Dabar populiaru
Publikuota: 2016 vasario 11d. 15:47

100-ąją radijo laidą švęsiantys „Naktiniai Paukščiai“: negalvojome, kad dirbsime radijuje

„Naktiniai paukščiai“
Asmeninio archyvo nuotr. / „Naktiniai paukščiai“

Mantas, Aleksas ir Žilvinas – trys naktiniai paukščiai, atskirai labiau žinomi Pako, Thing ir Roads pseudonimais nei tikraisiais vardais, elektroninės muzikos vakarėlių lankytojams pažįstami gana seniai. Visgi naktis, praleistas prie grotuvų, Aleksas skaičiuoja jau septintus, o Mantas su Žilvinu – vienuoliktus metus. Beje, „Naktiniais Paukščiais“ jie tapo ne vien dėl pomėgio džiaugtis gyvenimu tamsiuoju paros metu.

Šį pavadinimą didžėjai davė ir savo laidai, transliuojamai radijo bangomis: ZIP FM klausytojai ir atlikėjų gerbėjai bei draugai žino, jog kiekvieną ketvirtadienį, nuo 22:00 valandos gaus reikiamą dozę elektroninės muzikos, išgirs šmaikščius pokalbius su miestų veikėjais ir bus supažindinti su geriausiais artėjančio savaitgalio vakarėliais visoje Lietuvoje. Beje, ši savaitė „Naktiniams Paukščiams“ ypatingai svarbi – artėja 100-oji laida ir antrasis komandos gimtadienis! Taigi, pirmajam interviu su naktinio gyvenimo sensėjais metas dabar pats tinkamiausias. 

– Turbūt atkreipėte dėmesį, kad vedantys radijo laidas dažniau tampa didžėjais nei nutinka atvirkščiai. Dėl šios tendencijos kyla klausimas: kaip jums, didžėjams, gimė idėja užimti dar ir radijo laidos vedėjų kėdes?

Žilvinas: grodami vakarėliuose negalėjome išreikšti visų savo minčių, kalbėti apie naktinį gyvenimo būdą, o tokių poreikių turėjome. Radijo laida tam – puiki priemonė. Be to, esame seniai pažįstami su vakarinių ZIP FM laidų programų direktoriumi Loranu Vaitkumi. Kas kartą susitikę prisičiauškėdavom, prisikvatodavom iki valios, o tuomet Loranas imdavo ir pareikšdavo: „Vyrai, na, jums tikrai reikėtų dirbti radijuje“. Mes, žinoma, galvojom, kad radijo laidos tikrai negalėtumėm vesti, ir eteryje, bent jau man, nė žodžio nepavyktų pratarti. O šią savaitę vesime jau 100-ąją „Naktinių Paukščių“ laidą!

Mantas: Bet pirmosios laidos įrašymas vyko taip, kaip galima buvo tikėtis – su nerimu ir netikėtumais. Pamenu, telefonu rengėme interviu su Ugne Skonsmanaite, tačiau dėl techninių kliūčių pokalbis neįsirašė. Taigi, teko skambinti antrą kartą ir prašyti jos, kad vėl atsakytų į tuos pačius kvailus klausimus. Na, vis dėlto pirmųjų kartų metu ir spaudimas pakyla, ir išsiblaškymas padidėja...

Asmeninio archyvo nuotr./„Naktiniai paukščiai“
Asmeninio archyvo nuotr./„Naktiniai paukščiai“

 O iš kur atsirado „Naktinių Paukščių“ vardas?

Žilvinas: kai pasiryžome vesti radijo laidą, reikėjo sumanyti pavadinimą, kuris apibūdintų tiek mus pačius, tiek eteryje skambančių pokalbių kontekstą, kuris sukasi apie naktinio gyvenimo, vakarėlių, šokių muzikos ašį. Naktibaldos – būtų skambėję labai teletabiškai... Tačiau šis apibūdinimas sukėlė asocijacijas su naktiniais paukščiais, o toks pavadinimas puikiai atskleidė ir klausytojų, ir mūsų pačių gyvenimo būdą bei laidos turinį.

Dabar jau dvejus metus radijo bangomis dalinamės atradimais, pristatome „Naktinių Paukščių“ filosofiją, skleidžiame žinią apie dėmesio vertus renginius, atlikėjus, veiklius, įdomius žmones. O po metų su trupučiu prie mūsų prisijungė ir Aleksas Krell, dar žinomas elektroninės muzikos kūrėjo ir atlikėjo pseudonimu „Thing“.

Ar trečiojo nario atsiradimas komandoje – planuotas ar atsitiktinis įvykis?

Aleksas: su Mantu susipažinau „Miesto džiunglių“ vakarėlyje: su juo ir kolega „Lsar“ visą naktį grojome „back 2 back“. Taip nutiko, jog netyčia pastūmęs gėrimą apipyliau grotuvus ir teko sparčiai suktis iš situacijos. Išsiaiškinau, jog Mantas su savimi turi daug plokštelių, tad dviese jas ir grojome iki paryčių. Manto dėka vakarėlis buvo išgelbėtas – tokia buvo pirmoji pažintis su vienu iš „Naktinių Paukščių“.

Prabėgus kuriam laikui po šio įvykio, man paskambino Žilvinas ir pakvietė tą pačią dieną pasikalbėti apie muziką radijo laidos eteryje. Nors teko perplanuoti dienotvarkę bei skubėti į radijo stotį, aš, žinoma, sutikau. O po laidos Loranas Vaitkus – tas pats, kuris įkalbėjo Mantą ir Žilviną kurti radijo laidą – išdavė, kodėl iš tiesų buvau pakviestas čia atvykti: tuomet ir gavau pasiūlymą prisijungti prie komandos.

Asmeninio archyvo nuotr./„Naktiniai paukščiai“
Asmeninio archyvo nuotr./„Naktiniai paukščiai“

Mantas: Į mūsų kompaniją ir filosofiją Aleksas įnešė daugiau jaunatviškumo: kaip Žilvinas kartais juokauja – reikėjo pravėdint tą senų namų tvaiką! Jeigu rimtai, Aleksas parodė mums daug naujų, dar ne tokių populiarių, bet talentingų atlikėjų, tam tikra prasme galbūt net praplėtė „Naktinių Paukščių“ akiratį, suteikė tamsesnio atspalvio mūsų grojamai muzikai.

Aleksas: Tiesa, mes grojame labai skirtingą muziką, tačiau trise stovėdami prie pulto vienas kitą puikiai papildome. Be to, aš iki šiol nebuvau kolektyvo žmogumi, greičiau elgdavausi kaip individualistas. Įsiliejimas į „Naktinių Paukščių“ veiklą šiek tiek pakeitė ir mane patį. Dabar žinau, ką reiškia būti komandos žaidėju.

– Beje, Aleksas – vienintelis šiame didžėjų trio, kuris kuria muziką, nors atrodo, kad ryšį su ja palaiko kur kas trumpesnį laiką. Ar nekilo mintis ir jums, Mantai, Žilvinai, imtis šio meno?

Mantas: juk kartais šaunūs prodiuseriai nebūna gerais didžėjais, o patyrę didžėjai – gerais prodiuseriais, ar ne? Vieniems dalykams esame gabesni arba tam tikri dalykai mus domina labiau. Tiesa, Aleksas yra galbūt ne taip ir dažnai pasitaikanti išimtis – jis ir puikus elektroninės muzikos kūrėjas, ir didžėjus. Aš pats, nors jaunystėje lankiau muzikos mokyklą ir ją baigiau su pagyrimu, nei stojimu į konservatoriją, nei asmenine kūryba nesusiviliojau. Tiesiog taip išėjo, jog anksti nepradėjau tuo domėtis... Priešingai nei Aleksas.

Aleksas: aha, aš irgi mokiausi muzikos, lankiau ansamblį „Siaudelė“. Ten apie 7 metus grojau birbyne! Vidurinės metais, po pamokų turėdamas laisvo laiko, dar ir studijuodavau muzikos kūrimo programą. O dabar viskas taip „atkalta“, tarsi iš vadovėlio, kad vieną garso takelį sukuriu per dvi valandas. Tiesa, man patinka padaryti kelias jo versijas. Ir tik tą etapą, kai jau renkuosi geriausius garsus, skambesius ir dėlioju juos į galutinį variantą, vadinu kūryba.

Žilvinas: aš turbūt anksčiau nei Mantas supratau, kad su muzikos kūrimu man – nepakeliui. Nors mano giminėje yra nemažai muzikantų, o namuose visuomet galima būdavo rasti tai kokį akordeoną, tai gitarą, tačiau palikau šį darbą profesionalams. Man kūrybos gyvenime ir taip netrūksta: tenka ir groti vakarėliuose, ir organizuoti bei prižiūrėti juos savam bare „Lizdas“, o dar visa „Naktinių Paukščių“ veikla...

– Atitrūkime nuo muzikos: ar jūsų trijų tarpusavio santykiai – vien dalykiniai? Kaip vienas kitą įsivaizduojate, apibūdintumėte?

Aleksas: jei kas nors pamini drum & bass muziką, man kaipmat iškyla prieš akis Žilvinas – toks tamsus reiveris. O Pakas (red.past.: Mantas) – tai jaunėlis. Pamenu, kai sužinojau jo amžių, netikėjau! Visuomet galvojau, jog jis – nebent šiek tiek už mane vyresnis, o pasirodo... Gerokai vyresnis!

Žilvinas: Mantą įsivaizduoju kaip žydų kilmės buhalterį su paraitotom rankovėm (red.past. kvatoja visa komanda). Na, jis geriau už mane nusimano skaičiukuose ir yra praktiškesnis. O kai išgirstu Alekso vardą, visuomet įsivaizduoju Havajų tematikos marškinius, banglentes ir kabrioletus...

Asmeninio archyvo nuotr./„Naktiniai paukščiai“
Asmeninio archyvo nuotr./„Naktiniai paukščiai“

Mantas: neseniai vienai žurnalistei sakiau, kad Žilvinas – mielas katinukas. Mes esame tokie seni draugai...kad elgiamės turbūt jau kaip pora. Tai gal Žilviną palyginčiau su žmona? (red.past.: juokiasi) Jei jau mes dviese neva šeima, tai gal Aleksas – sūnus?

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės