B.Kutavičiaus kūrinys skambėjo Evangelikų Raudonojoje bažnyčioje. Po jo pabaigos žiūrovai patraukė į Švento Petro ir Pauliaus Katedrą, kurioje nuskambėjo M.Kabelačo kūrinys „Antifonija“. Šis dviejose erdvėse vykęs koncertas buvo festivalio „Moravijos ruduo“ ciklo „Ritualai“ dalis.
Čekijos kultūros žurnalistas Petras Veberis rašo, jog abu kompozitorius vienija patirtis gyvenant po Geležine uždanga ir pasipriešinimo nuotaikos.
B.Kutavičius turi gerbėją Čekijoje
Žmonės būna tiesiog užhipnotizuoti – tame atlikime nieko labai ypatingo lyg ir nėra, tačiau skamba kažkas labai jautraus, kažkas labai subalansuoto. Neatsimenu nė vieno koncerto, kuriame po kūrinio pabaigos nebūtų stojusi ilga tyla – bent kelių minučių.
Choro „Aidija“ vadovas Romualdas Gražinis sako, jog jo vadovaujamas choras turėjo progą dalyvauti šiame festivalyje Lietuvos ir jos kultūros mylėtojo Vitezslavo Mikešo dėka.
„Šis muzikologas prieš kokius 30 metų susižavėjo Lietuva ir ypač Broniaus Kutavičiaus muzika. Dėl to jis net išmoko lietuvių kalbą! Vitezslavas Mikešas maždaug prieš 6-erius metus persikėlė dirbti į Brno filharmoniją ir šiuo metu yra atsakingas už šiam regionui labai svarbaus festivalio „Moravijos ruduo“ programą ir turinį“, – sakė choro „Aidija“ vadovas.
R.Gražinio teigimu, šiame festivalyje skambantys kūriniai dažniausiai aprėpia įvairias epochas bei įvairias šalis. Čekų kompozitoriaus Miloslavo Kabelačo simfonija „Antifonos“ skirta solistei, dviem chorams, mušamųjų grupei, tačiau jos tematika ir laikotarpis glaudžiai siejasi su B.Kutavičiaus oratorija.
„M.Kabelačo kūrinys turi mums įdomų kontekstą. Jis yra tarsi „Prahos pavasario“ refleksija. Simfonija sukurta 1970-aisiais metais, kiek vėliau parašytos ir B.Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“. Čekų kompozitoriaus simfonijoje gausu dramos, užspausto žmogaus aimanų ir emocijų, vykstančių turbūt kiekvieno žmogaus, prarandančio tikėjimą laisve ir ateitimi, viduje“, – sakė R.Gražinis.
B.Kutavičiaus oratorijos tematika – apie pagonis, kurie turi atsisakyti savo ritualų ir paklusti ateinančiai visuotinei krikščionybei. R.Gražinis primena, kad neseniai būtent ši oratorija išrinkta vertingiausiu šiuolaikiniu Lietuvos kompozitorių kūriniu.
Žiūrovams reikia kelių minučių sugrįžti į realybę
Lietuvių kompozitoriaus oratoriją vargonų skambesiu papildė Renata Marcinkutė-Lesieur, o ritualiniais užkalbėjimais – solistė (sopranas) Rimantė Pupalaigytė-Bradūnienė.
Baltiški, pagoniški motyvai ir sutartinių elementai bei kūrinį pabaigianti krikščioniška vargonų melodija – puikiai atskleidžia lietuvių perėjimą iš pagonių tikėjimo į krikščionybę.
Koncertas Evangelikų Raudonojoje bažnyčioje prasidėjo choristams į sceną renkantis prietemoje, jų balsai ataidėjo iš tamsos. Visos oratorijos metu choristai persigrupuodavo, keisdavo buvimo vietą.
R.Gražinio teigimu, viena iš oratorijos dalių yra užkalbėjimas, kurio metu solistė eina per bažnyčia ir pašnibždomis kartoja ritualines frazes. Paskutinysis kanonas skirtas suvokti, kad šie ritualai ir tradicijos turi pasibaigti, ateina nauja tvarka ir kultūra, kuriai teks paklusti.
Po šios oratorijos žiūrovai dar kelias minutes sėdėjo visiškoje tyloje. Tik tuomet pasigirdo plojimai, kai kurių akyse sužibo ašaros.
„Žmonės būna tiesiog užhipnotizuoti – tame atlikime nieko labai ypatingo lyg ir nėra, tačiau skamba kažkas labai jautraus, kažkas labai subalansuoto. Neatsimenu nė vieno koncerto, kuriame po kūrinio pabaigos nebūtų stojusi ilga tyla. Atrodo, kad klausytojai tarsi yra panirę į būseną ir turi iš jos sugrįžti. Šįkart atsitokėję, jie gausiai plojo, taip pat mačiau sudrėkusias žiūrovų akis“, – sako R.Gražinis.
Mokslininkas: tai buvo viena įsimintiniausių gyvenimo Čekijoje dienų
Kad koncertas sukėlė stiprių emocijų, pripažįsta ir jame apsilankęs fizikos mokslų daktaras Justinas Galinis.
„Tai buvo viena įsimintiniausių dienų, gyvenant Čekijoje. Gera buvo girdėti lietuvišką muziką, lietuvišką chorą. B.Kutavičiaus „Pagonių apeigos“ buvo atliekamos nedidelėje jaukioje liuteroniškoje bažnyčioje. Po jų žiūrovai ir atlikėjai persikėlė į didžiulę Brno katedrą. Abu kūriniai unikalūs ir pribloškiantys. Ypatingas jausmas, kai žiūrovus atlikėjai apsupa iš visų pusių ir užpildo visą erdvę muzika. Baltiški, pagoniški motyvai ir sutartinių elementai bei kūrinį pabaigianti krikščioniška vargonų melodija puikiai atskleidžia lietuvių perėjimą iš pagonių tikėjimo į krikščionybę. Antrasis, M.Kabelačo kūrinys labai stiprus savo energetika, agresyvus, perteikiama įtampa, nerimas ir baimė. Tai puikiai siejasi su istoriniu kontekstu, kadangi šią simfoniją autorius parašė 1970 m., sovietams sutriuškinus „Prahos pavasarį“, – sakė dr. Justinas Galinis.
„Po B.Kutavičiaus oratorijos visa klausytojų procesija geras 15 minučių keliavo per senamiestį į didžiulę Brno katedrą. Tačiau programoje tai buvo kaip vienas koncertas, – neįprastą organizatorių sprendimą komentuoja choro vadovas R.Gražinis. – Dabar galvoju, kad tai buvo geras sprendimas – abu kūriniai yra didelio emocinio svorio ir gal reikia šiek tiek laiko apmąstymui ir kūrinio „pasinešiojimui“ viduje. Be to, nereikėjo nieko perstumdyti, perjunginėti – buvo išlaikyta rimtis, netrukdžiusi klausytojams susitelkti į turiningus kūrinius.“
Miloslavo Kabelačo simfoniją atliko didysis Brno filharmonijos choras ir kamerinis choras „Aidija“. Jai dirigavo Marko Ivanovičius, įrašęs visas 9 kompozitoriaus simfonijas.
