Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 21d. 19:17

Žanras, kuriam jaučiamas alkis: kuo įdomios novelės?

Danutė Kalinauskaitė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Danutė Kalinauskaitė

Panašu, kad šiandieniniame lietuvių literatūros lauke novelės žanras vis dar kelia klausimų. Ketvirtadienį „Knygų mugėje“ vykusioje diskusijoje „Kas užkeikė novelę“ kalbėjosi rašytojos Danutė Kalinauskaitė, Daina Opolskaitė, Renata Šerelytė bei mokslininkė Audinga Peluritytė-Tikuišienė. Kuo šis žanras patrauklus? Kuo novelė skiriasi nuo romano? O jei ją ir užkeikė, tai kas, kam ir kodėl?

„Apie novelę norisi kalbėti, nes tai vienas mėgstamiausių mano prozos ženklų. Galėčiau tai lyginti su eilėraščiu, juvelyrika taikomojoje dailėje, reiškiniais, kuriais savo struktūra atskleidžiamas kultūros veidas. Niekur kitur prozoje sakinys nepasirodo taip, kaip novelėje“, – diskusiją pradėjo literatūrologė A.Peluritytė-Tikuišienė.

Ji pasakojo, kad būtent nepriklausomybės laikotarpis mus labiausiai jaudina: „Pamenu, apie 2006 m. „Metų“ redakcijoje buvome pakviesti kalbėtis apie tai, kaip matome šiuolaikinę lietuvių literatūrą, jos balsą pasaulyje. Užfiksuota, kad 2002 m. novelė stumiama į marginalumo žanrą dėl populiarėjančio romano, bulvarinės spaudos. Dėl šios priežasties imtos steigti įvairios premijos nuo Antano Vaičiulaičio iki Jurgio Kunčino bibliotekoje organizuojamų „Imbiero vakarų“.

Atradimas – 18 metų rašyta knyga

„D.Opolskaitė yra lėtaraštė, bet ne todėl, kad tingėtų, – pasakojo A.Peluritytė-Tikuišienė. – Tai neskubanti publikuotis autorė. Atstumas nuo pirmosios knygos iki neseniai išleistos knygos „Dienų piramidės“ yra didžiulis – 18 metų. D.Opolskaitė grįžta prie to, kas reikalauja išsilavinimo, neskubėjimo, nes skirtingai negu vaizdą, tekstą reikia skaityti. Mano galva tai yra Bitės Vilimaitės, Antano Ramono sakinio, Sauliaus Tomo Kondroto mokykla, jos magiškasis realizmas subtilus, psichologiškas. Mano skaitymas buvo lydimas didžiulio malonumo, nes ši proza turi atsitiktinumo principą. Novelė yra tarpinis žanras, panašiai kaip poezija suteikiantis galimybę harmonizuotis. Skaitydama neradau kūrinio be apibendrinančio sakinio-metaforos. Tai vertinga knyga, nes kiekviena novelė turi savo veidą, sakiniai logiški. Manau, kad tai šių metų novelių knygų atradimas“.

„Universitete mums pasakojo, kad pradėtume nuo apsakymų, novelių, tad labai tuo patikėjau ir įsiklausiau. Vėliau pamačiau, kad tame kondensuotame žanre galima pasakyti labai daug ir tai veiks mus visus, mūsų skaitymo patirtį. Tada išėjo pirmoji knyga, ji taip pat buvo novelių, bet atsitiko ilgai trukusi pertrauka, vedusi į šį kūrinį. Aš žiūriu į save ir matau šią knygą – jausmas įdomus, knyga rodo į mane pačią, aš matau kaip aš augau, kaip gyvenau, kokios buvo patirtys.

Tekstai buvo rašyti per 18 metų – per juos užaugau, sukūriau šeimą, užauginau dukrą. Neslėpsiu, tai yra pati brangiausia mano knyga. Dabar nėra tokios knygos, kuri galėtų lygintis laiko prasme, nes tai – išlaikytas produktas. Džiaugiuosi, kad mane girdi ne tik profesionalai, gaunu ir žmonių komentarų, maždaug: „Negaliu patikėti, kad taip kaifavau nuo novelių!“, – pasakoja D.Opolskaitė.

Žanras, kuriam visada jaučiamas alkis

Anot A.Peluritytės-Tikuišienės, 1995 m. rašytojos R.Šerelytės debiutas su knyga „Žuvies darinėjimas“ buvo itin sėkmingas. Literatūrologė sako, kad tai nebuvo pats palankiausias metas novelei, bet knyga tapo fenomenu, jos buvo aktyviai recenzuojamos spaudoje.

R.Šerelytė pasakojo: „Novelė yra toks žanras, kuriam visada jaučiau gilų, nepatenkinamą, tobulybės alkį. Kad ir kiek stengtumeisi jas juvelyriškai apdirbti, vis tiek kažko trūksta. Žinoma, jeigu parašytum tobulą novelę, daugiau rašyti ir nebereikėtų. Tai žanras, apie kurį nereikia galvoti, jo nereikia pernelyg struktūruoti, jam reikia vieno vaizdinio, sapno nuotraukos, joje galima susieti keletą pasaulių, įvairių aliuzijų. Čia daug galima ir daug ko negalima. Iš tiesų, nėra jokių instrukcijų, kaip parašyti gerą novelę, nes konstrukcijos tūno kažkur sieloje. Galiausiai talentas reikalauja iššūkių, todėl įdomu pasižvalgyti kitur“.

R.Šerelytė taip pat mano, kad tiek romaną, tiek novelę yra vienodai sunku parašyti, nes romanui reikalinga kompozicija ir struktūra, o novelei reikalinga improvizacija, ji yra kaip džiazas.

Novelę reikia skaityti mažais gabaliukais

„D. Kalinauskaitė – didžiausia novelės atstovė, neišklydusi iš šio lauko. Dar Vilniaus universiteto suole jai buvo pasakyta, kad jeigu ji nerašys novelių – tai prarasime talentą, o jeigu rašys - tai turėsime šiaurės šalių atstovę. Danutė niekada nebuvo išstumta populiariojo žanro, o po knygos „Niekada nežinai“ Lietuvos rašytojų sąjungos klubo salė buvo tokia pilna, kad Virginijus Gasiliūnas klausė ar tai nė kulinarijos knyga“, – pristatydama rašytoją D.Kalinauskaitę prisiminė A.Peluritytė-Tikuišienė.

Paklausta, ar nekonkuruoja su eseistikos žanru, D.Kalinauskaitė sakė: „Nors ir išleidus „Niekada nežinai“ knyga buvo priskirta prie eseistikos, man novelės žanras labai brangus. Bet Renata gerai pastebėjo, kad pradeda norėti daugiau. Dabar rašau ilgą tekstą, romaną, nes man įdomu, o ne todėl, kad pasidaviau madai. Tai yra visai kitokie sąrangos principai, novelė yra tiršta, o kartais norisi laisvesnio, dinamiškesnio teksto. Novele negali apsiryti, ją turi skaityti mažais gabaliukais. Ne kiekvienas gali parašyti tokį kūrinį, o romaną – kiekvienas. Iš tikrųjų, šiam žanrui reikia laiko ir supratimo. Pavyzdžiui, novelę galima parašyti be jokios istorijos kaip Bitė Vilimaitė, rašiusi apie daiktus kambary. Romanui užtektų kelių puslapių ir tai būtų mikrostruktūros grožis. Novelė yra kamerinis žanras.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata