Lilian nuo pirmųjų akordų „įelektrins“ orą ypatingu savo balso tembru, talentu improvizuoti ir užburiančia charizma. Su tik jai būdinga protą jaukiančia energija ir sielos gelmėse dilgsinčia nostalgija brazilė patieks margą asorti iš įvairiausių sambos atspalvių su subtilaus džiazo kruopelytėmis.
– Lilian, Jūsų biografijoje minima, kad augote Brazilijoje muzikalioje šeimoje. Ką tai reiškia? Jūsų tėvai buvo muzikai?
– Išties, užaugau šeimoje – orkestre: mano mama ir jos seserys jaunystėj dainavo merginų grupėje, tėtis grojo mušamaisiais, vienas dėdė grojo saksofonu, o kitas – buvo savamokslis muzikantas, „žongliravęs“ keliais instrumentais ir sukūręs kelis muzikos kūrinius.
Kiekvieną sekmadienio popietę į mūsų namus kad prigūžėdavo kaimynų su instrumentais! Kokie vakarėliai vykdavo! Dainuodavome ir valgydavome iki pačių sutemų. Ir, nors pirmadienį reikėdavo keltis į darbą, jau regzdavome planus, ką dainuosime kitą sekmadienį. Šios akimirkos pačios džiaugsmingiausios: sėdėti už bendro stalo, pasakoti istorijas, dainuoti. Tiesa, mama man visada sakydavo: „Lilian, nagi, padainuok svečiams!“ (o, kaip aš to nekęsdavau!). Na, ir matote, kuo aš užsiimu dabar (juokiasi)?!
– Kodėl būdama 23-jų metų išvykote iš Brazilijos ir įleidote šaknis Nyderlanduose? Dėl savo studijų?
– Kas kaltas? Aišku, kad meilė! Sutikau savo būsimą vyrą, kilusį iš Olandijos. Žinoma, širdis plūdo krauju, kai reikėjo palikti tėvynę, kur aš jaučiausi saugi, o anapus vandenyno juk laukė naujas „didelis, baisus ir gauruotas“ gyvenimas, kuriame visko reikės mokytis iš naujo. Tačiau tokios jau tos gyvenimo spalvos, kurių aš atradau labai daug (ir vis dar atrandu).
– Kodėl Olandijoje nutraukėte medicinos sesers studijas ir pradėjote dainininkės karjerą?
– Išvykdama iš Brazilijos buvau bebaigianti studijas. Olandijoje mano diplomas negaliotų, būčiau turėjusi mokytis iš naujo, o tam nebuvau finansiškai pasirengusi. Kad save išlaikyčiau, pradėjau dainuoti, o įgijusi finansinį pagrindą po kojomis, galėjau sau leisti toliau siekti slaugytojos diplomo. Bet dabar jis dulka stalčiuje, nes muzika tapo mano gyvenimu ir pagrindiniu darbu. Supratau, kiek daug man reiškia dainavimas, kai vieną dieną ant balso stygų gydytojai aptiko polipų, dėl kurių jau maniau turėsiu atsisakyti savo aistros. Nieko negalvodama, įstojau į konservatoriją.
– Dainavote su keliomis grupėmis, kol su dviem vaikinukais nesusibūrėte į garsią gausiai po pasaulį koncertuojančią brazilelektro grupę ZUCO 103, kuri egzistuoja ir po šiai dienai. Kur grupės raktas į sėkmę? Ir kodėl Jums patinka su ja dirbti?
– Muzikos kokteilis iš džiazo, fanko, brazilų ir elektroninės muzikos tuo metu buvo visiška naujiena, gal tai ir išgarsino grupę. O repeticijos su vaikinukais – ne darbas, bet šventė. Mes dieviname laisvę miksuoti skirtingas kultūras ir įvairius stilius, klausytojams dovanodami muziką be etikečių.
– Jūs daug širdies įdedate ir į solo karjerą, dainuojate septinto, aštunto dešimtmečio sambą. Klausantis Jūsų paskutinio albumo „Canta Samba“, matyti, kad beveik visos dainos yra sukurtos arba Jūsų, arba Jūsų grupės narių. Kodėl dainuojate savo muziką, užuot savaip perdainavusi senas geras kultines sambas?
– Dirbdama su vyrukais iš Europos, įsitikinau, kad braziliška muzika daro stebuklus. Ji mus tarsi sujungė į vieną didelę šeimą, tapo mūsų bendra kalba (grupėje vieninteliai brazilai – aš ir Breno). Kai susėdame kurti dainos, grupės narių idėjos man tiesiog žadą atima. Manau, kad šilti, mylintys ir muzikos kalba kalbantys žmonės gali prisigalvoti genialiausių dalykų! Be to, kas galėjo pagalvoti, kad Lilian kada nors kurs tekstus dainoms? Tai mane „veža“! Aišku, aš niekada nesugebėsiu sukurti tokių sambų, kurių klausiausi vaikystėje, bet jos ištisai sukasi mano galvoje ir neleidžia pasprukti mano kūrybinei mūzai.
– Kas Jums padarė didžiausią įtaką ir kokia muzika paprastai skamba Jūsų namuose?
– Be abejo, impozantiškoji sambos diva Elza Saores! Taip pat paminėsiu Clara Nunes, Ella Fitzgerald, Ellis Regina, Oumou Sangaré. O klausausi... aišku, kad savo sambos, nes aš pati joje kasdien išlukštenu naujų skonių. Tiesą sakant, mano muzikinis skonis labai eklektiškas. Gyvenu su džiazu, soul, afrobeat‘o ir tradiciniais braziliškos muzikos žanrais.
– Kokių tik kuriozų nenutinka scenoje... Jums, kaip ir dažnam dainininkui, tikrai yra nutikę, mažyčių scenos „katastrofų“. Pasidalysite desertui bent viena?
– Be abejonės, esu patekusi į pačias kebliausias situacijas! Kaipgi be jų?! Negaliu pasigirti pačiu nuostabiausiu regėjimu, bet kur tau aš dainuosiu su akiniais?! Žinojau, kad viename koncerte pirmoje eilėje turi sėdėti mano senas geras bičiulis. Kelis sykius aš šūktelėjau jam šelmiškai, mestelėjau kelis juokelius. O pasibaigus koncertui, įsižiebė šviesa, ir... pamačiau, kad mano „bičiulis“ – kažkoks nepažįstamas vyrukas ir netgi pakeitęs odos spalvą (mano draugas yra juodaodis). Šis vyriškis sėdėjo su žmona, kuri, beje, ne itin džiūgavo dėl jos vyrui tekusio dėmesio. Dievaži, turiu savo istorijų skrynioje dar ir kitų „smagybių“, kurių čia gal geriau nepasakosiu (juokiasi)...
– Ar šokate sambą? Ar tiesa, kad visi Brazilijos piliečiai galėtų trypti sambą dieną naktį?
– Žinoma, kad šoku! Bet sambos pamokų, tiesą sakant, niekad nelankiau. Žinau, įprasta manyti, kad kiekvieno brazilo kraujyje pulsuoja šokėjo talentas, bet pažįstu brazilų, kuriems geriau net nebandyti šokti. Puikus pavyzdys yra mano sūnus (juokiasi). Tačiau man samba reiškia labai daug, nes ji primena vaikystę, o vaikystės prisiminimai – patys saldžiausi, be to, šis stilius atspindi mano asmenybę ir mano pasaulėžiūrą. Sambos tekstai dažniausiai yra liūdni, bet užkrečiantis ritmas verčia į gyvenimą žiūrėti pro rožinius akinius.
– Jūs – tikra energijos bomba! Išduokite savo energijos receptą.
– Rimtai? Sproginėju neišsenkamos energijos ir laimės fejerverkais matyt dėl to, kad galiu dainuoti tai, ką dainuoju. Ir suvokiu, kad dažniausiai mums nebūtina kalbėti ta pačia kalba, kad vieni kitus linksmintume. Tai man – tobuliausios palaimos akimirkos!
– Kas Jums yra laimė?
– Jaučiuosi laiminga, jausdama tvirtą ryšį su kitu ar su savimi per muziką, poeziją, pokalbį. Tai dalykai, kurie priverčia išjungti smegenis, nuostatas, ir leidžia susitelkti tik į tai, ką jaučiame. Laimė, žinia, nėra nuolatinė būsena, taigi akimirkos, kuomet, ją patiriame, yra neįkainojamos.
– Ar smalsu paragauti kitokio, lietuviško maisto?
– Beje, ar sakiau, kad man laimė yra ir gardžiai pavalgyti (merkia akį)? Aš – tikra valgymo čempionė! Išragausiu visus lietuviškus patiekalus. Žaviuosi nuostabiais mano pažįstamų lietuvių oda ir plaukais, ir jeigu šiam grožiui pasitarnavo lietuviški skanumynai, tai man teks į kelionę įsimesti užrašų knygutę receptams užsirašyti. Bet jeigu Jūsų grožis nesusijęs su genetika, aš tiesiog valgysiu ir mėgausiuosi... nieko neužsirašinėdama (juokiasi).
– Vasario mėnesio turas bus Jūsų pirmoji viešnagė Lietuvoje. Ar turite konkretų įsivaizdavimą apie mūsų šalį? Ko tikitės? Ir ko gali tikėtis lietuvių publika, pirkdama bilietą į vieną iš Jūsų šou?
– Esu apkeliavusi daugybę šalių ir jau nutariau neturėti jokių išankstinių nuostatų ar įsivaizdavimų. Geriausi dalykai nutinka, kai atvyksti į šalį atvira širdimi ir protu. Dėstydama Amsterdamo konservatorijoje, sutikau gražių, talentingų žmonių iš Lietuvos, kurie nesiliauja manęs žavėti savo balsu ir stulbinamu humoro jausmu. Stovėdama scenoje (veikiau judėdama, nes, patikėkit, sunku išstovėti vietoje), jaučiuosi it devintame danguje, nes mano grupė yra tikrų tikriausias „saldainiukas“ atlikėjui, o koncertas – tarsi audringas vakarėlis, kurį mes sukuriame visi: Jūs, mieli žiūrovai, esate mūsų grupės dalis, o grupė – Jūsų dalis.
– Kokia programa nudžiuginsite Lietuvos publiką?
– Atliksime ir braziliškos klasikos, kurią, neabejoju, visi žino ir tikrai galės kartu paniūniuoti, ir kūrinių, kuriuos taipogi dainuosime visi sykiu. Nes samba it bacila! Užkrečiama! Taigi laukime vakarėlio! Kas dainuos, kas linguos, kas muš koja (ar dviem) į taktą, kas... šoks!
– Ko palinkėtumėt šio interviu skaitytojams?
– Mūsų laukia jaukus, šiltas ir gal netgi pašėlęs vakarėlis Lietuvoje! Būkit laisvi, linksmi, atsipalaidavę, pasirengę judėti į sambos taktą ir leisti muzikai uždegti Jūsų akis ir širdį! Nes laimės akimirkos, pakartosiu, sužybsi virš mūsų it kometos, labai retai, todėl gerkime tas akimirkas dideliais gurkšniais.
Kalbino Ugnė ir Christophas Giese
