– Grupė „Arklio galia“ groja jau 11 metų, naujasis albumas – jau penktasis. Ar jaučiatės subrendę?
Vidmantas: Ne. Nesu subrendęs jokiais atžvilgiais, gal greičiau „atbrendęs“.
– Kokius jausmus sukėlė šio naujo albumo pasirodymas? Ar jums tai svarbus įvykis?
Vidmantas: Labai. Perklausant albumo įrašus apėmė džiaugsmas. Klausant atrodo, kad albumas skamba įdomiau nei jau pakankamai gerai skambėję ankstesnieji kūriniai.
Žilvinas: Dainos rašytos seniai, kankintos ilgai. Kai jas įrašėme, tą kankinimo procesą užbaigėme.
– Kas kuria tekstus, kas – muziką. Jei kuriate kolektyviai, kaip tai veikia kūrybą?
Vidmantas: Norėtųsi sakyti, kad prie tekstų prisideda visi, bet juos rašo daugiausiai Žilvinas, o muziką – Dievulis, tas, kuris ant debesėlio sėdi ir mataruoja kojytėm (juokiasi).
Tomas: Stebėjausi, kaip Žilvinas kuria žodžius. Kai pasirodė galutinis maketas, pamačiau, kad vienos iš dainų žodžių bendraautorius esu ir aš pats. O atrodė, kad tekstus rašo tik Žilvinas... Apibrėžti muzikos stilių sunku, kiekvienas iš mūsų turi savo muzikinį skonį, viziją, niekas neprimeta klišių ar idėjų, kaip viskas turi skambėti. Labai daug to, ką mes grojame, netampa dainomis.
Vidmantas: Kartais pagrojame dainą viename koncerte, o kitame koncerte ji jau būna pasikeitusi.
Tomas: Man patinka, kad labai daug dalykų nepavyksta. Bandai vienaip, antraip, tada meti į šoną, o kuris nors narys, pavyzdžiui, Žilvinas, vistiek nori jį groti. Šitaip „gabalai“ randa sau naują drabužį.
Žilvinas: Man gaila į šiukšlių dėžę mesti tekstus.
– Ar nesuklysiu pasakęs, kad jūsų muzikoje daug lemia improvizacija, spontaniškumas?
Vidmantas: Taip, bet kartais improvizuoti tingisi, dainas grojame taip, kaip surepetavome. Kartais pusiau improvizuojame.
Tomas: Kartais grodamas padarai kokią „kliurką“, ir iš tos „kliurkos“ gaunasi kažkas įdomaus.
– O kiek tekstų virsta dainomis?
Žilvinas: Manau, kad mažiau nei pusė.
Tomas: O muzikos dar mažiau. Dažnai tiesiog improvizuojame.
– Žilvinai, kas pirmiausiai atsiranda – melodija ar tekstas?
Žilvinas: Įvairiai. Kartais labai patinka muzika, tai ją ir groji, o tekstą parašai vėliau. Kartais būna atvirkščiai. O kartais atrandi seniai parašytą tekstą. Dažnai sugalvoji tekstą vietoje ir gali iš karto sugroti melodiją.
Tomas: Kartais Žilvinas bandydavo tuos pačius žodžius groti įvairiais stiliais.
– „Dainoje apie žąsį kuri deda medinius kiaušinius“ girdime „Nirvana“ hito „Come As You Are“ parafrazę, bet žinome, kad patys esate įklimpę į sudėtingesnę muziką. Kokia muzika daro įtaką „Arklio galiai“?
Marius: Klausau praktiškai visko.
Tomas: Nešuosi viską – ne tik muziką, bet ir emocijas. Jei patinka kokia nors grupė, nesistengiu įkišti į savo grojimą jos rifo. Groji taip, kaip groja draugai. Gal Vidas yra labiau roko atstovas.
Vidmantas: Jei jaučiu, kad „Arklio galios“ daina bus labai ekspresyvi ir triukšminga, tai lyg iš pasąmonės kyla noras įtraukti tam tikrų avangardinių grupių melodijas. Jos skamba visiškai kitaip, bet mano išgaunamas garsas primena kokią nors grupę. Kai groju ramiai, kartais jaučiu panašumą į „the Grateful Dead“. Sunku išvengti panašumo į kokią nors grupę. Bet kai esame keturiese ir visi metu įsivaizduojame skirtingas įtakas, tai grojame tiesiog „arkliogališkai“. Kai bandai sugalvoti melodiją, ji skamba galvoje, aš ją užsirašau, o po to „džeminant“ su grupe ją pavyksta sugroti visiškai kitaip. Visi mano melodijoje girdi skirtingus dalykus. Vienam nariui nepavyksta užrašyti dainų. Negali liepti kitam groti, kaip nori tu. Visi mes esame asmenybės.
Tomas: Į „Arklio galią“ labai sunku atsinešti kažką savo, nes grojant kartu kardinaliai keičiasi mano paties vizijos. Jei paprašysi kito nario groti taip, kaip nori tu, jis taip negros dėl įvairių priežasčių – nes nemoka, nenori, neklauso...
Vidmantas: Galima groti paprasčiau, bet norisi įdomiau.
Žilvinas: Kažkada, kai repetavome, galvojau apie vokalo melodiją vienai dainai – juokėmės, kad skamba kaip „Aukcyon“ (rusų roko grupė). Bet Paskui viskas keitėsi, lipdėsi kitaip ir nuo to panašumo pabėgo.
– Dainos kūrimas visada yra konsensuso ieškojimas. Ar daugiau mažiau visi liekate patenkinti tuo, kaip pavyko ją atlikti?
Vidmantas: Visada ieškome kompromiso. Žinoma, būna tokių stebuklingų „džemų“, kai visi labai greitai sutariame, kad mums pavyko. Bet taip nutinka retai.
– Jūsų albume, kaip ir koncertuose, stebina nostalgija kažkokiam praėjusiam laikui. Videoprojekcijose – 1990-ieji, iš kolonėlių skamba dainos apie Antakalnio ligonines ir kapines, apie tai, kaip viskas baigėsi ar mirė. Ką visa tai reiškia? Kodėl tiek daug „mirties varos“?
Vidmantas: Mano tekstuose nėra jokios nostalgijos.
Marius: Mano tai yra. (visi juokiasi)
Tomas: Yra nostalgija ankstyvajai „Arklio galiai“.
– Gal jus traukia tie istoriniai apsivertimai, kai viskas tampa nebenuspėjama, o avangardo kūrimas tampa neatskiriama tikrovės dalimi?
Žilvinas: Tai, ką prisimename dainose ar videoprojekcijose, yra labai įvairu: rodome ne tik dešimtąjį dešimtmetį, bet ir sovietinius juokelius, ir „Arklio galios“ kūrimosi laikus. O vaikystės laikai visuomet yra juokingi.
Dabartiniai laikai manęs nejaudina – tiek atmosfera mieste, tiek muzikos pasaulyje skatina norą dingti idėjų pasaulyje.
Marius: Devintasis ar dešimtasis dešimtmetis man labai audrina vaizduotę. Dabartiniai laikai manęs nejaudina – tiek atmosfera mieste, tiek muzikos pasaulyje skatina norą dingti idėjų pasaulyje. Pasikeisti laiką kaip kompiuteryje – įsivesti į jį kitą datą ir pabūti tame kitame laike.
– Albume, o ypač jo titulinėje dainoje „Antakalnis“ jaučiasi Ričardo Gavelio knygos „Vilniaus pokeris“ nuotaika.
Vidmantas: Gavelį labai mėgsta vienas buvęs „Arklio galios“ narys.
Tomas: Ir Marius mėgsta. Bet su Antakalniu susijęs ir Jurgis Kunčinas.
Žilvinas: Eilutė iš dainos „Antakalnis“ („Ten gyvena moteris, pas kurią aš nusinešiau butelį“) įkvėpta Kunčino. Ten pagrindinis veikėjas nuvažiuoja į Antakalnį, kur jo moteris daugiabutyje gyvena su jų vaiku. O ten – jos antras vyras, toks barzdotas macho.
– Į literatūrą žiūrite be įtarumo.
Vidmantas: Gal dėl to, kad tarp mūsų yra „knygnešys“ (grupės narys Tomas Lučiūnas – knygyno „Juodas šuo“ vadovas).
Tomas: Kažkada labai daug knygų veždavau į garažą, vėliau tos knygos virto padėklais, kuriais parėmėme kolonėles, instrumentus…
Vidmantas: Mus veikia poetai, visi poetai. Buvo apdainuotas Maironis, Vilijus Važnevičius (grupės „Senas kuinas“ lyderis), Baras (grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu“lyderis), Antanas Vienažindys. Tomas savo tekstui apie Molėtų plentą panaudojo motyvą iš pastarojo lyrikos.
– Dar vienas „Arklio galios“ arkliukas – tekstai, kurie beveik visi yra apie konkrečias situacijas, minima daug realių veikėjų ar popkultūros personažų. Galiausiai apdainuojate savo pačių gyvenimą. Betgi Lietuvoje tokios dainos nesuprantamos, reikia dainuot paprastai – apie meilę, bučinius ir pan.?
Vidmantas: Svarbiausi mūsų gyvenimo įvykiai atsispindi dainose. Tomas išėjo iš grupės – atsirado daina „Tomai, kodėl tu išėjai“. Tam tikromis aplinkybėmis atsirado daina „Vidmanto ranka“.
Marius: Niekada nebuvo motyvacijos groti pagal lietuviškas madas. Pavyzdžiui, sugalvoti gražiai skambantį žodį ir jį panaudoti, kaip tai padarytų Andrius Mamontovas...
Tomas: Kaip tik atvirkščiai.
Vidmantas: Kuo toliau nuo to.
Žilvinas: Jei kažkas mus erzina, mes to nedarome.
– „Arklio galios“ dainų personažas ar lyrinis herojus – paprastas vaikinas, patenkantis į keblias ar stačiai siurrealistines situacijas. Ar jūsų gyvenime daug absurdo?
Vidmantas: Begalės.
Tomas: Absurdas yra vien jau tai, kad mes daugybę metų grojame garaže, kuriame dėl prasto garso nieko negirdime.
Vidmantas: Kitus narius išgirstame koncerte ir tada sužinome, kaip išties skamba mūsų dainos. Dabar įrašuose išgirdome, kad jos skamba švariai. Kokia nuostaba.
Marius: Kai susitinkame, užuot tradiciškai sakę „Labas, kaip sekasi?“, klausiame, kokia didžiausia nesąmonė kitam žmogui nutiko per pastarąsias porą dienų. Akylai tokias istorijas stebime ir fiksuojame.
Vidmantas: Kasdienis absurdas – puikus kūrybos šaltinis.
Žilvinas: Tas temas dar turėsime panagrinėti ateityje.
Marius: Pabrėždami absurdą, automatiškai atsiribojame nuo savo įvaizdžio – nelipame į sceną kaip menininkai, kūrėjai, galintys transliuoti kažką dvasingo. Turbūt mes vienas kitam neleistume to daryti.
– Galima pastebėti, kad jūsų muzika gana rafinuota, bet tekstai primena pankroką. Ar jo klausote?
Žilvinas: Man labiausiai patinka grupės „The Ramones“ tekstai. Pirmą kartą juos skaičiau būdamas studentas, nors grupės klausiau nuo vaikystės. Labai paprasti ir geri tekstai apie gyvenimą, apie tai, kaip uosto klijus, nenori eiti į rūsį.
– O Frankas Zappa?
Žilvinas: Zappos kūryboje daug linksmos parodijos. Juos galima nagrinėti įvairiais pjūviais.
– Paklausiu tiesiai: ar „Arklio galia“ siekia kritikuoti visuomenės negeroves?
Vidmantas: Ne. Išjuokti – taip, bet kritikuoti – ne.
Žilvinas: Prisimenu, vieną kartą nuvažiavau į „Akropolį“ ir „Čili picoje“ užsisakiau kažkokius makaronus su grybais, kurie buvo nežmoniškai neskanūs. Galvojau, kaip jiems atkeršyti. Paskui prisiminiau, kad jau esu atsikeršijęs – tiek dainų apie akropolius ir picerijas prikurta.
Marius: Kritika – labai stiprus žodis. Ji turi būti sąmoninga, išartikuliuota.
Vidmantas: Dažniausiai tai būna koks nors trumpas, abstraktus juokelis.
– Kokią vietą „Arklio galia“ užima jūsų gyvenime?
Vidmantas: Ant savo automobilio esu užsiklijavęs „Arklio galios“ lipduką. Kai prisistatinėju, pasakau, kur dirbu ir paminiu, kad groju „Arklio galioje“.
Žilvinas: Didžiąją laisvalaikio dalį stengiuosi išnaudoti „Arklio galiai“.
Marius: „Arklio galiai“ skiriame daug laiko ir emocinės energijos. Kartais susipykstam, bet šiaip sutariame gerai.
Tomas: Jaučiasi, kad groja keturi draugai. O kai kartu groji, vienas kitą labai gerai pažįsti.
Naujasis „Arklio Galios“ albumas „Antakalnis“ pasirodys gegužės 19 dieną, grupė jį pristatys koncertų ciklu gegužės 20 d. Vilniuje (Paviljone), gegužės 26 d. Alytuje (Bare Fenix) gegužės 27 d. Kaune (Kauno menininkų namuose)
