Tapyboje noktiurną – nakties kūrybą – įsteigė ir išpopuliarino Jamesas Abbottas McNeillas Whistleris. Tačiau patį žanro pavadinimą ir koncepciją jis pasiskolino iš muzikos, kur noktiurnais pirmiausia vadinti kūriniai, skirti atlikti per aukštuomenės vakarėlius (pora tokių yra ir Mozarto palikime), o paskui – jau specifinio žanro kompozicijos.
Noktiurnas yra trumpas vienos dalies, vieno motyvo vienijamas kūrinėlis, parašytas fortepijonui. Paprastai dešine ranka grojama melodija yra tinkama dainuoti. Noktiurnas – vadinasi, įkvėptas nakties arba ją tarsi iššaukiantis.
Taigi egzistuoja ištisas muzikos kūrinių korpusas, skirtas apdainuoti paslaptingajam paros metui. Žymiausias noktiurnistas yra Frédéricas Chopinas, parašęs jų 21.
O štai gimė noktiurnas – kaip romantinės muzikos žanras – XIX a. pirmoje pusėje. Pirmasis suteikęs tokį pavadinimą savo kūrinių ciklui buvo airių kompozitorius Johnas Fieldas. Chopinas, beje, iki pat mirties laikė Fieldą savo mokytoju, nors šis pirmojo kūrybos atžvilgiu buvo nusiteikęs skeptiškai.
Po to, kai Whistleris pritaikė noktiurną tapybai, nakties kūrybos koncepcija ėmė cirkuliuoti tarp šių dviejų – o palaipsniui ir kitų – menų. Tarkime, prancūzų kompozitorius Claude‘as Debussy savuosius noktiurnus kūrė įkvėptas Whistlerio paveikslų.
Kažkas panašaus radosi ir romantinėje literatūroje, noktiurnų atgarsį galime matyti kad ir lietuvių lyrinės poezijos tradicijoje: dar nuo Maironio mūsuose populiari vakaro laiko tema.
Taigi – Johnas Fieldas. Žmogus, muzikos priemonėmis atnešęs naktį – tarsi koks išvirkščias Prometėjas – į Vakarų meno istoriją.
Čia galima pasiklausyti septynių jo noktiurnų:
