Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Festivalio apžvalga: „Velnio akmuo“ – ne vien metalistams

Festivalio „Devilstone“ akimirka 15min recenzija
„Devilstone“ nuotr. / Festivalio „Devilstone“ akimirka
Šaltinis: 15min
0
A A

Liepos 13–16 d. Anykščiuose trankėsi „Velnio akmuo“. Per devynerius metus festivalis išaugo ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai: prasidėjęs kaip metalo bendruomenės renginys, dabar save apibrėžia kaip ekstremalų rokenrolą ir kasmet pritraukia vis įvairesnės publikos.

„Velnio akmuo“ pirmiausia originalus tuo, kad suteikia galimybę vienu metu pabūti tarsi dviejuose skirtinguose festivaliuose. Tradicinės metalinės krypties gerbėjai gali laiką leisti prie Vakarų scenos su thrash, death, black ir panašių žanrų grupėmis. O Rytų scena sutraukia šiuolaikiškesnės, madingesnės, lengvesnės krypties klausytojus su indie, postroku ar postpanku.

Didžiausia festivalio naujovė šiemet buvo papildoma Barbablu scena. Pastangų bei išlaidų pareikalavęs sprendimas visiškai atsipirko. Dėl jaukios paupio gamtos prie scenos norėjosi leisti laiką net ir nevykstant koncertams. O čia pasirodžiusių grupių sąrašas vertas išskirtinės pagarbos dėl įvairovės ir nenuvalkioto skambesio.

Trys scenos (neskaičiuojant elektroninės Turbo scenos ir Gama scenos, kurioje buvo rodomi „tokie blogi, kad net geri“ filmai, vyko kelios diskusijos, oro gitarų bei growlinimo konkursai, o sekmadienį grojo pora grupių), žinoma, reiškia ir tai, kad daug ko išgirsti nespėji. Nors rengėjai pagirtinai laikėsi koncertų tvarkaraščio, festivalinis nuovargis, o ir kitos pramogos neleido sulakstyti visur. Kita vertus, turiningo festivalio bruožas – kai jautiesi pamatęs daug, bet grupių sąraše matai, kad dar daugiau praleidai.

Įspūdingiausiu festivalio koncertu įvardyčiau projekto iš Niujorko "Zeal & Ardor" pasirodymą, kuriame sujungtos tokios ideologinės priešybės kaip spiričiueliai ir black metalas. Religinė potekstė, vergų grandinių žvangesys, a cappella giesmės ir velniška energija sukūrė unikalią atmosferą. Tokie koncertai įrodo, kad vis dėlto ne visa muzika jau yra sukurta. Ir itin tiksliai atspindi paties „Velnio akmens“ idėją – mėginimą plėsti ir atnaujinti konservatyvų metalo žanrą.

VIDEO: Zeal & Ardor- "Devil is Fine" - Session Live

Tokia modernumo ir tradicijos derme pasižymėjo ir daugiau grupių. Tarkim, belgai „Oathbreaker“ ar islandai „Sólstafir“. Nors pastarieji groja jau nuo 1995 m., abi grupės priklauso postmetalo krypčiai. Tiesa, emociniu atžvilgiu mano „reitinge“ islandai pasirodė gerokai stipriau, – „Oathbreaker“ išvargino dėl melodinės ir jausminės monotonijos.

VIDEO: Sólstafir - Ísafold (official track premiere)

Sudėtingiems simfoniniams kūriniams atsvara buvo tokios grupės kaip švedai „Graveyard“ ar „Truckfighters“, pasirinkę retro kryptį – pirmieji stoner bliuzo, antrieji stoner roko. Abiejuose koncertuose standartines kompozicijas kompensavo gyva energija. Šioje įsivaizduojamoje dvikovoje akivaizdžia persvara laimėjo „Graveyard“ su gerokai įspūdingesniu vokalu ir neprimityviomis melodijomis.

Vis dėlto klasikinės psichodelikos kategorijoje man nugalėtojais tapo vidury dienos groję čekai „Please the Trees“, kurie labai susikaupę iš, rodos, nesudėtingų „prilėtintų“ ritmų sukūrė itin įtaigias struktūras.

VIDEO: Please The Trees - Missing Feeling Nothing (OFFICIAL MUSIC VIDEO)

Panašų poveikį man padarė ir kita trijulė – belgų projektas „Kapitan Korsakov“ su įvairiapusiu vokalu – nuo growlinimo iki švelnaus, liūdno dainavimo. Iš akcentuotų ritmų jie dėliojo ilgus muzikinius pasakojimus, palikdami daug erdvės kiekvieno klausytojo interpretacijai.

VIDEO: Kapitan Korsakov - In the Shade of the Sun (music video)

Pasirinkusi „hipsteriškesnę“ festivalio pusę, šiek tiek apleidau „metalinę“. Bet čia mano „reitinge“ visada laimi grupės, nesistengiančios atitikti griežtai apibrėžtų žanro taisyklių. Tai galioja ir muzikai, ir sceniniam įvaizdžiui. Dėl to įstrigo vokiečiai „Heaven Shall Burn“, jungiantys death metalą bei hardcore ir sugebantys tai subalansuoti su melodingumu. Taip pat lenkai „Blindead“, kurių depresyvus doom metalas, o ypač sodrus baritonas priminė grunge klasikus „Pearl Jam“.

VIDEO: Blindead - Hearts (official single)

„Velnio akmuo“ pavyzdingai pristato ir įdomiausias Lietuvos alternatyvias grupes. Šiemet daug klausytojų sutraukė metalui tolimiausia grupė – „Solo ansamblis“. Dažnai linksniuojama buvo ir grupė „ba.“, dėl kurios senųjų elektroninių hitų nemažai tradicinių metalistų koncertą pašaipiai ignoravo, – vis dėlto su naujais nariais ir gerokai pasunkintu skambesiu grupė visiškai tiko bendrame festivalio kontekste.

Sunkiau susivokti buvo mano labai lauktame naujo projekto „Suicideoscope“ pasirodyme. Jų tamsi eksperimentinė trap kūryba akivaizdžiai turi daug potencialo, tačiau kol kas scenoje buvo nemažas bardakas. Idėjų daug ir originalių, bet reikia laiko jas išsigryninti. Sekmadienio ryte likusius gyvus klausytojus dar pataškė „Abudu“ psichodelika bei „Timid Kooky“ pankrokinis humoras.

„Velnio akmuo“, nesigviešdamas milžiniškų minių, sėkmingai išlaiko idėjinio ir apgalvoto festivalio tapatybę. Nors „užklasinių“ dienos veiklų visada galėtų būti daugiau ir įvairesnių, festivalio erdvės, miškas ir upė, taip pat ir netoliese esantys Anykščiai visada palieka tik malonius įspūdžius. Gitarinės muzikos klausytojams tai yra be konkurencijos pagrindinis vasaros renginys, o ir apskritai jis nesunkiai gali varžytis dėl svarbiausio šalies muzikos festivalio vardo.

Kitąmet tepaprašysiu mažiau lietaus ir šiltesnių naktų. Visa kita ir taip bus gerai.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau