Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvoje koncertuosiantis „Grammy“ laimėjęs vibrafonininkas A.Puškariovas: „Džiazo klausausi visur ir visada“

Andrejus Puškariovas
Koncerto organizatorių nuotr. / Andrejus Puškariovas
Šaltinis: 15min
0
A A

Ukrainiečių vibrafonininkas, „Grammy“ laimėtojas Andrejus Puškariovas – išskirtinio tembro ir techninių galimybių instrumento atlikėjas. Jis baroko epochos kompozitoriaus J.S.Bacho kūrinius paverčia stilingomis ir unikaliomis džiazo improvizacijomis, o jo techniškumas priverčia aikčioti ne vieną klausytoją. Tai muzikantas, negalintis gyventi be džiazo muzikos ir tikintis, kad muzika daro žmones geresnius.

– Augote muzikantų šeimoje. Nuo penkerių metų grojote fortepijonu, kaip perėjote į vibrafono specialybę?

– Perkusija traukė mane nuo vaikystės. Mano tėvas – Valentinas Puškariovas – vadovavo vaikų estradiniam vokaliniam – instrumentiniam ansambliui. Tai buvo labai populiarus žanras XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje-devintojo dešimtmečio pradžioje. Nuo penkerių metų pradėjau groti pas savo tėtį ansamblyje būgnais.

Aš esu labai dėkingas savo tėvams, kurie mane nuvedė į specialią muzikos mokyklą mokytis fortepijono. Šio instrumento dėka aš labai anksti supratau, kas yra muzikinė frazė, polifonija, balso vedimas, faktūra, muzikos forma ir daug kitų dalykų. Šios žinios man labai padėjo, kada keturiolikos metų išėjau į taip mano vaikystėje mylėtų mušamųjų klasę.

Tačiau aš mokiausi ne tik groti vibrafonu. Grojau ir ksilofonu, konservatorijoje – marimba, vėliau mažuoju būgneliu ir timpanais. Egzamine turėjau groti keturias pjeses, kiekvieną iš jų – skirtingu instrumentu.

Galiausiai, būdamas pirmo kurso studentas nacionalinėje Ukrainos muzikos akademijoje, pirmą kartą išgirdau džiazo muzikos stiliaus vibrafonininko Gary Burtono įrašą, po kurio tiesiog „susirgau“ vibrafonu. Toliau tęsiau savo studijas ir laikiau marimbos, būgnų bei timpanų instrumentų egzaminus, tačiau 1992 m. būtent vibrafonas tapo mano pačiu mylimiausiu ir svarbiausiu instrumentu.

– Daugelis žmonių domisi Jūsų instrumentu. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie vibrafoną? Kuo šis instrumentas ypatingas, kokios jo techninės galimybės?

– Vibrafonas buvo išrastas XX a. pradžioje ir iš pradžių buvo laikomas tik džiazo instrumentu. Vėliau kompozitoriai (D.Šostakovičius, L.Bernšteinas ir kt.) pradėjo įvedinėti vibrafoną į simfoninės muzikos partitūrą, bet tikriausiai tik kaip egzotinį tembrą turintį instrumentą.

Asmeninio archyvo nuotr. /Andrejus Puškariovas
Koncerto organizatorių nuotr. /Andrejus Puškariovas

Kaip nepriklausomas solinis instrumentas, kuriam nereikalingas akompanimentas, – vibrafonas tapo dėka to paties aukščiausio lygio muzikanto – Gary Burtono. XX a. septintajame dešimtmetyje šis atlikėjas sukėlė tikrą revoliuciją vibrafono techninių galimybių spektre: niekas iki jo nebuvo grojęs keturiomis lazdelėmis (po dvi kiekvienoje rankoje), todėl buvo sukurti ir pratimai šiai technikai lavinti, etiudai ir pan. Ir kas svarbiausia – būtent dėl keturių lazdelių naudojimo ir padidėjusių techninių instrumento galimybių, vibrafonas tapo soliniu koncertiniu instrumentu.

Vibrafonas yra vienintelis perkusinis instrumentas su pedalu, kurio principas toks pats, kaip ir fortepijone – paspaudžiant pedalą garsas prailginamas, o atspaudus – prislopinamas. Šiuolaikinių technologijų amžiuje gaminamos įvairių rūšių lazdelės, kurių dėka galima išgauti dar turtingesnę ir įvairesnę tembrinę spalvą.

Dėl savo išties unikalaus tembro vibrafonas dažnai skamba filmuose – pasakose. Kuomet vyksta kažkas stebuklingo ir neįtikėtino – įsiklausykite, dažnai tai būna vibrafono garsai.

– Mokėtės nacionalinėje Ukrainos muzikos akademijoje Kijeve, kur pradėjote kurti savos kūrybos kūrinius vibrafonui solo. Kaip gimė ši idėja?

– Kai labai myli savo instrumentą ir skiri jam kasdien šešias – septynias valandas, anksčiau ar vėliau ateina toks laikas, kada pradedi groti savo kūrybos kūrinius. Iš pradžių tiesiog pagrodavau keletą savo sugalvotų muzikinių frazių, o vėliau pradėjau jas užrašinėti arba laikyti atminty. Pirmuosius kūrybinius ieškojimus parodžiau nuostabiam profesoriui Aleksandrui Blinovui, kurio reakcija mane įkvėpė kurti toliau: „Andriuša, tęsk savo darbus toliau! Dar kol kas toli iki meistriško kūrinio sąvokos, tačiau talentas yra. Tęsk, ką pradėjai, nesustok, mokykis ir rašyk!“.

– Nuo 1999 m. grojate pasaulinio garso smuikininko Gidono Kremerio įkurtame kameriniame orkestre „Kremerata Baltica“. Kokie geriausi prisiminimai ir įspūdingiausi projektai iš gastrolių su šiuo orkestru?

– Apie Maestro G.Kremerį ir kamerinį orkestrą „Kremerata Baltica“ aš galiu kalbėti labai daug ir ilgai. Savo kūrybinę veiklą galiu padalinti į dvi dalis: iki susipažinimo su Gidonu Kremeriu ir bendradarbiavimo pradžios su mano nuostabiais kolegomis ir draugais iš orkestro, ir viskas, kas vyko po to. Aš labai daug išmokau per tuos 18 metų ir iš Maestro, ir iš puikių solistų, su kuriais grojau „Kremerata Baltica“ orkestre, ir iš savo kolegų – partnerių.

Tiesą pasakius, vis dar iš jų mokausi ir dabar. Kiekvienas mūsų projektas yra unikalus ir įdomus – ar tai būtų nauji kompozitoriai, ar neįprastas klasikos interpretavimas. Man net sunku kažką konkretaus išskirti. Mano nuomone, patys nuostabiausi projektai su įdomiausiomis programomis, sugalvotomis G.Kremerio, buvo įgyvendinti kartu su tokiais virtuozais kaip Martha Argerich, Mario Brunello, Jessye Normanas, Jevgenijus Kisinas, seras Simonas Rattle'as, Mischa Maiskis... Šį sąrašą būtų galimą pildyti ir pildyti. Kiekvienas projektas turėjo kažką ypatingo ir nepakartojamo, kiekviename buvo savas džiaugsmas ir savas kaifas.

Be to, kad „Kremerata Baltica“ koncertuoja su žymiausiais solistais, orkestras dar ir dalyvauja projekte „Švelnioji simfonija“ su Slavos Polunino pantomimos teatru. Tai neabejotinai išskirtinis ir unikalus projektas, spinduliuojantis tiek gerumo ir teigiamos energijos, kad net po sunkios repeticijos neapleidžia jausmas, kad pasaulis tapo geresnis tris kartus, negu buvo prieš tai.

Koncerto rengėjų nuotr./Gidonas Kremeris (centre) su „Kremerata Baltica“
Koncerto rengėjų nuotr./Gidonas Kremeris (centre) su „Kremerata Baltica“

– Papasakokite apie „Grammy“ apdovanojimą, kurį gavote. Ką jis Jums reiškia? Ar šis įvertinimas yra vienas svarbiausių Jūsų muzikinėje karjeroje?

– Be abejo buvo labai malonu sužinoti, kad mūsų diskas „After Mozart“ („Po Mocarto“) gavo aukščiausią pasaulinio lygio muzikinį apdovanojimą. Tai visada visiems yra, manau, malonu.

Tačiau aš nepervertinčiau pačių apdovanojimų reikšmės savo asmeninėje kūrybinėje karjeroje. Gyvenimas eina toliau, reikia kurti, ieškoti kažko naujo, įdomaus ir sau, ir klausytojams, ir žiūrovams. Apdovanojimai neturėtų tapti pagrindine vertybe žmogaus kūrybinėje karjeroje.

Pavyzdžiui, neseniai buvau labai nustebęs, kai sužinojau, kad tokia kino muzikos žvaigždė kaip Ennio Morricone pirmąjį „Oskarą“ už muzikos filmą gavo 2016 metais, eidamas 88–sius gyvenimo metus. Ar tai reiškia, kad šis apdovanojimas už atskirą filmą – svarbesnis nei visa jo karjera? Ar tai reiškia, kad visi ankstesni jo darbai 55 metus nebuvo verti „Oskaro“? Nemanau...

– G. Kremeris Jums pasiūlė sukurti J.S.Bacho invencijų transkripcijas vibrafonui džiazo stiliumi. Jus išvystėte šią idėją, įkvėptas pasaulinio garso džiazo atlikėjų: Oscaro Petersono, Dave Brubecko, Chick Corea ir t.t. Papasakokite apie šį savo opusą plačiau. Kaip jį kūrėte, su kokiais sunkumais susidūrėte, ką naujo atradote?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad netikėtai pradėjau improvizuoti la–minor tonacijos dvibalsę J.S.Bacho invenciją, nuostabaus džiazo muzikanto Jacques'o Loussier stiliumi, kuriuo tuo metu labai žavėjausi. Vėliau sugrojau šią improvizaciją G. Kremerio Lockenhaus muzikos festivalyje Austrijoje, po kurio Maestro ir pasiūlė padaryti penkiolikos dvibalsių invencijų projektą, kurio idėja buvo, kad kiekviena invencija būtų skirtingų džiazo pianistų stilistikos.

Su šiuo projektu dirbau pusę metų – nusiimdavau ausines, kuriose pastoviai skambėjo garsiausių džiazo pianistų improvizacijos, tik tada, kai likdavau vienas su savo instrumentu. Reikėjo susigyventi su kiekviena stilistika atskirai ir pabandyti pažiūrėti į J.S.Bachą jų akimis, tarytum kiekvienas sukurtų savo improvizaciją J.S.Bacho invencijos temai. Tai buvo tikrai nepaprasta, bet labai įdomu.

Pagrindinis sunkumas, su kuriuo susidūriau, buvo tai, jog neturėjau namuose instrumento. Pirmąjį savo asmeninį vibrafoną įsigijau tik praėjus metams po projekto. Todėl tuo metu kiekvieną dieną stengiausi surasti instrumentą ir galimybę dirbti. Todėl Kijevo muzkos akademija, nacionalinė Ukrainos filharmonija, Ukrainos radijo ir televizijos orkestras buvo mano geriausi draugai nuo 2003 m. spalio mėn. iki 2004 m. kovo mėn.

– Kokią vietą Jūsų gyvenime užima džiazo muzika? Ar dažnai jos klausotės, lankotės džiazo kocertuose ir festivaliuose?

– Džiazas – tai muzika, be kurios neįsivaizduoju savo gyvenimo. Jos klausausi praktiškai visą laiką, ypatingai kelyje. Stengiuosi nepraleisti nei vieno džiazo koncerto. Nors pas mane labai įtemptas darbo grafikas, tačiau kartais pasiseka nueiti į kokį koncertą. Klausiau gyvai G. Burtoną, Ch.Corea, R. Galliano, D.Carrollą, „The Manhattan Transfer“, E.Spalding ir kt. Be abejonės, nei vienas, nors ir pats geriausias, įrašas neatstos gyvo koncertinio atlikimo atsmosferos ir tuo metu vyraujančios energetikos.

Organizatorių nuotr./Christian Scott
Organizatorių nuotr./Christian Scott

– Kuo dar gyvenate be muzikos? Kokios veiklos Jums leidžia atitrūkti nuo darbų ir paleisti mintis?

– Labai mėgstu skaityti. Taip pat mėgstu gerus filmus arba tiesiog vaikščioti po savo mylimą miestą – Rygą. Mėgstu ir futbolą – ir pažiūrėti, ir pažaisti su gera kompanija, turiu tokią ir Rygoje, ir „Kremerata Baltica“ (šypsosi, – aut. past.). O kartais tiesiog norisi išsimiegoti – jeigu yra tokia galimybė, visada stengiuosi ja pasinaudoti.

– Koks paskutinis įsimintiniausias Jūsų matytas flmas, spektaklis ar meno kūrinys, kuris Jus įkvėpė Jūsų kūrybiniams darbams?

– Visai neseniai žiūrėjau nuostabų itališką filmą „The Best Offer“ („Geriausias pasiūlymas“, 2013). Likau sužavėtas. Mėgstu filmus, po kurių dar kelias valandas apie jį galvoji.

Kūrybinio įkvėpimo semiuosi iš kolegų – ne tik iš „Kremerata Baltica“, bet ir iš kitų vibrafonininkų. Šiemet buvau pakviestas į keturių tarptautinių konkursų žiūri. Bendravimas su tokiais muzikantais, kaip Davidas Friedmanas, Gordonas Stoutas, Emmanuelis Sejourne, She-e Wu, Chrisas Lambas, Marta Klimasara, dalyvavimas jų koncertuose ir meistriškumo kursuose labai įkvepia mano paties kūrybiniam darbui.

– Lietuvoje grojate ne pirmą kartą. Papasakokite plačiau apie programą „Vaidilos klasikos“ koncerte, kuris įvyks spalio 16 d. „Vaidilos“ teatre.

– Lietuvoje groju nuo 1999 m., dažniausiai su „Kremerata Baltica“ orkestru. Praeitais metais buvau mušamųjų instrumentų konkurso Ukmergėje žiūri narys, ten taip pat grojau ir solinį koncertą. O visai neseniai savo solinę programą pristačiau Mažeikiuose – savo draugo, nuostabaus smuikininko, „Kremerata Baltica“ koncertmeisterio Dž.Bidvos festivalyje.

Sekmadienį Vilniuje ir pirmadienį Kaune pristatysiu programą, kuri vadinasi „Mano mėgstamiausi dalykai“ („My Favorite Things“). Tai pačių įvairiausių, pakankamai universalių, kūrinių rinkinys, tame tarpe ir mano kūrybos darbai. Tiesa pasakius, „Tokatą vibrafonui solo“ aš pristatysiu pirmą kartą, tai visai nauja pjesė.

Taip pat išgirsite mano kurtas A.Piazzolos kūrinių transkripcijas vibrafonui ir, žinoma, klasikinį džiazo standartą – Richardo Rodgerso improvizaciją „Tai, ką labiausiai mėgstu“ (My Favorite Things) iš miuziklo „Sounds of Music“. Koncerte grosiu tikrai savo mėgstamiausius kūrinius: džiazo, tango, šiuolaikinę muziką. Tad maloniai visus kviečiu paklausyti mano atliekamų kūrinių jau šį sekmadienį, spalio 16 d. 18 val., į „Vaidilos“ teatrą, bus tikrai įdomu.

– Klasikinė muzika 21 amžiuje – kaip ji atrodo šių dienų kontekste ir kokią vietą užima kultūros srityje?

– Žinote, jeigu atvirai, man labai liūdna dėl klasikinės muzikos situacijos šių dienų kontekste. Liūdna, nes dabar stengiamasi klasikinei muzikai pritaikyti „rinkos įstatymus“, dėl kurių žmogus, kurdamas naują projektą, pirmiausia turi galvoti ne apie meninę jo pusę, o apie tai, kaip jį parduoti, ar jis pasiseks, ar ne...

Bet aš – iš prigimties optimistas. Tikiu, kad nepaisant įvairiausių įrašų prieinamumo internete žmonės vis tiek eis į koncertų sales klausytis gyvo atlikimo. Tuomet komunikacijos ir energetikos mainai tarp atlikėjo ir klausytojo niekada neišnyks. Ir tada bus dar daugiau įdomių koncertų bei projektų, kuriuos klausytojai (įskaitant ir jaunimą) vertins ir bus dėkingi už juos.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Džiazas Vibrafonas
Sužinokite daugiau