Šiandien, nuėjęs nemažą karjeros kelią, E. Montvidas vėl džiaugiasi Verterio sėkme, žyminčia dar vieną naują jo karjeros etapą, tik dabar veiksmas persikėlė į Prancūziją, Lotaringijos nacionalinę operą Nansi mieste, visai netoli Milano La Scalos, jau įrašytos artimiausiuose tenoro planuose.
„Kas gali sudainuoti Verterį po Jono Kaufmanno ir Juan Diego Flórezo? Edgaras Montvidas“, – tokiais skambiais pareiškimais prasidėjo viena iš daugelio tenoro pasirodymą puikiai įvertinusių recenzijų. Kritikai negailėjo pagyrų lietuvio vaidybai, tiksliai įkūnijus uždarą ir skausmo pažymėtą Goethės personažą, meistriškai išpildžius pagrindinę rolę – „Verterį iš kūno ir kraujo, kuris neturi ko pavydėti prieš jį buvusiems“.
Nemažai dėmesio, žinoma, buvo skirta iškalbingiems solisto balso aprašymams, pirmiausia antrinusiems vaidybinę atlikimo svarbą: „Jei balse ir randame saulės, tai – dėka niuansų ir spalvų žaismo, – juodos melancholijos saulė.“ Tekstų autoriai pabrėžė tiek individualią, niuansuotą solisto interpretaciją, viliojantį ir kaitinantį tembrą bei stabilumą išlaikančią techniką.
„Verteris“ – viena ryškiausių prancūziškųjų operų, atliekama, žinoma, originalo kalba. E. Montvidas buvo ne tik pagrindinės rolės atlikėjas, bet ir užsienietis prancūzų scenoje. Visgi praėjus premjeroms žinovai pritarė, jog prancūziškasis operos atlikimo stilius lietuvių solistui pritiko „lyg pirštinė“, o jo tartis pripažinta beveik idealia.
Verterio mylimosios – Šarlotės – vaidmenį atliko prancūzė Stéphanie d‘Oustrac, taip pat pagirta tiek už aktorinį, tiek ir vokalinį atlikimus. Ypatingai kritikai išskyrė jos pasirodymą trečiajame operos veiksme, kuriame skamba garsioji „Va! Laisser couler mes larmes“ arija. Beje, šiandien savo šalyje vertinama ir gerai žinoma solistė karjeros pradžioje norėjo tapti aktore, tačiau garsaus kompozitoriaus ir pianisto Francis Poulenco giminės atstovei muzikos išvengti taip ir nepavyko.
Daug neišsiplėsdami tekstų autoriai gyrė subtilų ir minimalistinį operos režisieriaus Bruno Ravella darbą. Kartu su dailininku Leslie Travers jis nenutolo nuo J. Massenet kūrinio laikotarpio, tačiau atsisakant tiesmuko realizmo scenoje jiems pavyko į pirmąjį planą iškelti ir skoningai perteikti amžius publiką ir skaitytoją jaudinančią, kompromisų nepripažįstančią meilės istoriją. Viską vainikavo nepriekaištingas Jean-Marie Zeitouni vadovaujamo orkestro atlikimas.
Dešimtmetis, skiriantis E. Motvido Verterius, šio solisto gyvenime buvo ypatingai svarbus. Daugelis darbų yra gerai žinomi ir aprašyti, tarp jų – ir didžiuliai žingsniai Karališkojoje Londono operoje Covent gardene, Bayerische Staatsoperoje, Miunchene, Briuselio La Monnaie teatre, tiek ir etapinis „Faustas“ Vilniuje. Beje, pastarąjį bus galima išvysti jau ateinančiame VCO sezone, kaip ir legendinį „Onegino“ Lenskį.
„Reikia mokėti pasidžiaugti savo pasiekimais, bet likti abiem kojomis ant žemės. Aplink labai daug giedančių apie tai, koks tu nuostabus ir talentingas, bet aš pats esu geriausias savo kritikas, žinau savo silpnąsias ir stipriąsias puses“, – yra pasakojęs solistas, atskleisdamas, jog jo 2020–2021 m. sezone laukia du didžiuliai debiutai Ciuricho operoje Šveicarijoje B. Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“, kurią statys garsusis Barrie Kosky bei legendiniame La Scalos teatre Milane, vadovaujant pačiam Antonio Pappano, K. Shymanowskio operoje „Karalius Rogeris“. Tai – jau antras kartas kai Edgaras atliks šią operą su maestro A. Pappano: puikiai pavykęs koncertas Romoje su Santa Cecilia orkestru tikriausiai ir buvo tas sėkmės laidas, nuvedęs į daugelio solistų svajonių Meką – La Scalą.
Artimiausia E.Montvido premjera – S. Barberio opera „Vanessa“ prestižiniame operos festivalyje Didžiojoje Britanijoje – Glyndebourne, rugpjūčio 5 d.
