistas niežulys
dešinėje vertė ieškoti niežtinčios vietos
šitaip iš naujo aptikau turinti krūtis
arba pieno liaukas, kaip ir visi žinduoliai
nuostabūs daiktai ir svarbios detalės
vadinami daugiau nei vienu vardu
atradau turinti bent jau dešinįjį spenelį
bent jau užuominą
kad galbūt panorėjusi
paskaičiusi tinkamų knygų
galėčiau ir aš
surasti save
Lašai
Įkūrusi krosnį įsistebeilijau
į besilaižančią ugnį
taškėsi seilėmis
nelabai nustebau išgirdusi šnypščiant
ant krosnies paviršiaus tiško vanduo
jo šnypštimas priminė
garsą, kai mama virindavo švirkštus
turėjo felčerės diplomą
neskausmingai badydavo apvalumus
tiksliai surasdavo veną
akimirką pasidingojo
kad kažkas užvirė nematomą
procedūrinio amuniciją
bei patyliukais ruošiasi
įbesti adatą su vaistais ar nuodais
išgydančiais nuo gyvenimo
(paslapčia geidžiau šitaip pasigydyti)
kepdama blynus mačiau
kapsint į keptuvę
dabar tai buvo panašu į ašaras
sukepiau jas su obuoliais ir suvalgiau
vis dėlto ir tada nesiliovė lašėti
pakišau delną ir
nukritus lašui pauosčiau
ar tai ne katės šlapimas
prasisunkęs pro lubų plyšį
skystis buvo bekvapis
ir visiškai apgaulingas
užlipusi į mansardą pristačiau ten
indų, į kuriuos kapsėtų nuo stogo
verksmas nesiliovė
ir nurimo tik paryčiais
šitaip patvirtindamas seną tiesą
kad ašarojantieji retai kada matomi
ir tik ašaros mus sutrikdo
užteršia maistą
suardo namus
bei sugadina apetitą
Ko mums nereikia
Tu atsiloši į pilką foną
paskleisdamas baltas garbanas
tarsi ištiškusi gniūžtė
pro langelį įsliūkinęs
šlapias katinas
mums žinia apie lietų ir niekį
jau kelintą kartą klausiu tavęs
ką tau padovanoti
tu jau kelintą kartą klausi
ką padovanoti mano dukrai
amžinai tąsomės su kuo nors
ko mums visiškai nereikia
Jeigu taip pat norite publikuoti savo eilėraščius, kviečiame jais dalintis paštu urbanpoetry@15min.lt
