Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Atis Bankas: smuiko kelionė nuo Kauno iki Toronto

Atis Bankas Interviu
Organizatorių nuotr. / Atis Bankas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus smuikininkas Atis Bankas iš Lietuvos persikėlė gyventi į Kanadą ir, laimėjęs milžinišką atranką, pradėjo groti Toronto nacionaliniame simfoniniame orkestre. Pastarosiomis dienomis Lietuvoje Atis vieši kaip Vokietijos klasikinės muzikos grupės „Potsdamo trio“ narys. Šiandien vakare, atidarius pianisto ir tapytojo Viktoro Paukštelio parodą „Eklipsė“, ši grupė koncertuos sostinės „Muzikos galerijoje“, o rytoj – Paliesiaus dvaro (Ignalinos r.) „Pasagos“ koncertų salėje.

– Skirtingai nei, pavyzdžiui, gitara, smuiku mokomasi groti nuo mažens: jis žmogui paprastai tampa kaip neišvengiamybė, padiktuota tėvų, pedagogų, o gal esama dar ir kitų priežasčių?

– Kitų priežasčių, kai tau penkeri ar septyneri metai, būti negali, tačiau vėlesnį apsisprendimą – likti ar nelikti su instrumentu – lemia esminis pojūtis: ar grojimas teikia džiaugsmo, ar esi laimingas ir jauti prasmę, tai darydamas. Įkvėpimas ir motyvacija rimtai dirbti buvo septyneriais metais vyresnės sesers pavyzdys: ji – pianistė, tad pagalvojau: „Būsiu ne prastesnis už ją muzikas, tik griešiu smuiku.“

Šiandien, dėstydamas smuiko meną Toronte, pastebiu, kad ne tik paaugliai, bet ir studentai labai dažnai neranda pašaukimo, stokoja motyvacijos ir neturi tokio užsispyrimo, koks buvo įdiegtas mano posovietinės kartos žmonėms

Kita vertus, turėjau įgmtą poreikį ir pomėgį klausytis klasikinės muzikos: su didžiausiu malonumu, niekieno neverčiamas, eidavau į Kauno filharmoniją, tačiau dar labiau traukė vargonų koncertai Įgulos bažnyčioje, sovietmečiu vadintoje Soboru, nuo kurios su tėvais gyvenau vos per kelis žingsnius. Ir visai nesvarbu, kokia tose erdvėse sklido muzika: fortepijoninė, smuikų, gitarų, orkestrų su dainininkais.

Taigi atmosfera buvo labai įkvepianti visus 11 metų, kuriuos praleidau mokydamasis griežti smuiku muzikos mokykloje. Gal lėmė ir auklėjimas, tam tikra drausmė šeimoje, skatinimas, kad jei nori kažką gyvenime pasiekti, turi daug dirbti, todėl, jau būdamas paauglys, labai aiškiai ir tvirtai žinojau, ką norėčiau daryti po dešimtmečio ar dar gerokai vėliau. Šiandien, dėstydamas smuiko meną Toronte, pastebiu, kad ne tik paaugliai, bet ir studentai labai dažnai neranda pašaukimo, stokoja motyvacijos ir neturi tokio užsispyrimo, koks buvo įdiegtas mano posovietinės kartos žmonėms.

– Į Kanadą atvykote jau susiformavęs smuikininkas: kaip turimą braižą derinote su tenykštėmis grojimo tradicijomis?

– Išvykimo į Torontą aplinkybės buvo gana paprastos – ten gyveno mano pirmosios žmonos, beje, taip pat smuikininkės, teta, kuri ir pakvietė išmėginti profesines jėgas už Atlanto ir ten įsitvirtinti. Kad Kanada – jauna ir energinga šalis (šįmet švenčia pusantro šimto metų jubiliejų nuo keturių provincijų konfederacijos susikūrimo), tai tapo akivaizdu stebint visas gyvenimo sritis.

Atvykau, turėdamas savitą grojimo manierą, ir supratau, kad privalau būti visa galva aukštesnis už tuos, kurie konkuravo su manimi smuikininko vietai Toronto nacionaliniame simfoniniame orkestre užimti. Kiekvienas konkurso dalyvis grojo už užuolaidos, komisijos nariai negalėjo identifikuoti nei lyties, nei odos spalvos, nei tautybės, nei turimų muzikinių titulų. Be to, dalyviai taip jaudinasi, kad jų griežimas tampa neatpažįstamas į tą, kurį jie papastai demonstruoja per kitus pasirodymus.

Atvykau, turėdamas savitą grojimo manierą, ir supratau, kad privalau būti visa galva aukštesnis už tuos, kurie konkuravo su manimi smuikininko vietai Toronto nacionaliniame simfoniniame orkestre užimti.

Lietuvos smuiko profesoriai (ypač Aleksandro Livonto ir Viktoro Radovičiaus sukurtos smuikavimo tradicijos, galima sakyti, mokyklos) skatino ne tik įvaldyti techniką, bet ir ieškoti garso spalvų. Jiedu muziką lygino su daile, su paveikslų atspalviais ir potėpiais. Man toks požiūris atrodė labai artimas ir priimtinas, nes skatino kūrybiškumą, vertė ieškoti unikaliausių instrumento galimybių. Visa tai, įskaitant dar ir patirtį, įgytą griežiant Juozo Domarko vadovaujamame Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, matyt, ir nulėmė, jog konkursą laimėti pavyko. Tačiau to buvo maža, kad patektum į orkestrą, reikėjo, jog atsilaisvintų vieta: kad kažkas išeitų į pensiją ar – kalbėkime atvirai – numirtų. Taigi teko laukti beveik metus. Laimė ar nelaimė, kad jau ketvirtį amžiaus ten groju, nežinau, nes negaliu su niekuo palyginti.

Orkestras – labai pavojinga menininko vieta: esi socialiai saugus, sotus, tad gali užmigti. Kad taip neatsitiktų, kad nedingtų adrenalinas, neapleidau solinės veiklos, ėmiausi pedagoginio darbo Toronto karališkoje konservatorijoje, Ontarijo provincijoje pradėjau organizuoti klasikinės muzikos festivalius. Jei viso to neturėčiau, buvimo tik orkestre neatlaikyčiau – paprasčiausiai iš jo išeičiau. Kai scenoje esi vienas su instrumentu priešais publiką, jautiesi kaip alkanas vilkas, o tai sprogdina kūrybiškumą. Kita vertus, esu pirmos kartos emigrantas, vadinasi, man būdingas ambicingumas, noras tvirčiau atsistoti ant kojų ir ryžtingas tikslo siekimas. Antra emigrantų kartu – labiau išlepinta komforto, jaučiasi užtikrintesnė, išskyrus tuos jos atstovus, kurie talentą nori atskleisti, nepaisydami materialios gerovės, kurie mąsto: „O ką paliksiu po savęs?“

– Pamėginkite palyginti muzikų charakterius: kuo, pavyzdžiui, skiriasi smuikininkas nuo pianisto, violončelininko ar obojininko?

– Tai galėtų labai įdomi psichologijos studija. Net nežinau, ar instrumentas formuoja atlikėjo charakterį, ar atlikėjas, iš prigmties būdamas tam tikro charakterio, renkasi, dažniausiai net nesąmoningai, jį atitinkantį instrumentą. Jei vabzdžiai, paukščiai ir žinduoliai turi tam tikrą klasifikaciją, tad kodėl negalėtume į tam tikrus skyrelius sudėlioti muzikų?

Net nežinau, ar instrumentas formuoja atlikėjo charakterį, ar atlikėjas, iš prigmties būdamas tam tikro charakterio, renkasi, dažniausiai net nesąmoningai, jį atitinkantį instrumentą

Pastebėjau, kad violončelininkai visada turi didelį norą vadovauti, diktuoti, išsišokti, būti lyderiais, pačiais svarbiausiais asmenimis visoje muzikų komandoje, – tad būna komiškų situacijų, jei jiems to padaryti orkestre ar ansamblyje nesiseka. Yra toks anekdotas – iš ko susideda orkestras: iš gero smuikininko, iš blogo smuikininko, iš buvusio blogo smuikininko ir žmogaus, kuris nekenčia smuikininkų. Čia ir turimas omeny violončelininkas.

Trombono pūtėjai irgi nori būti visada pastebėti. Vienas žinomas britų dirigentas yra juokavęs: „Niekada diriguojant nereikia žiūrėti į trombonininką – jam suteiktas dėmesys tik padrąsins išpūsti stipresnį garsą.“ O, pavyzdžiui, obojininkai, nors ir žino, kad jų skleidžiamas garsas yra pats delikačiausias visame orkestre, visada jaučiasi nepatenkinti ir neįvertinti. Tai greičiausiai susierzinantys ir sunkiai humorą suprantantys žmonės visoje komandoje.

Tačiau už visus viršesni pianistai: jie visada jaučiasi karaliai. Kad juos įtikintum, jog reikia groti greičiau ar lėčiau, tyliau ar garsiau, tenka pasitelkti didelį diplomatijos meną. Tik labai brandžiai mąstantis ir karjerą padaręs klavišų meistras gali paklusti kitų pageidavimams.

Sunkiausiai psichologiškai suderinamas styginių kvartetas: sakoma, jei nori išsiskirti su žmona, pakviesk ją groti į savo styginių kvartetą. Žinau atvejų, kai, padėję instrumentus į kampą, atlikėjai vieni kitiems kibdavo į atlapus ir fiziškai mėgindavo susidoroti. Nenuostabu, jei koncertiniuose turuose pirmojo smuiko atlikėjas apsistoja viename viešbutyje, o antrojo – kitame. Čia jau toks klasikinės muzikos menininkų gyvenimas.

– Vyras per gyvenimą sunešioja kelias dešimtis kokybiškų kostiumų, o kiek smuikininkas per savo karjerą sugadina instrumentų?

– Profesionalus muzikantas tuo pačiu muzikinės veiklos periodu įprastai naudojasi keliais smuikais, gal keturiais ar penkiais, jie vieni nuo kitų gerokai skiriasi. Taigi jų ir pakanka visam muzikiniam gyvenimui ir jie perduodami kitoms kartoms: geras smuikas iš esmės „nesunešiojamas“. Tiesa, smuiką pakeisti daug pigiau nei žmoną, nors prisirišęs prie jo esi stipriau nei prie žmonos. Keletą senų instrumentų turiu savo kolekcijoje – vienu metu buvau užsidegęs šia aistra, tačiau lioviausi, nes tai be galo brangus malonumas.

Žinau atvejų, kai, padėję instrumentus į kampą, atlikėjai vieni kitiems kibdavo į atlapus ir fiziškai mėgindavo susidoroti. Nenuostabu, jei koncertiniuose turuose pirmojo smuiko atlikėjas apsistoja viename viešbutyje, o antrojo – kitame. Čia jau toks klasikinės muzikos menininkų gyvenimas.

Taip, Antonio Stradivari kurti instrumentai iki šiol nepralenkiami, jų legenda vis dar labai stipri, tačiau ir dabartiniai Kanados kūrėjai iš esmės nenusileidžia. Gaila, kad pamirštamas ir dar vienas vardas: François Tourte’as. Tai – smuikų meistras, dar vienas šio instrumento patriarchas, nugludinęs dabartinę smuiko formą ir išradęs naujo tipo smičių. Jau 1801 m. prancūzų spauda rašė, kad smuikininkas Rodolphe’as Kreutzeris pirmąkart griežė šiuo smičiumi. Jų yra išlikę keli, ir kaina šiandien siektų apie 200 tūkst. eurų. Net patys garsiausi smuikininkai nūnai nebesistengia įsigyti tokio lygio instrumentų – jie arba nuomoja iš kolekcininkų, arba naudojasi įvairių finansinių fondų, arba kokios nors verslo kompanijos, kuri investuoja į gerą smuiką, paslaugomis. Ir Jungtinėse Valstijose, ir Kanadoje populiaru gerų smuikų įsigijusiems mecenatams leisti naudotis jais geriausiems ir perspektyviausiems jauniems atlikėjams.

– Kuo jums ypatinga vieta, kurioje esate įsikūręs: netoli Niagaros krioklio, kur tarp Erio ir Ontarijo ežerų teka Niagaros upė?

– Gyvenu dviejose Kanadose vietose: Toronte su beveik keturiais milijonais gyventojų ir nedideliame miestelyje, nuo krioklio nutolusiame per pusvalandį automobiliu. Pastarasis man atstoja lietuviams būdingą sodybą, tik manasis namas ne vienkiemyje, o gana triukšmingame miestelyje, kuris garsėja kanadietiško vyno gamyba (esu įsirengęs vyno rūsį, kad nereikėtų dažnai iš parduotuvės pirkti), dramos teatrų festivaliu (ištisą mėnesį kasdien vienu metu rodoma po dešimt scenos pastatymų), bažnyčia, kurioje dažnai groju ir kuri statyta 1792 m. (čia per 1812 m. karą su amerikiečiais, kurį laimėjo kanadiečiai, buvo įkurta ligoninė, priimanti abiejų kariaujančių pusių sužeistuosius) ir mano įkurtu klasikinės muzikos festivaliu (šįmet jau devynioliktas), į kurį stengiuosi įtraukti kuo įvairesnių žanrų atlikėjų.

Politine prasme Potsdamas simbolizuoja susiskaldymą, o mūsų muzikinė simbolika ir koncertinė programa – pasaulį vienijanti.

Šioje vietovėje ideliai dera gamta ir urbanistika, kasmet miestelį aplanko per penkis milijonus turistų, čia tvyro kosmopolitiška dvasia. Tad nieko keista, kad prieš trejus metus čia gimė idėja suburti „Potsdamo trio“: be manęs, smuikininko, dar groja violončelininkas prancūzas Damianas Ventula ir vokiečių pianistė Konstanca Beckmann iš Potsdamo. Pats mūsų pavadinimas kiek simbolinis ir remiasi istorija: Potsdamo konferencija, kurioje 1945 m. liepos 17 d. susirinkę Sovietų Sąjungos, JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai iš esmės perbraižė Europos žemėlapį.

Name, kuriame pakeliui į Lietuvą Potsdame esu apsistojęs ir kalbuosi su jumis, buvo KGB svečių namai, vonioje, kurioje prausiuosi, šaltojo karo metais maudėsi Leonidas Brežnevas, už dviejų gatvių – buvusi saugumiečių mokykla ir kalėjimas, dar per kvartalą – rūmai, kuriuose yra 1796 m. grojęs Ludwigas van Beethovenas. Taigi Rytų Vokietijos istorija labai paini ir man, asmeniškai, kelia dviprasmių jausmų. Politine prasme Potsdamas simbolizuoja susiskaldymą, o mūsų muzikinė simbolika ir koncertinė programa – pasaulį vienijanti.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau