Kodėl aš čia dabar pradėjau apie tuos hipsterius? Juk iš tikrųjų apie juos ir taip jau pakankamai daug prirašyta bei prikalbėta. Plėstis neturiu nei noro, nei jėgų. Hipsteriai čia svarbūs tik štai dėl ko: jeigu reikėtų rinkti “hipsteriškiausią” muzikinį žanrą tai be jokių abejonių juo būtų chillwave. Šis stilius be galo jaunas – radosi vos prieš kelis metus. Jį geriausiai atstovauja tokie pavadinimai kaip Washed Out, Youth Lagoon bei tas pats Toro Y Moi, kurio naujajam darbui ir skirtas šis tekstas.
Chillwave muzika kuriama miegamajame, prie kompiuterio, vienatvėje ir naktimis… Chillwave dainos lyriškos, melancholiškos, pabrėžtinai GRAŽIOS ir SVAJINGOS. Chillwave dainos sykiu ir eklektiškos ir lo fi (čia panašiai kaip “juodai baltos”…). Ir dar. Chillwave po metų kitų išnyks ar bent jau nunyks, nes yra ribotas ir nuobodokas žanras. Geriausi jo atstovai niekur nedings, bet tik su ta sąlyga, kad savo muzikoje atras šį tą daugiau, nei nostalgiją miegamojo vienatvei. Procesas jau prasidėjo. Anything in Return puikus to pavyzdys. Trečiasis Toro Y Moi darbas žymi jo bandymus šiek tiek atsinaujinti, iš naujo atrasti savo balsą.
Kasgi tokio naujo Anything in Return? Iš tikrųjų tai nelabai kas. Permainos daugiau kosmetinės ir iš pirmo žvilgsnio ne kažin ką keičiančios, bet kuo daugiau klausai šio albumo tuo labiau pastebi, kad švelnūs potėpiai stipriai paveikė visą bendrą vaizdą. Visų pirma, Toro Y Moi iki šiol niekada neskambėjo taip švariai ir kokybiškai. Atlikėjas traukiasi tolyn nuo lo fi ir grynina savo skambesį. Taip, viskas ir toliau daroma daugiausiai kompiuteriu, bet tiek ritminė sekcija, tiek sintezatoriai kažkokie aiškesni, darniau tarpusavyje sugyvenantys.
Atlikėjo vokalas irgi patobulėjęs, įgavęs naujų bruožų. Užtenka pasiklausyti kelių dainų ir aiškiai pamatai, kur būtent jis suka. Toro Y Moi atsigręžia į r&b bei soul’ą, ir deriną tai su švelniais, melancholiškais elektronikos garsais. Tai vis dar tas pats chillwave tik jau šiek tiek kitame evoliucijos etape. Juk kokia “Grown Up Calls” lygiai taip pat galėtų būti sudainuota ir kokio The Weeknd, jeigu tik šis būtų šiek tiek laimingesnis. Panašiai būtų galima išskirti ir daugiau kūrinių. “So Many Details” geresniame pasaulyje galėtų tapti pirmuoju Toro Y Moi hitu (iš dalies taip ir nutiko), o “Cake” užkariautų šokių aikšteles. Žodžiu, vyrukas stipriai progresuoja ir Anything In Return šiandien yra neabejotinai geriausias jo darbas.
Čia jau būtų galima ir dėti tašką, bet to daryti niekaip neišeina. Nors ir kokybiškas, nors ir neabejotinai geras, bet įrašas palieka kiek kartoką nepasitenkinimo jausmą. Nors Toro Y Moi ir bėga (sėkmingai) nuo savo chillwave šaknų, bet šio žanro ribotumas vis jį pasiveja. Didžiausia chillwave blogybė yra jo nuspėjamumas. Tos pačios melodijos, panašūs sintezatorių viražai, tos pačios intonacijos, tos pačios temos… Ir vis tas jausmas, kad kažkur jau visa tai girdėjai. Nes iš tikrųjų taip ir buvo! Kažkoks atlikėjas ar grupė jau sugrojo panašias natas, tik padarė tai geriau ir originaliau.
Kai tik Toro Y Moi pabando pats padaryti “geriau ir originaliau”, tai išeina tokie geri dalykai kaip “Day One”, o kai tik vėl prisimena savo miegamąjį, tai tenka klausytis bukokos “Never Matter”. Taip ir siūbuoja tasai Anything In Return. Taip, klausymas neprailgsta, netgi teikia malonumą, bet taip ir norisi Toro Y Moi palinkėti, kad ketvirtajame albume chillwave’o beveik visai nebeliktų. Jam jo tiesiog nebereikia.
VERTINIMAS: 7.8
