– Kokia yra tavo herojė Kristina?
– Aš ją pavadinau nevykusia Lolita. Ji – jauniausia iš trijų prostitučių, kurios atvyksta pas Moniką: knygoje jai 16 metų, filme – 18. Kristina niekam nereikalinga, jos niekas nelaukia ir nemyli. Ji kilusi iš sunkios šeimos, augusi be tėčio ir gyvenusi internatuose. Ji nėra išprotėjusi, bet greičiau – riboto intelekto. Kristina trokšta išgarsėti, būti žinoma, kad visi ją gerbtų. Jos mintis patekti į geresnį pasaulį priverčia ją dirbti prostitute. Iš šalies pažvelgus į ją, man truputį skaudu...
– Tau jos gaila?
– Taip, aš į ją žiūriu kaip į seserį ar į dukrą...
– Kaip sekėsi šį vaidmenį prisijaukinti?
– Dabar atrodo, kad nesunkiai. Kristina dažnai elgiasi vaikiškai, todėl aš bandžiau prisiminti save vaikystėje, jaukinausi pamirštas manieras. Vaikystėje aš visada žinojau, kad būsiu aktorė ir kad noriu vaidinti, tik nežinojau, kur tai darysiu. Pirmiausia planavau važiuoti į Holivudą, vėliau žadėjau persikelti į Meksiką ir mokytis ispanų kalbos – dabar visa tai atrodo gan nerealu.
Kristinos svajonė irgi nelabai reali, ji nieko nemoka ir jai būtų sunku pasiekti, kad pasaulis pultų po kojomis... Ar sunku suvaidinti prostitutę? Jos pirmiausia yra žmonės, taigi stengiausi suprasti, koks ir kas ji per žmogus. Galvojau, kaip ji supranta pasaulį ir kaip interpretuoja tai, kas su ja atsitinka. Ieškojau asociacijų.
– Ar kažkaip specialiai ruošeisi šiam vaidmeniui?
– Na, pavyzdžiui, aš vaikščiodavau namuose ir plaudavau indus taip, kaip ji. Ruošdamasi vaidmeniui, darau pratybas sau – tarkim, klausausi muzikos, kuri man asocijuojasi su personažu. Ruošdamasi Kristinai, klausiausi Džordanos Butkutės ir rusiškos popmuzikos. Bandžiau ją pajusti.
– Kaip sekėsi bendradarbiauti su kolegėmis filmavimo aikštelėje?
– Su Elze (E.Gudavičiūte – Aut.past.) ir Giedre (G.Giedraityte – Aut.past.), kurios vaidina kitas prostitutes, mes buvome anksčiau pažįstamos, o po filmavimo tapome artimomis draugėmis. Labai džiaugiuosi, kad jos ten buvo, galėjome aptarti, kas kuriai sunku, ką reikėtų daryti kitaip kitą kartą. O Janiną Lapinskaitę buvo labai įdomu stebėti, atrodė, kad ji turi aiškią „ekraninės vaidybos“ techniką. Kai žmogus kažką labai gerai išmano, nepaisant to, ar tau tai artima, ar ne, tai visada traukia.
– Ar buvo kokių sunkių momentų filmuojantis?
– Tai – pirmas toks didelis mano filmas ir sunkiausia, kad tiek daug žmonių buvo filmavimo aikštelėje visai arti manęs. Man buvo sunku nuo jų atsiriboti.
Per visą filmavimą aš lyg tyčia labai daug sirgau įvairiomis ligomis, bet vos filmavimai baigėsi, mistiškai pasveikau... Vienoje scenoje turėjau filmuotis su vestuvine suknele žiemą lauke, kai buvo žiauriai šalta, -20C. Tą dieną man pakilo temperatūra ir buvau ne juokais išsigandusi. Bet kai reikėjo filmuotis, karštis staiga atslūgo!
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Miglė Polikevičiūtė |
– Kokį įspūdį tau paliko darbas su režisieriumi A.Puipa?
– Puipa yra intuityvus režisierius. Stengiausi juo pasitikėti. Manau, jis turėjo minty personažų gaires, tačiau liko atviras ir mūsų siūlymams. Aikštelėje jis daug juokaudavo – tai man buvo netikėta, nes aš nežinojau, kad jis turi humoro jausmą, ir dar gerą! (Šypsosi)
– Po filmavimosi šiame filme patirties turėtum ką pasakyti pačiai Jurgai?
– (Ilga pauzė) Ačiū... Kad kūrėt... Ji taip aiškiai ir išsamiai piešė savo herojes, pabrėždama savo santykį į jas... Todėl skaitydama šią knygą, aš bandžiau įsivaizduoti, koks tipažas aš būčiau jos akimis.
– Šis – jau ketvirtas tavo vaidmuo kine. Tavo širdis laimingesnė prieš kino kamerą?
– Aš neskirstau vaidmenų kine ar teatre – ir tai, ir tai yra mano profesija, kurią aš labai myliu. Tiek teatre, tiek kine būna tokių momentų, kai pagalvoju: „Viešpatie, ką aš čia darau? Man reikia į kaimą važiuoti ir vaikus auginti.“ Bet ateina kita diena ir jaučiuosi kitaip.
– Kiek pati domiesi lietuvišku kinu?
 |
| Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Miglė Polikevičiūtė |
– Retai dabar pamatau lietuvišką filmą, kuris manyje sukeltų kažkokį atgarsį. Kartais norisi, kad žmonės patys sau atsakytų į tam tikrus klausimus, visų pirma siektų atvirumo patys su savimi.
– Dabar lauki premjeros – o kaip reaguoji į save ekrane?
– Nerimo, aišku, yra, nes nežinau, kaip viskas atrodys. Bet šiaip man vis dar patinka į save žiūrėti, ypač kai ką nors naujo pamatau, ko nesitikėjau iš savęs. Man įdomu, kaip man pavyko. O šiaip aš kritiškai žiūriu į savo darbą.
– Prieš trejus metus buvai apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už debiutą – kaip, praėjus šiek tiek laiko, vertini šį laimėjimą?
– Kai jį gavau, jaučiausi labai laiminga, nes kurdama tą vaidmenį visiškai negalvojau apie jokius įvertinimus. Man buvo labai įdomu ir aš buvau visiškai į tai pasinėrusi. Netikėtas įvertinimas buvo labai malonus. Aišku, pirmiausia iš artimų žmonių, kurie žino, kas kiek man kainuoja. O čia dar kryžius! Bet ilgai tas džiaugsmas netrunka, nes grįžti į kasdienybę ir toliau dirbi savo darbus. Žinoma, apdovanojimas gražiai papuošė mano biografiją...
– Apie ką tu svajoji, galvodama apie ateitį?
– Aš noriu auginti vaikus, turėti šeimą, ja rūpintis ir daryti tai, ką dabar darau. Nemanau, kar būtina aukoti vieną dėl kito. Manau, viskas gali derėti. Gali... Bet kaip bus, aš nežinau...
Junkitės prie filmo draugų „Facebook“ tinkle: facebook.com/drugeliu.tvirtove
