Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 birželio 12d. 16:10

Edgaras Montvidas: nuo koncertų laiptinėse iki žymiausių pasaulio scenų

Edgaras Montvidas Interviu
Dimitrijaus Matjevev nuotr. / Edgaras Montvidas
Su vienu garsiausių Lietuvos operos solistų Edgaru Montvidu kalbamės apie karjerą, pandeminį gyvenimą ir naują patirtį – tapimą naujuoju Pažaislio festivalio meno vadovu.

– Kaip sekasi sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą?

– Džiugu, kad jau atsirado kultūros pulsas ir galima jį užčiuopti. Man kultūrinis gyvenimas prasidėjo būtent Londone, kai gegužės 17-tąją startavome su Karališkąja opera ir išleidome „Tito gailestingumą“. Džiugu, kad tie spektakliai įvyko. Iš tikrųjų šis sezonas man turėjo būti auksinis, bet dabar jis tapo sidabrinis. Tačiau negaliu skųstis (juokiasi).

Džiugu, kad ir Lietuvoje sugrįžtame prie įprasto ritmo. Per pastarąsias dvi dienas dirbau Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru. Įrašinėjome naują kompaktą. Toks jausmas, kad tarsi niekur ir nebuvome išėję, nes kūrybinis gyvenimas nuolat tęsėsi ir pandemijos metu. Reikėjo palaikyti savo sportinę formą ir išlaikyti kūrybinę kibirkštį, jog ji neužgestų. Žinoma, rankos buvo surištos ir visiems įgriso virtualūs renginiai ir muzikos klausimasis per ausines. Todėl tikiuosi, kad žmonės išsiilgę gyvo garso ir vaizdinių.

– O kaip jūs vertinate perėjimą į virtualią erdvę?

– Sunku pasakyti, nes kai kas galbūt ir išlošė. Pavyzdžiui, Londono „Covent Garden“.

Anksčiau spektaklių nebuvo galima stebėti iš bet kurios pasaulio šalies. Tačiau Niujorko „Metropolitan“ operos buvo rodomos kino teatruose ir anksčiau, todėl čia tarsi nieko naujo.

Man transliacijos iš savo virtuvės, svetainės ar miegamųjų pasirodė kiek skurdžios, nors tarsi geriau negu nieko. Visgi tuo metu menininkams reikėjo siųsti žinią ir nepalikti žmonių be kultūros ir meno. Veikiausiai kiekvienas pamatėme, koks iš tiesų yra svarbus gyvas ir natūralus priėjimas prie auditorijos. Taip pat man labai svarbus ir teatro kvapas, ir visa dramaturgija, pavyzdžiui, šviesų užgesimas prieš spektaklio pradžią. Tačiau virtualūs renginiai negali konkuruoti su gyvu menu, nes tai lyg ledų laižymas per stiklą. Iš tikrųjų man pats žodis „virtualus“ jau kelia alergiją, nes noriu gyvų ir tikrų ledų skonio.

– Neseniai atšventėte gimtadienį ir šiuos metus teko praleisti pandemijos diktuojamomis sąlygomis. Ar turėjote sau pažadų ateinantiems metams?

Aš norėčiau, kad planai turėtų kokią nors prasmę, nes išties tai turbūt paskutinis žodis, kurį dabar galime vartoti savo žodyne. Niekada sau nieko neprisižadu ir neplanuoju. Tiesiog džiaugiuosi, kad ateinantis sezonas gausus įvairiausių darbų. Ir netgi ironiška, kad jų padaugėjo. Visgi šiuo atveju vieniems pasisekė, o kitiems ne. Tikiuosi, jog viskas įvyks, nes dar toli gražu nesame sugrįžę į normalų gyvenimą. Nors situacija gerėja, dabar yra neprognozuojamas laikas. Todėl visuomet vartoju žodį „turėčiau“. Taigi šis mano gimtadienis buvo visai be pažadų, bet svarbiausia, kad jis įvyko.

– Daug keliaujate, tad gal planuojate kur nors apsistoti visam laikui?

– Aš viena koja esu tarsi vilnietis. Nors kaip tik rugsėjo mėnesį bus 20 metų, kai aš pradėjau stažuotę Londone ir nuo to laiko daugiausiai esu Vakaruose. Kai prieš pandemiją Vilniuje įsigijau butą, negalėjau nuvažiuoti ir pabūti jame net metus. Nei D.Britanijoje, nei Lietuvoje aš nepraleidžiu pakankamai laiko, jog galėčiau sakyti, kad tai yra mano namai. Didžiąją laiko dalį esu gastrolėse, kadangi spektakliai įprastai statomi mėnesį, tuomet seka repeticijos ir spektaklių rodymas. Paskui grįžti namo ir toliau vyksti kur nors kitur. Nors aš, kaip laisvas menininkas, galiu tą kontroliuoti ir pasakyti tam tikriems dalykams ne, bet kol kas stengiuosi išnaudoti šį laiką, kol yra tas jėgų žydėjimas. Sakyčiau, kad mano namai yra tarp Londono ir Vilniaus.

– Ar po daugybės metų, praleistų scenoje, susiduriate su darbo rutina?

– Nežinau apie kokią rutiną mes kalbame. Viena rutina, kai repetuoji kokį nors naują vaidmenį ir laikaisi tam tikros dienos struktūros ir repeticijų grafiko. Kita rutina, kai mintys nuolat sukasi ir vyksta idėjų generavimas. Nors aš tą veikiausiai pavadinčiau kūrybine būsena – tu nuolat stebi aplinką, klausydamasis gali išgirsti ką nors, kas lems tam tikrą idėją. Per pastaruosius pusantrų metų man labiausiai trūko tos meninės stimuliacijos, kuri žadintų kūrybinius jausmus. Aišku, vis tiek stengiesi visiškai negyventi tokioje kūrybinėje sausroje, bet aš nevadinčiau to rutina. Galbūt pats žodis kelia tam tikras asociacijas su kasdienybe ir pilkuma, kuri pabosta. Jos mano gyvenime nėra daug.

Žinoma, kai prasideda kokie nors konkretūs žingsniai, susitarimai ar laiškų rašymas, tai jau kas kita. Nors tai vėlgi yra naujas mano potyris, todėl stengiuosi prisijaukinti prie meno vadovo pozicijos ir vystyti savo, kaip solisto, veiklą. Visos jos tik praturtina, nes keliaudamas susitinku daug žmonių. Be to, pats puikiai žinau, kaip svarbu turėti asmeninį ryšį. Jau dabar stengiuosi bendraudamas užmesti tą meškerę ir pagauti tam tikrus atlikėjus, kadangi derybos su jais neįvyksta per kelis mėnesius, tam dažnai prireikia ir poros metų.

– Esate minėjęs, jog vaikystėje organizuodavote savo pasirodymus laiptinėje, o dabar užsiminėte apie Pažaislio festivalio meno vadovo pareigas. Kokie jausmai aplanko pažvelgus į šį skirtumą?

– Kaip jau sakiau, esu laisvai samdomas atlikėjas. O pakvietimas tapti meno vadovu buvo tarsi iš giedro dangaus, tačiau malonus. Mano draugystė su šiuo festivaliu yra labai tampri ir tęsiasi beveik nuo pat jo pradžios. Beveik kasmet tradiciškai atvykdavau į festivalį padainuoti ir atsiveždavau kokias nors idėjas, programas ar kolegas. Deja, mes netekome Petro Bingelio, kuris buvo ilgametis meno vadovas. Susiklosčius šioms visoms aplinkybėms, juo tapau aš.

Mano pirmi vadybiniai sugebėjimai, pavyzdžiui, surinkti publiką, matyt, buvo užkoduoti, nes tikrai mėgdavau rengti tuos koncertus laiptinėje, kur akmenukai atstodavo pinigus. Nežinau, ką aš ten traukdavau, koks repertuaras būdavo – tai buvo labai seniai... Dabar išties yra naujas kūrybinis etapas, nors mano, kaip solisto, karjerai toliau vystytis nekliudoma. Man ši veikla yra naujas stimulas, leidžiantis dar labiau atvertomis akimis žiūrėti į pasaulį. Dirbdamas su kolegomis, aš jau mąstau kaip meno vadovas, jog galėčiau atsivežti juos į Lietuvą ir šį festivalį. Aš nežadu kardinalių pasikeitimų, bet visgi šiokį tokį savo braižą festivaliui norėčiau pasiūlyti.

– Festivalis prasidės netrukus?

– Taip, jo pradžia yra birželio 18 d. Tai didelis festivalis, trunksiantis tris mėnesius. Galima jį vadinti savotišku sezonu. Bus labai daug pasirodymų, įvairiausios savitos muzikos. Startuosime su vienaveiksme premjera. Nemanau, kad kada nors Lietuvoje buvo atlikta G.Pučinio opera „Vilisės“. Skrisdamas iš Los Andželo, atsitiktinai paklausiau šios operos ariją, įtraukiau į savo repertuarą ir pagalvojau, kad reikia atlikti visą operą. Taigi su ja pradėsime festivalį, o jį baigsime rugpjūčio 29 d. G.Verdžio opera „Requiem“, kuri bus skirta P.Bingelio atminimui. Kituose renginiuose klausytojai galės išgirsti įvairiausios muzikos – nuo flamenko ir džiazo iki klasikinės, kamerinės muzikos.

– Užsiminėte apie ryšių su žmonėmis ieškojimą. Štai dabar sėdime ant suoliuko ir vis pasisveikinate su praeiviais. Ar nepavargstate nuo žmonių apsupties?

– Manęs niekada nevargino ir nevargina bendravimas su žmonėmis. Tikriausiai tokia mano prigimtis, jog nuolat turiu būti tarp žmonių. Taip pat gana daug laiko praleidžiu būdamas pats su savimi, pavyzdžiui, kai išvažiuoju į svetimą miestą, nors ten vyksta repeticijos. Visgi grįžęs namo stengiuosi surasti balansą ir pailsėti nuo garsų ir žmonių. Labai svarbu jausti tą saiką. O jei reikia, pabėgti porai dienų. Labai džiaugiuosi, jog turiu savo trobelę Prancūzijoje. Ten galiu pabūti ramybėje ir gamtos prieglobstyje. Laba svarbu atrasti vidinę harmoniją. Man malonu grįžus į Lietuvą susitikti su draugais ir kolegomis. Pavyzdžiui, šiandien geriant kavą, mane užkalbino nepažįstamas žmogus, su kuriuo labai maloniai pašnekėjome. Ir tai yra labai smagu.

– Karjeros pradžioje keitėte sunegalavusius solistus garsiose operose ir sėkmingai susitvarkėte su užduotimis. Kaip vertinate atsitiktinumus – ar jie egzistuoja jūsų gyvenime ar jų nebūna?

– Tai kompleksinis dalykas. Manau, kad atlikėjo profesijoje labai svarbus laimės ir sėkmės komponentas. Mano vietoje tikrai galėjo būti kas nors kitas. Kai teatras kuria naują premjerą ir pakviečia mane dainuoti, aš galvoju taip pat – yra didelė eilė kitų dainininkų. Veikiausiai yra daug susidedančių komponentų – tave išgirsta režisierius, pamato kaip vaidini, jam atrodo, kad personažas yra tinkamas ir jis kovoja dėl tavęs, jog būtent tave pakviestų. Atsitiktinumai vis dėlto yra ne tik fatališki. Daug ką lemia ir įdirbis.

Galbūt operos ir klasikinės muzikos pasaulis nėra toks platus. Kai pasieki tam tikrą lygmenį, sukiesi tam tikrame rate. Ir atsitiktinumų būna mažiau. Nors pradžioje visuomet kildavo klausimų, kodėl kviečia mane, juk yra ir kitų. Galbūt čia veikia ir pašnibžda mūsų lietuviškas kuklumas. Matyt, kiekvienas gali pasirinkti, kuo tikėti – fatališkumu ar atsitiktinumu. Aš galvočiau, kad mūsų gyvenime viskas vyksta dėl dieviškosios režisūros. Vis mažiau tikiu atsitiktinumais ir manau, kad posūkis veda į kokį nors tikslą.

– Iš pokalbio suprantu, kad nesusirgote žvaigždžių liga. Kaip jums sekėsi šioje išlikimo savimi kelionėje?

– Kadangi vaidmenis kuriu scenoje, neturiu tikslo jų kurti gyvenime. Aš prisiklausau liaupsų, bet išlieku savikritiškas ir puikiai žinau, ką aš galiu ir ko ne. Niekada nenorėjau ir nenoriu gyventi kreivų veidrodžių karalystėje, kur tikrai gali apsalti girdėdamas, koks tu nuostabus, ir tuo tikrai patikėti. Bet kartu tai sakydamas norėčiau pabrėžti, jog kartais svarbu ir sau patapšnoti per petį ir pasakyti, kad tau gerai sekasi. Per didelis savikritiškumas taip pat nėra gerai, nes tai gali tapti slegiančiu ar žudančiu kūrybiškumą veiksniu.

Man atrodo, kad sužvaigždėjimas yra paauglių žaidimas. Juk gyvenimas ir taip sudėtingas. O tokiu būdu tiesiog užsikraunamas papildomas vaidmuo. Man svarbu būti maloniu. Todėl ir žmonės su manimi taip bendrauja. Kita vertus, būdavo ir tokių atvejų, kai po koncertų iš karto susikrauni lagaminus ir važiuoji į kitą vietą, kur tavęs niekas nežino. Taip vis išvengdavau dėmesio. Paskui, kai jau prabėga 20 metų scenoje, tai tampa tavo gyenimo dalimi. Natūralu, kad žmonės gatvėje atpažįsta. O tie, kurie domisi, užkalbina. Ir jokiais būdais nenorėčiau jų nuvilti.

– Kokie jūsų kūrybiniai planai po Pažaislio festivalio?

– Laukia trys dideli darbai. Vienas baigsis ir iš karto prasidės kitas. Išvažiuosiu iki pat vasario pabaigos, todėl neturėsiu galimybės sugrįžti nei į Londono, nei į Vilniaus namus. Osle, Strasbūre ir Ciuriche bus statomos operos. Toliau bus koncertai, kurie turėjo įvykti per karantiną, bet dabar yra nukelti. Laukia ir įrašai Belgijoje, koncertai Paryžiuje ir Amsterdame. Dar ir Bregenzo festivalis, kuris turėjo įvykti šią vasarą, tačiau persikėlė į kitą. Taip ir praleisiu visus 3 mėnesius, todėl lieka tikėtis, kad viskas įvyks.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu