Dabar populiaru
Publikuota: 2021 vasario 21d. 15:15

„Vis dar turiu ambiciją gražiai kalbėti apie dalykus.“ Saros Poisson poezija

Sara Poisson
Vytauto Suslavičiaus nuotr./ 15min nuotr. / Sara Poisson

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausiais eilėraščiais dalinasi poetė Sara Poisson. „Poezija man pirmiausia yra tiesos sakymas. Negryna, mišri, tamsi, o kartais pernelyg į akis spiginanti tiesa yra nepatogi kasdieniam vartojimui, įprastoms madagybėms. Sakyčiau, kad tokia tiesa nėra ne tik jauki – ji nėra ir draugiška. Tačiau niekur nedingsi – ji visada man rūpėjo. Kaip tik todėl nebuvo lengva dirbti žurnaliste, kur reikia apsibrėžti, atsiriboti, iš viso tikrovės negrynumo ir tirštumo pasirenkant tik tai, kas aišku ir lengvai papasakojama bei suvokiama. Štai kodėl poezija pamažu man tapo tiesiog sąžiningo buvimo ir sąžiningo kalbėjimo sąlyga. Vis dar turiu ambiciją gražiai kalbėti apie dalykus, kurie kai kam atrodo negražūs tik dėl to, kad taip manyti yra arba iš kartos į kartą perduodama tradicija, arba tapę madinga ir dėl to „savaime suprantama“. Nuo mažens turiu tokią ydą: „savaime suprantamų“ dalykų buvimu netikiu iš principo“, – sakė S.Poisson. Jeigu taip pat norite publikuoti savo eilėraščius, kviečiame jais dalintis paštu urbanpoetry@15min.lt

- Sara Poisson

Parko laiptai

Kas kyla ir leidžias parko laiptais:

žodžiai, valdžia, troškulys, nematoma turbulencija?

Mes nebijome virpančio oro,

ir troškulys nėra tai,

kam statomi sunkūs paminklai.

Tačiau parkas įvairuoja į mus

tarsi teroristo užvaldytas autobusas,

tarsi valdžia, kurios nerinkome,

įvairuoja į mus ir sako: mokėk už žemę,

kurią paveldėjai iš savo tėvo,

mokėk už žemę, kurią užsidirbai ir įsigijai,

mokėk už parko žemę, kurią papuošėme iš to,

ką mums esi sumokėjęs anksčiau.

Nes parkas geriau žino, ko tau reikia,

ir parko betonas geriau žino,

kur gyvenimo prasmė,

ir parko laiptai tave nuves teisinga kryptimi,

kai nežinosi, kur norėtum nueiti.

Vandens parkas, greitosios automobilių parkas,

Grūto parkas, Reformatų parkas, kapinių parkas.

Parkas viską žino,

jis šypsosi gelsvais istorijos kaulais,

kaulais, kuriems nieko iš mūsų nereikia.

Tik mums visada ko nors reikia iš kaulų.

Štai kodėl parkas pasiveja visus:

mus, kaulus, istoriją, valdžią ir pavaldinį.

Dunda betono laiptai:

prisiparkuok, antraip

mes tave

nuparkuosime,

užparkuosime,

priparkuosime.

Šaltibarščiai

Ji paskambino mums telefonu

iš kitos gatvės pusės

džiugiai pranešė paruošusi šaltibarščių

sakė, kad bulvės jau garuoja

pagal seną paprotį mes visada

padedame virtoms bulvėms nusigaruoti

kvietė mus prie savo stalo

tuo nepaliaujamu vaikišku balsu

neleidžiančiu jai galutinai pasenti ir numirti

neleidžiančiu numirti

kitame mieste paliktoms savo draugėms

buvome sotūs

šparaginių pupelių, sviesto ir džiūvėsėlių

sotūs kalbų ir tupinėjimo apie maistą

sotūs sėdėjimo prie stalų

sotūs karščio, tvoskiančio nuo asfalto

ir pranikusio pro storas namų sienas

sunkiai pakilome iš savo popiečio pozų

lėtai pajudėjome kiton gatvės pusėn

žengėme tarsi atsitraukianti armija

pripažindami savo pralaimėjimą

aplaistėme jį šaltibarščiais ir likeriniu vynu

nepaliaujamai čiauškant

mus pagerbusiai šeimininkei

ji priminė mums vėją

ant ilgo tilto per geležinkelį

vėją, kuris čia neišvengiamas

sužinojome apie tos moters senos kalės ligas

išlaidas veterinarui, protarpiais

pirštu iškrapštančiam šuns išangę

kišeniniame balkone pleveno šuns palutės

laikas tekėjo per mūsų stalą

kliudydamas maistą tarytum akmenis

maistą, kuris patiekiamas tarsi brasta

per upę nuo žmogaus iki žmogaus

nepaisant šito

visus čia perpučia vėjai

vėjai ant aukšto tilto

vien apie jį pagalvojus

galima nusisukti sprandą

Vėjas

Vėjas kalba apie laisvę tiems,

kurie apie ją yra girdėję iš gyvųjų ir mirusiųjų

Vėjas baladoja daiktus ten, kur yra laisvų daiktų

kur yra daiktų, apie kuriuos nepasakysi,

kad jų būtinai reikia

Vėjas beldžia atsiknojusia pastogės lentele,

medžio gabalėliu,

kuris yra laisvas pakeliui į mirtį

Vėjas nutraukia mintį

Vėjas nutraukia nuo virvės

džiūstančius švarius skalbinius

ir teškia juos į purvą

nes laisvė nėra nei visiškai švari

nei visiškai purvina

kaip ir vėjo tvarka

ne visiems atrodo gera

kaip ne visiems gera yra laisvė

Niežulys

lesyklėlėje pabėriau saulėgrąžų

tarsi laiko švytuoklė zyliojo zylė

pirmyn atgal tarp praeities ir ateities

tai buvo didžiosios zylės patelė

tai išdavė jos švarkelio fasonas

apie lyčių paslaptingus skirtumus

atpažįstamus pagal krūtinę

buvau skaičiusi knygoje

tuščias cinkuotas kibiras nėrės iš kailio

blizgėjo tarsi kalėdinis žaislas, skambėjo ai-ai

prisėmiau jį iš apskritos eketės

gelsvas vanduo buvo tarytum negryna kalba

ūmai nutildanti ir kalbėtoją, ir adresatą

stojo tyla

atsargiai išnešiau laukan kibirą-tualetą

su naktiniu savo vaikų ir tėvų šlapimu

tarytum kažkuo neaiškiu, bet pilnu prasmės

žiūrėjau, kaip violetine liepsna

dega drėgnos beržinės malkos

jos tiksėjo nelyginant laikrodžiai-zylės

buvau girdėjusi, kad kai kurie gyvi padarai

lygiai taip pat dega ir tiksi

šitaip ieško savęs

ir kai kurie jų netgi suranda

visgi esu kitokios veislės

ir vien tik keistas niežulys

dešinėje vertė ieškoti niežtinčios vietos

šitaip iš naujo aptikau turinti krūtis

arba pieno liaukas, kaip ir visi žinduoliai

nuostabūs daiktai ir svarbios detalės

vadinami daugiau nei vienu vardu

atradau turinti bent jau dešinįjį spenelį

bent jau užuominą

kad galbūt panorėjusi

paskaičiusi tinkamų knygų

galėčiau ir aš

surasti save

Lašai

Įkūrusi krosnį įsistebeilijau

į besilaižančią ugnį

taškėsi seilėmis

nelabai nustebau išgirdusi šnypščiant

ant krosnies paviršiaus tiško vanduo

jo šnypštimas priminė

garsą, kai mama virindavo švirkštus

turėjo felčerės diplomą

neskausmingai badydavo apvalumus

tiksliai surasdavo veną

akimirką pasidingojo

kad kažkas užvirė nematomą

procedūrinio amuniciją

bei patyliukais ruošiasi

įbesti adatą su vaistais ar nuodais

išgydančiais nuo gyvenimo

(paslapčia geidžiau šitaip pasigydyti)

kepdama blynus mačiau

kapsint į keptuvę

dabar tai buvo panašu į ašaras

sukepiau jas su obuoliais ir suvalgiau

vis dėlto ir tada nesiliovė lašėti

pakišau delną ir

nukritus lašui pauosčiau

ar tai ne katės šlapimas

prasisunkęs pro lubų plyšį

skystis buvo bekvapis

ir visiškai apgaulingas

užlipusi į mansardą pristačiau ten

indų, į kuriuos kapsėtų nuo stogo

verksmas nesiliovė

ir nurimo tik paryčiais

šitaip patvirtindamas seną tiesą

kad ašarojantieji retai kada matomi

ir tik ašaros mus sutrikdo

užteršia maistą

suardo namus

bei sugadina apetitą

Ko mums nereikia

Tu atsiloši į pilką foną

paskleisdamas baltas garbanas

tarsi ištiškusi gniūžtė

pro langelį įsliūkinęs

šlapias katinas

mums žinia apie lietų ir niekį

jau kelintą kartą klausiu tavęs

ką tau padovanoti

tu jau kelintą kartą klausi

ką padovanoti mano dukrai

amžinai tąsomės su kuo nors

ko mums visiškai nereikia

Jeigu taip pat norite publikuoti savo eilėraščius, kviečiame jais dalintis paštu urbanpoetry@15min.lt

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Laimė jaustis saugiai

Esports namai