Edgaras Allanas Poe (1809-1849), amerikiečių klasikas, lietuvių skaitytojams, žiūrint į jo kūrybos ligšiolinius vertinimus, labiausiai žinomas kaip siaubo, detektyvo, romantizuotų paslapčių prozos pradininkas ir neblėstanti žvaigždė. Racionalumas ir vaizduotė, intelektas ir sąmojingas absurdas – visa tai patyrėme skaitydami Lietuvoje išėjusias apsakymų knygas „Auksinis vabalas“ (1968, 1991), „Raudonosios mirties kaukė“ (1991, 2006), publikacijas spaudoje.
Mažiau žinoma, kad savo kūrybos kelią Poe pradėjo poezija, anonimiškai išleisdamas knygą „Tamerlanas ir kiti eilėraščiai“ (1827). Tačiau kai kurie jo eilėraščiai, tarkime, „Varnas“, „Eldoradas“, „Ulalumė“, „Anabel Li“, „Varpai“, yra įsilieję į pasaulio poezijos lobyną, būta ir lietuviškų jų interpretacijų. Mirtis, baimės, antgamtiški pojūčiai susieja Po prozą, poeziją, literatūros apmąstymus straipsniuose „Kūrybos filosofija“, „Poetinis principas“. Poezijoje jam rūpėjo kalbos muzika, eiliavimo struktūrų įspūdis, būsenų simbolizmas, romantiška dvasia. Be jau minėtų motyvų, poezija tapo mylimosios netekties išgyvenimų kūrybine kalba.
Ši knyga – pirmas bandymas pateikti Lietuvos skaitytojams Edgaro Allano Poe poezijos visumą. Tokią užduotį sau, kaip svarbųjį gyvenimo darbą, iškėlė Algimantas Zeikus, ilgai mokytojavęs, reiškęsis literatūroje, įsimintas kaip Goethe poemos „Lapinas Reinekis“ vertėjas (1997).
