Į visus šiuos bei daugybę kitų klausimų 7-tojo „Bardai LT“ gimtadienio proga diskusijos metu 15min.lt atsako aktoriai, muzikos ir tekstų autoriai Andrius Kaniava ir Ainis Storpirštis bei viena iš pagrindinių „Bardai LT“ įkūrėjų, kultūros projektų vadovė Alina Semionova.
– 7-eri metai – nemenka kelio atkarpa. Smalsu sužinoti, kaip atrodė pati „Bardai.lt“ pradžia?
– A.Semionova: Pradžioje buvo 3 žmonės: Juozas Žitkauskas, vienas iš dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ pradininkų, kuris dirbo Mokytojų namuose, šio festivalio meno vadovas Gediminas Storpirštis, kuris tuo metu vykdė savo kūrybinę veiklą, ir aš, (dar tada) studentė, Mokytojų namuose atlikusi praktiką bei dalyvavusi festivalio organizacinėje veikloje.
Tarpusavyje pasikalbėję supratome, jog mums rūpi tie patys dalykai – norime užimti bardų nišą, ją organizuoti, skleisti, pristatyti. Gimė mintis įkurti atskirą įstaigą, kuri būtent ir užsiimtų šio žanro plėtote, bendrautų su atlikėjais, globotų juos ir jų atrastų visoje Lietuvoje. Taip, mūsų trijulės iniciatyva, buvo įsteigta įmonė „Bardai LT“.
– Šiandien žodį „bardas“ girdime dažnai, tačiau kokia yra tikroji šio žodžio kilmė ir reikšmė?
Bardas yra žmogus, kuris muzikuodamas pasakoja istorijas, išreiškia savo poziciją
– A.Semionova: Pirmasis į festivalį „Tai – aš“ šį žodį atnešė Vytautas Kernagis. Žodis „bardas“, manau, kilo iš rusų kultūros (Vladimiro Vysockio, Bulato Okudžavos).
– A.Kaniava: Tai nėra „dainuojamoji pozicija“. Rusai turi pavadinimą – „autorinė daina“, ir tai yra artimiausias pavadinimas. Bardas yra žmogus, kuris muzikuodamas pasakoja istorijas, išreiškia savo poziciją.
Tačiau tai nėra „dainuojamoji poezija“, kuri atėjo tuo laiku, kai viskas buvo draudžiama, cenzūruojama, persekiojama, kai muzikantai, norėję išsakyti tam tikrus dalykus, ėmė pripažintų poetų eiles, nes jos buvo leidžiamos ir už jas negrėse jokios sankcijos ar nuobaudos.
Tais laikais nebuvo daug žmonių, kurie dainuotų pagal savo sukurtus tekstus. Šiandien juk yra atvirkščiai, bet pas mus, kaip koks šleifas, vis dar velkasi toks šio žanro įvardijimas.
– A.Semionova: Dabar labiau apsistojame ties sąvokomis dainų autoriai/atlikėjai. Tai yra arčiausias variantas.
– Ar prie „Bardai.lt“ gali jungtis ir mažai žinomi jauni žmonės?
vienas iš mūsų tikslų – atrasti naują kartą, kitokį skambėjimą, kitas temas muzikoje
– A.Semionova: Taip, vienas iš mūsų tikslų – atrasti naują kartą, kitokį skambėjimą, kitas temas muzikoje, todėl mes stebime jaunus žmones (jau turime šiokią tokią atrankinę patirtį). O tuos, kurie, mūsų manymu, turi potencialą, stengiamės globoti.
Taip atsirado festivalio „Tai – aš“ premija, o vėliau ir S.Mykolaičio premija už sezono debiutą. Tai yra paskatinimas, motyvacija. Taip atradome Ievą Narkutę, „Liūdnuosius slibinus“, Artūrą Dubaką.
– Ką tokio turi turėti jaunas žmogus, kad būtų pastebėtas?
– A.Semionova: Manau, jog tas žmogus turi turėti savo poziciją. Neužtenka, jog tai būtų tiesiog gražu, ir ši taisyklė galioja ne tik bardams, bet ir kiekvienam į sceną lipančiam žmogui – svarbu žinoti, apie ką ir kodėl tu kalbi. Dar geriau, jeigu tai pavyksta perteikti žiūrovui artima kalba.
– Kas bardui yra svarbiau – muzika ar istorija?
– A.Kaniava: Man labai sunku už visus Lietuvos bardus kalbėti, nes kiekvienas tą įsivaizduoja savaip, ir po to bus krūva įsižeidusių, kurie bijos eiti į sceną, nes Kaniava pasakė, ką jie ten turės daryt (juokiasi). Aš asmeniškai manau, kad svarbu net ne muzika ir ne tekstas.
Žmogus turi pasakyti, kas jį jaudina, kas jam skauda, kas jį nervina, kuo jis nepatenkintas. Jis turi išreikšti savo poziciją, jis turi kalbėti apie tai pirmiausia. O su muzika gali būti viskas gražu, net tai, kas paprastai bjauriai skamba.
– Kaip, jūsų, Andriau, nuomone per šį dešimtmetį pasikeitė Lietuvos bardų kultūra?
– A.Kaniava: Visi nustojo dainuoti pagal pripažintų poetų tekstus, ir vis daugiau atsiranda žmonių, kaip štai Ainis Storpirštis, kurie išdrįsta į viešumą išnešti savo tekstus, savo pasaulėžiūrą. Tai – esminis pasikeitimas.
– Dauguma Lietuvos muzikantų šiandien kuria anglų kalba. Galbūt rašyti nebanalius lietuviškus tekstus yra sunkesnis uždavinys? Kaip jums, Aini, sekasi kurti lietuviškai?
– A.Storpirštis: Aš nemanau, kad tai sunku. Tai – įdomu! Per kalbą mes pažįstame pasaulį. Manau, kad kalbėdamas ir kurdamas lietuviškai, tobulini ne tik kalbos įgūdžius, bet ir pajautą pasauliui, jį giliau supranti.
Net nebūtina visko nešti į sceną. Galima tiesiog rašyti namie dienoraštį ir ieškoti būdų, kaip išreikšti savo mintis ir jausmus. Tai, manau, labai sveika praktika.
– Tačiau ar nėra sunku išvažiuoti iš Lietuvos ribų į kitakalbę šalį su lietuvišku tekstu?
– A.Storpirštis: Tikrai nesumeluosiu sakydamas, jog sklinda toks gandas, kad mūsų angliška kūryba užsienio šalyse (ypač kokioje Didžiojoje Britanijoje, kur tai yra gimtoji kalba) yra nesuprantama. Jie sako: nei jūs šnekate gerai, nei jūs savo mintis reiškiate įdomia anglų kalba, tad kodėl nerašote savo gimtąja?
kalbėdamas ir kurdamas lietuviškai, tobulini ne tik kalbos įgūdžius, bet ir pajautą pasauliui, jį giliau supranti
Yra nemažai žmonių užsienyje, kurie laukia: jūs tik pasiūlykite mums grupių, kurios dainuoja lietuviškai, ir mes jas kviesimės groti. Manęs klausia: kodėl pas jus visi dainuoja džiazą ir angliškai? (juokiasi)
Aš nemanau, kad kalba yra problema. Mes nesame Lietuvoje, mes esame iš Lietuvos.
Esame ES, sienos atviros, esame įdomūs daugybei šalių, tad kam mes stengiamės pataikauti? Juk autentiška kultūra ne tik muzikoje ar literatūroje yra vertybė. Barjeras, pirmiausia, yra mumyse.
– Kas pirmiau jums gimsta – tekstas, muzika ar dainos idėja?
– A.Storpirštis: Dainos idėja. Tada muzika ir galiausiai žodžiai, nes prie jų tenka ilgiausiai sėdėti. Jie dažniausiai keičiasi. Kai muzika ir dainos struktūra jau „stovi“ savo vietoje, tada (bent aš) savo žodžius perrašinėju dar pusę metų.
– O kaip (iš kur?), Andriau, jūsų galvoje atsiranda daina?
– A.Kaniava: Čia labai sunkus klausimas, į kurį atsakinėju daugybę metų, ir kiekvieną kartą skirtingai. Vieną kartą – nuoširdžiai, kitą kartą – ne, nes aš dar ir pats nuoširdžiai neišsiaiškinau, ir matyt vargiai išsiaiškinsiu... (juokiasi)
...nes aš kartais nesuprantu, kodėl jos negimsta! (juokiasi). Jau matai, kad ji turėtų būti, bet jos nėra. Tada gimsta kita, bet į ją nekreipi dėmesio, nes tau reikėjo anos, o anos nėra...
– Kiek dainų, kurias parašote, pasiekia sceną?
– A.Kaniava: Ai, pas mane, žinokit, reitingai yra. Jos turi išsikovoti savo vietą (juokiasi). Aš pabandau visas po truputį, bet kartais jos nepateisina vilčių, ir viskas.
– A.Storpirštis: O ką tada, meti? (red. kreipiasi į A.Kaniavą)
– A.Kaniava: Metu. Kartais, po to vėl prie jų sugrįžtu. Pagalvoju, kad ne daina kalta, o aš. Kažką reikia pridėti, o gal nuimti. Kartais būna sugrąžini tą dainą po kurio laiko.
Nėra tokių, kurios taip kažkur dingtų. Jos paguli, po to tu jas apsuki kitu kampu ir žiūri, jog jau galima kitaip.
– Ar sunku bardui iš „nematomybės“ išlįsti į didžiąją sceną?
– A.Storpirštis: Ne. Bent jau pabandyti – tikrai ne. Esame labai nedidelė šalis, o galimybių ir renginių jaunoms grupėms ir atlikėjams yra pilna. Tačiau ne tavęs turi ieškoti, bet tu pats turi susirasti.
O jeigu sėdi bute ir groji gitara, kaip tu tikiesi, kad tave pastebės? Manai, jog gatvėje einantis žmogus ims šaukti: „ĖĖĖĖ, išlįsk! Kas tu?“
– A.Kaniava: ...„Dar!“
– A.Storpirštis: Gėda šaukti iš gatvės. Juk dar kas policiją iškvies (juokiasi).
– Ar išeiti vienam į sceną su instrumentu ir atlikti visą koncertinę programą nėra itin sunkus uždavinys? Grupėje, rodos, visada yra už ko „pasislėpti“...
– A.Kaniava: Ne, žinokit, kartais visai gerai, gali dainuoti ką nori, o ne tai, kas patinka tavo grupės muzikantams.
– Tačiau publika šiandien yra tiek visko persisotinusi. Jai reikia vis daugiau įvairovės...
– A.Semionova: Bardų publika kiek kitokia. Kaskart matau joje labai daug pažįstamų veidų, nors ir nežinau tų žmonių vardų.
– A.Kaniava: Tuos pačius žmones ir aš koncertuose matau nuo scenos.
– A.Semionova: Jie nori kitokio pokalbio, kitokio įsiklausymo.
