Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 6d. 19:02

Alternatyvi muzika sovietmečiu: kaip ją išgirsti iš naujo?

Pankroko grupės „Komanda V“ nariai Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas ir Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis (stovi prie mikrofono) Vilniaus roko klubo atidarymo koncerte Vilniaus lengvosios atletikos manieže. 1987 m. kovo 8 d.
Asmeninio Nėriaus Pečiūros archyvo nuotr. / Pankroko grupės „Komanda V“ nariai Nėrius Pečiūra-Atsuktuvas ir Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis (stovi prie mikrofono) Vilniaus roko klubo atidarymo koncerte Vilniaus lengvosios atletikos manieže. 1987 m. kovo 8 d.

Lietuvos ypatingasis archyvas rugpjūčio pabaigoje pristatė virtualią parodą „Populiariosios muzikos ribojimas sovietinėje Lietuvoje“. Istoriko Povilo Girdenio parengta dokumentų dėlionė naujais atradimais gal ir nesukrečia, bet paskatina iš naujo svarstyti, kaip galėtume giliau suvokti netolimą savo istoriją.

„Kai kurie netoli užsienio laivų tarnybą atliekantys pasieniečiai, išgirdę vakarietišką džiazo muziką, pradeda „stilingai tąsytis ir bando šokti pagal šios muzikos ritmą“.

Tokia citata iš 1961 m. agento Orlovo pranešimo tapo savotišku šios virtualios parodos (su ja galite susipažinti ČIA) – dokumentų rinkinio – epigrafu. Citatos stilistika, motyvai atsikartos ir toliau: grotesko atspalvis; oficialumo, formalumo ir laisvės sankirta; iš jos sprogstantis juokas; sėkmingi ar nelabai valdžios mėginimai užtvenkti vakarietiškos upės bėgimą; ir nesąmoningas, neplanuotas pačių sovietų įsiliejimas į šią muzikos istoriją.

Istorinė ironija: sovietų valdžia mūsų alternatyvios muzikos užuomazgas ir naikino, ir išsaugojo. Šiandien 7–8 dešimtmečių neestradinių įrašų beveik neturime – nebuvo jų ir atsiradę, niekas tokios muzikos neįrašinėjo. Tačiau dokumentai, posėdžių protokolai, repertuarai, spaudos iškarpos išliko KGB archyvuose. Turbūt net gerokai gausiau nei pabiruose asmeniniuose.

Istorinė ironija: sovietų valdžia mūsų alternatyvios muzikos užuomazgas ir naikino, ir išsaugojo.

Štai Lietuvos ypatingajame archyve dabar guli 1987 m. įkurto Vilniaus roko klubo bukletas, ant kurio KGB darbuotojai ranka susirašė kai kurių jo narių telefono numerius. Išsaugoti ir klubo atidarymo koncerte grojusių grupių narių sąrašai bei repertuarai. Yra ir KGB Vilniaus skyriaus darbuotojo ranka surašyta neformalių jaunimo grupuočių analizė. Ir mano bene mėgstamiausias šios parodos eksponatas – grupės „Katedra“ nuotrauka, kurios kitoje pusėje apytikriai apibrėžti nufotografuotieji veidai ir pieštuku su klaidomis surašytos jų pavardės (pavyzdžiui, Myškiela ir Laganauskas).

Vis dėlto informacijos apie alternatyvią sovietmečio muziką (ir apskritai jaunimo kultūrą) yra varganai mažai. Jei stengiesi perskaityti visus naujai apie tai parašytus tekstus bei leidinius, netruksi pastebėti, kaip viskas kartojasi – ta pati vienintelė grupės nuotrauka, ta pati laikraščio iškarpa, tos pačios citatos... Jaunesni autoriai kartoja vyresnius, žurnalistai – istorikus, kartais – sugedusio telefono principu. Taip, jau girdėjom, kad džinsai kainavo pusę algos, o plokšteles atplukdydavo jūreiviai.

Ši LYA paroda kitokio įspūdžio irgi nesukuria – daug kas čia jau matyta, girdėta. Štai man naujai nuskambėjęs fragmentas: „Kai kurios populiarios grupės tais metais [1972 m.] nutraukė veiklą dėl objektyvių priežasčių. Pagrindine priežastimi dažnai tapdavo tai, kad aukštąsias mokyklas baigę studentai būdavo nukreipiami dirbti į skirtingus Lietuvos miestus ar rajonus. Pradėjus rengti diskotekas ‒ poilsio vakarus, kuriuose skambėdavo muzikos garso įrašai ‒ mažėjo gyvai atliekamos muzikos poreikis šokių aikštelėse.“

Pirma, visai gudrūs sovietų valdžios sprendimai: „skaldyk ir valdyk“ bei „duonos ir žaidimų“. Klasika. Antra, įdomiai koreliuoja su vėlesne lietuviškos muzikos istorija (tarkim, Roko maršų atgimimą pakeitusia popso banga).

Jaunesni autoriai kartoja vyresnius, žurnalistai – istorikus, kartais – sugedusio telefono principu. Taip, jau girdėjom, kad džinsai kainavo pusę algos, o plokšteles atplukdydavo jūreiviai.

Dar vienas man visai negirdėtas teiginys: „Spėjama, kad rengiantis 1980 m. Maskvos olimpiadai, 1979‒1980 m. visoje Sovietų Sąjungoje „ieškant naujų talentų“ olimpiados koncertinėms programoms, įvyko trumpas atšilimas. Tais metais suorganizuoti festivaliai-konkursai, kuriuose leista dalyvauti neoficialioms, pogrindžio sąlygomis egzistavusioms roko grupėms.“ Oho! O kokie rezultatai? Minimas tik vienas – saviveiklinio ansamblio „Saulės laikrodis“ tapimas LSSR valstybinės filharmonijos ansambliu.

Džiaugiuosi atradusi ir grupę „Hetero“ ar tiksliau – jos solisto politinį pareiškimą 1987-aisiais: „Mes melžiame savo karves, o Rusija melžia mus! Ir tai vadinasi – socializmo dialektika!“

Kaip šias pasakojimų nuotrupas išplėtoti, atšviežinti? Kaip jas nušviesti, kad iš teksto į tekstą nesikartotų ta pati humoristinė, lengvai groteskiška nuotaikėlė: štai kaip tuo metu nemokėta rašyti („Black Sabbation“, „Deep Purpl“), štai kaip absurdiškai grupė AC/DC įvardyta neofašistine, „Van Halen“ kaltinta antisovietine propaganda, o prie Tinos Turner parašyta trumpai: „seksas“. O kažkokiam V. Kaladei 1972 m. skirtas 15 parų administracinis areštas už triukšmavimą Kauno sporto halėje estradinės muzikos atlikėjų iš Jugoslavijos koncerte.

Visa tai smagu, bet kartais ima atrodyti, kad vien taip – komiškai, pašaipiai – apie sovietmečio kultūrą ir leidžiama galvoti. „Pažiūrėkit, kokių nesąmonių buvo!“ Na, bet juk buvo ir GTČ!

LYA virtuali paroda, žinoma, ir nepretenduoja į ypatingą išsamumą, labiau siekiama tiesiog pristatyti turimus archyvus. Viena, ką dar tikrai buvo galima padaryti, – tai išversti rusiškus, ranka ar mašinėle, rašytus dokumentus. Kalbą jau ne visi ir moka, o net ir mokantys tingės skaityti smulkų šriftą. Dabar prie dokumento pateikiami trumpi apibūdinimai, trumpos citatos tik dar labiau stiprina „ištraukimą iš konteksto“.

Kartais ima atrodyti, kad vien taip – komiškai, pašaipiai – apie sovietmečio kultūrą ir leidžiama galvoti. „Pažiūrėkit, kokių nesąmonių buvo!“

Pastebiu, kad dauguma tekstų, knygų apie sovietmečio jaunimo muziką, yra labai plataus, apžvalginio ar enciklopedinio pobūdžio. Galbūt jau metas imtis konkretesnių analizių – labiau į gylį nei į plotį. Sėkmingas to pavyzdys – Nėriaus Pečiūros šiemet pristatytas dokumentinis filmas apie grupę „Sa-Sa“.

Tikrai yra dar nepakalbintų tą laikotarpį prisimenančių žmonių (pavyzdžiui, prieš porą metų žurnale „Kaunas pilnas kultūros“ publikuotas Dainos Dubauskaitės pokalbis su bigbito grupės „Eglutės“ nare Rūta Skudiene).

VIDEO: Eglutės - Daina apie Kauną

Galima pasvajoti ir apie grynai muzikinę analizę. Pačios muzikos gal ir neišliko, bet juk galima lyginti su kitų SSR analogais. Jau vien terminas „bigbitas“ vertas atskiro straipsnio: išrastas grynai Sovietų Sąjungoje plitusiai roko muzikai, P.Girdenis jį taikliai pavadina eufemizmu, nukenksminančiu kapitalistinį rokenrolo vardą. Taip pat beveik niekur nėra atvirai pasakoma, kiek tame mūsų bigbite būta originalios kūrybos – jau vien iš repertuarų matyti, kad lietuviško roko aušra buvo ilga ir iš esmės rėmėsi koveriais. Tai ne priekaištas, tai galimybė naujai suvokti mūsų muzikos dabartį.

Surinktuose parodos dokumentuose paminimas Dailės institutas (dabar – akademija), kuriame 1971 m. parodyta roko opera „Jėzus Kristus ‒ superžvaigždė!“. Ir „Žirmūnų“ restoranas (Žirmūnų g. 67), kur 1970 m. vyko pirmasis Lietuvos roko festivalis – pusiau slaptas „Žirmūnų seišenas“. Dabar šioje vietoje stovi „Lidl“ parduotuvė.

Dauguma tekstų, knygų apie sovietmečio jaunimo muziką, yra labai plataus, apžvalginio ar enciklopedinio pobūdžio.

Keliose vietose rašoma apie „Čitalką“ – jaunimo kavinę-skaityklą, 1962–1965 m. veikusią Vilniaus g. 22. Dabar šis pastatas daugeliui žinomas kaip baras „Vėjai“. Jo antrą aukštą jaunimui leista atrasti šių metų pradžioje, kai Free Finga čia pristatė lietuviško R&B albumą. Kaip rašo P.Girdenis, šioje vietoje koncertavo ne tik Lietuvos, bet ir kitų SSRS sąjunginių respublikų ansambliai, koncertinę veiklą čia pradėjo džiazo atlikėjas ir kompozitorius Viačeslavas Ganelinas, muzikantas ir muzikos apžvalgininkas Liudas Šaltenis.

Beje, pastarasis – unikali ir labai nepelnytai pamiršta asmenybė, profesionalus muzikos kritikas, nagrinėjęs ne tik džiazą, bet ir „nerimtąją“ jaunimo muziką.

Nemažai tokios muzikinės geografijos yra aprašęs Darius Pocevičius (knyga „100 istorinių Vilniaus reliktų“). Norėtųsi tokių grynai muzikinių ekskursijų, atskleidžiančių ne tik to meto, bet ir dabarties grimasas, o gal – sutapimus, tęsinius. Gal daugiau kalbėjimo ir apie tai, kad „žmonės ir tada tiesiog gyveno“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Kviečiame anties

Video

00:51
01:18
01:26

Esports namai

Maistas