„Dubenėlis“, ketvirtadienio vakarą klausytas Vilniaus „Tamstos“ klube, yra reta reggae/dub apraiška Lietuvoje. Tai muzikos darinys, kuriam būdingas šviesus, visus rūpesčius transcenduojantis optimizmas. Ir visada bus žmonių, kuriems to reikia.
„Dubenėlio“ demo įrašuose skamba vien ukulelė ir vokalas (jie patys savo muziką įvardija kaip akustinį ukulelės dubą), tačiau koncertų metu į sceną be Elenos „Umiko“ Neniškytės (vokalas) ir Ugniaus Raugalo (ukulelė) žengia ir kiti muzikantai.
Tai gitaristas Jaronimas Šnipas, bosininkas Donatas Bielunskis, trombonininkas Nerijus Laukaitis, saksofonininkas Simonas Šipavičius ir būgnininkas Audrius Remeikis.
Be to, su grupe dirba garso operatorius Zenitas. Galiausiai, Elenai kai kuriuos kūrinius atlikti padeda seserys Raminta ir Dominyka Kriščiūnaitės.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Koncerto akimirka |
Gyvų pasirodymų metu, sulig visa didele grupe, į pirmą planą išeina „Dubenėlio“ regiškoji pusė. Kiekvienas kūrinys – geros aštuonios minutės atkakliai besikartojančios, į transą varančios akordų progresijos ir ritmo.
Tas pat pasakytina ir apie Elenos Neniškytės (bei seserų) vokalą. Jos balsas užburiantis, jame daug spalvų, bet frazavimas išlieka užsispyrusiai monotoniškas, atmetant kiekvieną progą pridėti prie dainuojamos frazės kažką naujo.
Vadinasi, tai labiau religinių apeigų muzika. Tarsi būtų norima, kad tu nustotumei kreipti dėmesį į muzikantus ar instrumentus (į materialumą apskritai) ir nustotum laukti, kad jų grojamoje muzikoje kažkas įvyks. Arba kad ji į kažką išsirutulios.
Atsipalaiduok ir atsiduok pirmapradei emocijai, kuri sunkiasi per muziką. Nustok koncentruotis į formą, žvelk į patį giliausiąjį lygmenį, kur tūno tai, kas išties svarbu. Pavyzdžiui, banali žmogiška šiluma.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Koncerto akimirka |
Taigi, viena vertus, erzina, kad gabalai niekur nesivysto ir staiga baigiasi ten, kur ką tik būta banguojančios gyvybės, kita vertus, tai ir nėra „Dubenėlio“ siekiamybė.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Koncerto akimirka |
Visgi grynai muzikiniu požiūriu yra labai įdomių „Dubenėlio“ aspektų. Galima išskirti puikų, taip sakant, kaldros į save netraukiantį, bet nuobodžių partijų sėkmingai išvengiantį būgnininką.
Be to, galima pažymėti taip pat šiek tiek neįprastą faktą, jog solo partijas čia paprastai atlieka ne tradiciškai šį vaidmenį prisiimti mėgstanti gitara, o ukulelė arba pučiamieji.
Koncerto metu šypseną kėlė šiek tiek nuobodžiaujantis garso operatorius, kurio intervencijos į „Dubenėlio“ skambesį, tiesą sakant, dažnu atveju ir buvo tai, kas kūrė jo dinamiką.
Grįžtant prie apeigų pirmenybės prieš muzikinę formą: „Tamstos“ klubo salėje sklandė smilkalų kvapas ir bendrą atmosferos jaukumą skatino tokios smulkmenos, kaip mergaitė, paspirtuku šmėsčiojusi tarp klausytojų ir staliukų, arba mergina, maigiusi seną „Alcatel“ ar „Philips“ telefoną vienspalviu (oranžiniu) ekranu, arba tai, jog vienas mažametis vaikas, grupei grojant, gavo palaikyti ukulelę.
Visa tai kalba apie tam tikrą priešpriešą mūsų dabarčiai, sparčiam mūsų verslaujančių miestų tempui, vartotojiškumui, ekonomikos procesams ir įvairiausiems visuomeniniams konfliktams.
Visa tai tarsi pristabdoma arba paliekama už durų, pamirštama. Klausytojas kviečiamas būti čia ir dabar.
Štai „Dubenėlis“, pripildytas saulės spindulių ir ramybės. Semkitės. Būkit.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Koncerto akimirka |
