Dabar Niklas Natt och Dag gali mėgautis tarptautine šlove. Jo debiutinis romanas „1793“, o taip pat ir jo tęsinys tapo bestseleriu ne tik Švedijoje, bet ir kitose šalyse. Romanas įvertintas prestižiniais „Humo“, „Adresseavisen“, „Aftenposten“ ir „Dagbladet“ apdovanojimais už geriausią 2018 m. kriminalinį romaną ir grožinės literatūros kūrinį. Tačiau, kaip šiame pokalbyje sako pats autorius, beje, kilęs iš kilmingos Švedijos šeimos, buvo laikas, kai jis kone palūžo ir galvojo, kad niekam jo knygų nereikia.
Skirtingai nuo daugelio kriminalinių romanų skandinavų rašytojų, kurie stengiasi susikoncentruoti į dabartines socialines problemas, šis rašytojas gana originalus – jis rašo apie XVIII amžiaus pabaigą. Apie laikotarpį, kai Švedija buvo purvina, prasigėrusi, kamuojama skurdo – visai kitokia nei mes ją matome dabar. Tačiau, anot rašytojo, kai kurie dalykai liko nepakitę.
– Gal galite papasakoti, kaip jūs nusprendėte tapti rašytoju?
– Buvau nervingas, vienišas vaikas ir knygose rasdavau paslėptą pasaulį. Skaitymui pajutau gilią meilę, mane pribloškė magija to, kokį keistą, bet intymų ryšį skaitytojas pajaučia su laike ir erdvėje smarkiai nutolusiais rašytojais. Nuo pat mažumės man buvo akivaizdu, kad tapimas rašytoju yra nuostabiausias dalykas, apie kokį tik galima svajoti; juk rašytojai sukuria draugiją tiems, kas jos neturi. Tiesa, mane labai gąsdino šios svajonės siekimas, bijojau, kad viskas, ko sugebėsiu pasiekti, tebus įrodymas, kad tai ne mano jėgoms.
– Daugelis rašytojų pasakoja istorijas, kokia sudėtinga buvo pradžia, kaip jų kūriniai buvo atmetami. Panašu, kad jums tai nenutiko – jau pirmasis jūsų romanas pelnė tarptautinį pasisekimą. Tačiau galbūt mes kažko nežinome – galbūt buvo kūrinių, kuriuos leidyklos atsisakė išleisti?
– Ne, aš irgi patyriau tokią pačią istoriją. Romaną „1793“ pradėjau rašyti per 2013 metų Kalėdų atostogas, pirmąjį rankraštį pabaigiau lygiai po metų – rašiau knygą savaitgaliais ir naktimis. Knygą atmetė visos leidyklos, kurioms siunčiau savo rankraštį. Kai kurios jų padarė man paslaugą ir atsakydamos įvertindavo mano tekstą, parašydavo pastabų, nenoromis turėjau pripažinti, kad jose buvo tiesos (pasikartojanti tema buvo „per daug istorijos“). Taigi, perrašiau knygą ir siunčiau iš naujo. 2016 metų pabaigoje pasidaviau, susitaikiau su tuo, kad niekam nereikia mano kūrinio. Ir tuomet gavau paskutinį šiaudą, kurį galėjau pagriebti – mano draugas ir buvęs kolega Fredrikas Backmanas, kuris tuomet jau buvo parašęs knygą „Gyveno kartą Uvė“, tapusią literatūrine sensacija, be mano žinios pasiūlė „1793“ savo redaktoriui. Kadangi paprastai taip reikalai nėra tvarkomi, jie užmiršo informuoti mane, kad atmetė mano knygą, galiausiai apie tai, kad kūrinys buvo atmestas, sužinojau po dvejų metų. Tuo metu tekstą jau buvau perrašęs kelis kartus, tad turėjau įžūlumo paklausti, ar jie nenorėtų perskaityti naujausios redakcijos. Jie perskaitė ir sutiko išleisti knygą. Manau, kad paskutinis knygos variantas buvo aštuntoji šio kūrinio versija.
– Savo knygoms pasirinkote XVIII amžių. Kodėl būtent šį laikotarpį?
– Ankstyvoje paauglystėje susipažinau su XVIII amžiaus švedų poeto Carlo Michaelo Bellmano dainomis, tuo, kaip jo poezija ir muzika aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje įgavo naują kvėpavimą – iki tol tai buvo aukštesniųjų klasių kultūrinis fenomenas, o tuomet jas perėmė darbo klasės atlikėjų-dainų autorių judėjimas. Bellmano darbai neturi analogijos švedų literatūroje. Jis aprašo Stokholmo žemesniąsias klases, dažnai daro tai su puikiu humoru, tačiau kartu įterpia ir nuostabų grožį bei tragizmą.
– Kaip galėtumėte apibūdinti tų savo romanuose aprašomų laikų Švediją?
– Skurdas po ciniško karo su Rusija, kuris baigėsi pato situacija, tačiau išsunkė šalies iždą. Purvina, neišsimokslinusi, paskendusi alkoholyje, vaikų mirtingumas joje siekė 50 proc., ji vis dar buvo feodalinė, nepaliesta Švietimo amžiaus, monarchija paranojiškai bijojo Prancūzijos Revoliucijos idėjų; situacija, kurios nepalengvino karaliaus nužudymas per 1792 metų kaukių balių.
– Ar pradėjęs rašyti knygą galvojote, kad tai taps pirmąja trilogijos dalimi? Galbūt ši mintis atėjo jau publikavus pirmąją dalį? Beje, paprastai antrosios knygos išleidimas, kuomet pirmoji buvo tokia populiari, yra gana sudėtingas – dažnai kamuoja klausimas: ar ji pateisins didelius lūkesčius? Kokie buvo atsiliepimai išleidus „1793“ tęsinį?
– Mąstydamas apie pirmąjį romaną turėjau labai realistiškus lūkesčius – maniau, kad ji sulauks tik nedidelės auditorijos dėmesio, ir net negalvojau, jog galėsiu pragyventi iš panašių knygų rašymo. Žinoma, net neplanavau, kad ji bus išleista ir kažkur užsienyje. Mano vienas aiškus tikslas buvo, kad leidėjai ir toliau leistų rašyti jiems knygas. Dėl to aš niekada net nesvajojau, kad galėsiu parašyti knygos tęsinį, galvojau, kad paprasčiausiai nebus tam skirtos auditorijos. Tačiau aš klydau.
Kalbant apie „1794“ aš, vėlgi, buvau realistiškas, – po to, kai knyga tampa tokia populiaria, kokia „1793“ tapo Švedijoje, ji sulaukia daugiau skaitytojų dėmesio nei išties turėtų. Daug žmonių perskaitė ją dėl rekomendacijų, nesuprasdami, kad kūrinys iš tiesų yra visai kas kita nei jie tikėjosi, jie nusivylė ir net neplanavo skaityti tęsinio. Paklausiau savo leidėjų, ko jie tikisi. Jie atsakė, kad jei iš trijų skaitytojų sugebėčiau išlaikyti vieną, jie būtų gana laimingi. Iki šiol kūrinys viršija šiuos planus, o leidimas minkštais viršeliais dar tik bus išleistas.
Mums patinka konfliktai ir konkurencija, ir po išoriniu civilizacijos blizgesiu mes esame kanibalai.
– Jūsų kūrinių atveju kriminalinė istorija turi ir daugybę kitų potemių. Kokias idėjas, problemas norėjote atskleisti savo romanuose? Ir kas, jūsų nuomone, nuo XVIII amžiaus iki šių dienų nepasikeitė?
– Pradėjęs rašyti knygą buvau gana mizantropiškas, deja, istorijos tyrinėjimas šią mano būseną tik pagilino. Man atrodo, kad žmonija yra grobuoniška iš prigimties, ir šis bruožas iki šiol akivaizdus, nors išraiškos formos ir pasikeitė. Mums patinka konfliktai ir konkurencija, ir po išoriniu civilizacijos blizgesiu mes esame kanibalai. Man į galvą ateina amžinoji citata, priskiriama daugybei žmonių: vienintelis dalykas, kurio išmokstame iš istorijos, yra tai, kad mes nieko iš jos neišmokstame.
– Du pagrindiniai jūsų knygos „1793“ personažai, regis, atstovauja visiškai skirtingas vertybes, idėjas. Ar toks ir buvo sumanymas –parodyti laikotarpio prieštaringumą šių personažų pagalba?
– Vingės/Kardelio duetas smarkiai remiasi daugybe pirmtakų: žinoma, Holmsas ir Vatsonas, Hastingsas ir Puaro, Auguste'as Dupinas ir neįvardijamas pasakotojas Poe „Žmogžudystė Morgo gatvėje“, o taip pat ir kapitonas Hadokas ir Tintinas, netgi Asteriksas ir Obeliksas. Jie įkūnija skirtingus požiūrius, visuomenės sluoksnius, Vingės personažo vystymasis netgi gali būti interpretuojamas kaip Švietimo mąstymo atspindys ir mano paties nuomonė apie tai, kokia karti ironija, jog Rousseau rašymo grožis – be viso kito – buvo naudojamas kaip žmonijos pirmojo žvilgsnio į žmogžudystes pramoniniu mastu katalizatorius.
– Kiek svarbus jums buvo tikslumas, rasti istorinius šaltinius, aprašyti aplinką tokią, kokia ji buvo? Viename interviu sakėte, kad knygos rašymo dovana buvo tai, jog galėjote nagrinėti istorinius dokumentus. Iki kokio laipsnio leidžiate sau improvizuoti? Kokių kitų taisyklių laikotės rašydamas istorinius kriminalinius romanus?
– Iš pradžių maniau, kad bus didžiulis vargas mano fikciją įterpti į jau egzistuojančią istoriją. Tačiau nutiko visai kas kita: šaltinių tyrinėjimas pasiūlė geresnes prielaidas ir siužeto posūkius. Bandau rasti istorijoje skylių, kurios palieka erdvės mano vaizduotei, vėliau apjungiu tai su faktais, galbūt taip interpretuodamas istorinius įvykius. Knygoje naudoju daug istorinių asmenybių, stengiuosi likti ištikimas tam, kas žinoma apie jas. Stengiuosi atvaizduoti laikotarpį kaip įmanoma tiksliau, vengti anachronizmų. Iš daugybės „1793“ taisymų išmokau savo idėjas vertinti gana lanksčiai tol, kol neišsiaiškinu tiesos iš istorinių šaltinių.
– Papasakokite, kaip jūs rašote knygas? Turite griežtą discipliną? Aiškią romanų schemą, tai, kaip viskas vystysis, o galbūt kartais jaučiate, jog jau nebekontroliuojate to ir romanas ima kontroliuoti jus?
– Stengiuosi per dieną parašyti 5000 ženklų, tačiau dažnai man nepavyksta to padaryti (tai yra pusė to, ką parašo Stephenas Kingas). Paprastai rašau vieną ar dvi valandas per dieną, to pakanka, jei aš iš anksto žinau, ką noriu parašyti. Nuo pat pradžių aš aiškiai žinau, kaip knyga turi prasidėti ir baigtis, kokios bus pagrindinės temos, scenos ir vystymasis, tačiau man svarbu palikti vietos ir improvizacijai. Kadangi nesu pakankamai sumanus, kad visa tai išlaikyčiau savo galvoje, galų gale būnu priverstas susidėlioti grafiką.
Viso to darbo rezultatas paprastai yra didelė mėšlo krūva. Tačiau pirmieji apmatai man aiškiai parodo, kas tinka, o kas ne. Tada perrašau. Jei pasiseka, tilpdamas į laiko rėmus padarau keturis ar penkis apmatus. Tuo metu tekstas įgyja iliuzinį savo paties gyvenimą, pasiūlydamas naujus siužetus, svarbius pokyčius, apie kuriuos nebuvau pagalvojęs anksčiau. Šios trumpos akimirkos būna tikras nušvitimas.
– Kalbėdamas apie rašytojus, kurie įkvėpė jus, minite Umberto Eco. Kas dar buvo jūsų literatūriniai mokytojai?
– Dar prieš mokyklą aš išmokau anglų kalbos vien todėl, kad į švedų kalbą devintajame dešimtmetyje beveik nebuvo išversta HP Lovecrafto darbų. Rašytojas, kuris mane nuolatos labiausiai įkvepia, yra Alanas Moore'as, tokių grafinių novelių kaip „Watchmen“ (o man dar svarbesnė yra „From Hell“) autorius. Daugybę metų buvau prisiekęs maginės fantastikos ir mokslinės fantastikos gerbėjas, Tolkienas ir Frankas Herbertas buvo mano ikonos. Manau, mažai žmonių pavadins Jamesą Clavellį rimtu rašytoju, tačiau aš esu vienas iš jų. Patricko O'Briano romanai apie britų laivyną Napoleono karų metu – čia randame dar vieną Vingės/Kardelio dueto atitikmenį – Jackas Aubrey ir Stephenas Maturinas. Williamas Faulkneris – už tai, kaip nuostabiai jis sugeba nemažą savo knygų veiksmą patalpinti vien tik tavo galvoje, pririšdamas tave prie pasakojimo tarsi šunį už pavadžio. Praėjusiais metais skaičiau daug Houllebecq'o knygų, be abejo, tai buvo verta, ir tai, kad mano žmonijos vertinimas sutapo su jo, buvo gana depresyvu. Ir, žinoma, taip pat Céline.
– Kriminaliniai romanai Švedijoje užima labai svarbią vietą. Kodėl, jūsų nuomone, taip yra? Kas tai lemia – literatūrinės tradicijos, visuomenė, poreikis kalbėti tamsiomis temomis „ramiose“ Skandinavijos visuomenėse?
– Manau, tai susiję su tuo, apie ką kalbėjome jau anksčiau – su grobuoniška žmonijos prigimtimi. Daugybę metų Švedija buvo homogeninė ir rami visuomenė. Tačiau akivaizdu, kad mes turime nepasotinamą žmogžudysčių vartojimo ir kūrimo literatūroje apetitą, poreikį kartu su pagrindiniu personažu sekti kruvinais nusikaltėlio pėdsakais. Tamsioji pusė kažkokiu būdu vis tiek išsiverš. Mūsų atveju tai galbūt įvyksta su kriminalinės literatūros pertekliumi. Kas gali žinoti, galbūt šios eskeipizmo į tamsą dienos bus suskaičiuotos susidūrus su koronaviruso realybe.
Knyga man yra arčiausiai magijos esantis dalykas, kažkieno kito sąmonės perteikimas, ji gali supažindinti tave su mintimis, apie kurias net nežinojai egzistuojant, tuo pačiu praturtindama ir tavo paties vaizduotę.
– Ar norėtumėte perkelti savo knygas į televizijos serialus? Ir ar nemanote, kad „Netflix“ kriminaliniai serialai taip pat pakeitė ir kriminalinę literatūrą (pavyzdžiui, vis daugiau rašytojų renkasi rašyti kriminalinių romanų serijas, o ne atskirus romanus)? Ir gal galėtumėte įvardinti savo mėgstamus kriminalinius serialus?
– Man literatūra yra pranašesnė už filmus visais požiūriais, išskyrus vieną: ji reikalauja daugiau laiko ir pastangų. Tačiau šios pastangos suteiks tai, ko niekada nesugebės joks televizijos serialas (bent jau man); ką mes pasiekiame per lengvai, mes ir vertiname mažai.
Knygas skaitau visiškai įsitraukęs, o filmus žiūriu tik iš dalies į juos susikoncentravęs. Knyga man yra arčiausiai magijos esantis dalykas, kažkieno kito sąmonės perteikimas, ji gali supažindinti tave su mintimis, apie kurias net nežinojai egzistuojant, tuo pačiu praturtindama ir tavo paties vaizduotę.
Bent jau aš manau, kad pastangos parašyti knygas, kurios primena televizijos serialus, yra tiesus kelias į vidutinybę, nors, žinoma, kiekviena taisyklė turi išimčių. Literatūra turi remtis literatūra, kitu atveju ji pasmerkta pakartoti tai, kas jau anksčiau buvo padaryta geriau, tai tarsi žemiausiai kabančio vaisiaus nuskynimas, per klaidą galvojant, kad tai yra originalu. Kalbant apie mano knygų pavertimą televizijos serialais, aš matau daugybę daugybę būdų, kaip tai būtų padaryta visiškai netinkamai ir serialas būtų visiškai „nepažiūrimas“.
Na, ir atsakant į paskutinį klausimą, jeigu skaitytojams dar netapo visiškai nuobodu, galiu galutinai juos užmigdyti tiesiog pasakydamas: „The Wire“.
