Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gruodžio muzikos albumų apžvalga: tamsa ir kitos planetos

„Local Blood“
Asmeninio albumo nuotr. / „Local Blood“
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nuolat tenka girdėti dejones, kad interneto laikais niekas nebekuria geros muzikos. Rokas miręs, jaunimas pavargęs, o jau Lietuvoje tai išvis nieko nėra. Tokius liūdnus žmones norisi paskatinti atsidaryti baisųjį internetą, o gal net pakilti nuo sofos ir nueiti koncertą. Kas mėnesį iš galybės naujų albumų siūlau kelis vertus dėmesio.

Local Blood – A Lure Of Sights

Retas atvejis, kad studijinis alternatyvios muzikos grupės įrašas padarytų didesnį įspūdį nei gyvas pasirodymas. Pirmąkart vilniečių „Local Blood“ klausiau klubo „Tamsta“ jaunų grupių konkurse „Garažas“, kur jie atrodė tiesiog keistuoliai juodais golfais – groti moka, bet tiek užsidarę savyje, kad klausytojo ta muzika nepasiekia. Tai buvo prieš metus. Po kelių mėnesių „Lofto“ rengtame konkurse „Novus“ jie jau skambėjo gerokai užtikrinčiau ir net iškovojo trečią vietą. Tiesa, jų shoegaze‘inis postpankas man vis tiek skambėjo gan nuobodžiai ir pernelyg panašiai į „Joy Division“.

Tad negaliu apsakyti nuostabos ir džiaugsmo, apėmusių klausantis šio mini albumo. Jei klausydama grupės gyvai sakydavau, kad muzikoje „nieko neįvyksta“, tai albume vyksta nuolat ir įvairiausi dalykai, nespėji net susigaudyti. Akivaizdžios grupės pastangos ieškant tamsoje spalvų, melancholijoje – aistros, monotonijoje – akcentų.

Viso to vertėtų dar paieškoti dainų tekstuose, kurie kol kas pernelyg abstraktūs ir atsitiktiniai, kad turėtų reikšmę klausytojui (Aš toks liesas, kad tilpčiau bet kur / ar čia visko pradžia / žinau, kad praryju tave / mano tyla užpildo tavo galvą / neįsitaisau savo lovoje, – versta iš anglų k.).

Šiaip ar taip, žemas, nutolintas vokalas skamba nuostabiai, ypač todėl, kad kartais užrinka. Taip pat ir melodijos, vystomos ilgais hipnotizuojančiais pasažais, kartais praplyšta: tvirtą bosinį ritmą staiga suvirpina aukšta nata. Dėl tokio juvelyriškumo albumo norisi klausytis daugybę kartų ir kaskart vis garsiau, kad išgirstum dar vieną tamsos sluoksnį.

VIDEO: Local Blood „The Night A Forest Grew“

Candee Train – Threads: A Fantasmagoria About Distance

Kauniečių „Candee Train“, drauge kuriančių jau nuo 2008 m., įrašai susilaukia stebėtinai palankių vertinimų. Ne išimtis ir šis, antrasis jų albumas. Tad turiu iš karto prisipažinti, kad man grupės žavesys neatsiskleidė.

Apie jų muziką, priskirtiną psichodelinio, dream pop ar lengvojo džiazo žanrams, lengviau kalbėti per aplinkui – aptariant leidybos formatą (vinilas), viršelį (retro minimalizmas), koncepciją ar genezę. Albumo kūriniai atsirado išties neįprastai – Kauno bienalėje bendradarbiaujant su prancūzų menininku Saadane‘u Afifu. Keturis mėnesius, stebimi ekspoziciją lankančių žmonių, grupės nariai kūrė aranžuotes skirtingų autorių tekstams.

Gaila, kad tekstai ganėtinai tušti, banalūs (Kada nors tu norėsi mano meilės / tu ją pasiėmei ir išmetei / nesvarbu / pasaulis saldus / mano meilė gyva / ir ji tau po kojomis) arba imituojantys žodinį eksperimentą (Kai kvadratai palieka apskritimus / Jie palieka grupę / būrelį, draugiją ir gaują, – versta iš anglų k.). Tai rašymas dėl rašymo. Šiuo atveju sunku į žodžius nekreipti dėmesio, nes vokalas gerokai nustelbia kitus instrumentus.

Instrumentinė pusė, nors ir labai nuosaiki, verta dėmesio. Jau vien dėl to, kad tokio stiliaus grupių Lietuvoje nelabai turime. Šią pusę ir linkėčiau ryškinti, ieškant aštresnių kampų – sapnai bus spalvingesni ir įsimintinesni.

VIDEO: Candee Train Collective - Ici. (for Motor City)

Childish Gambino – Awaken, My Love!

Šis albumas man prasidėjo nuo atsitiktinai išgirsto kūrinio „California“, kuris iškart užkabino keistu, tarsi beprasmius garsus repuojančiu vokalu ir optimistiniu Karibų ritmu, sudėliotu iš pabirų perkusijos elementų ir pūstelėjimų į tuščio butelio kaklelį.

Donaldas Gloveris, muziką kuriantis Childish Gambino pseudonimu, žinomas iš serialų „Bendruomenė“ („Community“) bei „Atlanta“, kuriuose ne tik vaidino, bet ir rašė scenarijus. Polinkis į komediją ir žaidimą labai ryškus ir šiame, trečiajame, jo albume. Kitaip nei didžioji dalis dabartinės muzikos, Gambino hiphopą labiau kreipia ne R&B, bet 8 dešimtmečio psichodelinio fanko kryptimi. Albume gausu muzikinių nuorodų į Gambino mėgstamą muziką („Parliament-Funkadelic“, Prince‘ą, Sly and the Family Stone). Muzikos kritikai šį koliažą vadina afrofuturizmu.

Tiesa, iš dainų tekstų nepanašu, kad Gambino yra talentingas situacinių komedijų kūrėjas. Mane pralinksmino tik žmones ryjančių zombių paralelė su niggas, kurie atsėlins naktį, kai miegosi. Tačiau ne itin prasmingus tekstus su kaupu kompensuoja muzikinis išradingumas. Dinamikos išmokęs iš klasikų, Gambino žaidžia savo falcetu, įvairiais instrumentais, sunkiais roko ritmais, smulkiomis detalėmis ir smagiais priedainiais. Taip, pusiau rimtai, su šiuo albumu jis užbaigia dar vienus auksinius hiphopo metus.

VIDEO: Childish Gambino „California“

The Rolling Stones – Blue & Lonesome

2016-ųjų pabaigoje, prisimenant viena paskui kitą šį pasaulį palikusias muzikos legendas, internete paplito „sukrečianti naujiena“, kad rolingų gitaristas Keithas Richardsas buvo rastas vis dar gyvas. „Maniau, kad tai kažkoks milžiniškas susisukęs 200 metų vėžlys ar susiraukšlėjęs bulvių maišas, – pasakojo neegzistuojantis Richardso kolega. – Bet ne! Tai buvo jis, brazginantis pirmuosius „Start Me Up“ akordus.“

Šis pokštas rokenrolo istorijoje unikalus: įprastai čia visi miršta per anksti. Į aštuntą dešimtį įžengę rollingai įspūdingai laikosi kovoje su gamta. O šiame albume (ankstesnis išleistas prieš 11 metų) užsikonservavusi muziejinė vertybė netikėtai atgyja. Rolingai spjovė į šiuolaikines madas ir grįžo prie to, nuo ko pradėjo: 1962 m. Jaggerį ir Richardsą suvienijo meilė Čikagos bliuzui. Naujasis albumas sudarytas vien iš klasikinio bliuzo koverių (Howlin' Wolf, Little Walterio, Willie Dixono ir kt.). Įrašytas jis vos per tris dienas, lyg prasigrojimas prieš originalių kūrinių albumą.

Jau keletą dešimtmečių „Rolling Stones“ garsėjo tik ekstravagantiškais koncertais ir grupės lyderių tarpusavio pašaipomis. Įrašuose jie tebeskambėjo kietai, bet tarsi be didesnės prasmės. O štai „Blue & Lonesome“ – kupinas meilės muzikai, smagus, nepretenzingas ir nenušlifuotas (girdėti įrašo juostelės traškesys, muzikantų replikos). Ir Jaggeris čia pirmame plane ne dėl savo ego, o dėl bliuzui tobulai tinkančio balso ir lūpinės armonikėlės įgūdžių.

Jaggeriui gruodį susilaukus aštunto vaiko, internautai išreiškė viltis, kad ateityje jis galės apgyvendinti ir kitas planetas. To ir palinkėkime.

VIDEO: The Rolling Stones - Ride 'Em On Down

Nenaujiena

She Past Away – Narin Yalnızlık (2015)

Žiniasklaidai pranešant apie tragiškus įvykius Turkijoje, sausio 13 d. Vilniaus klube „Pelėda“ bus proga išgirsti turkų alternatyviosios scenos žvaigždes „She Past Away“, kurios čia pradės savo turą po Europą. 2006 m. susibūręs postpanko duetas išgarsėjo debiutiniu albumu (Belirdi Gece, 2012), o 2015-aisiais pasirodė antrasis (Narin Yalnızlık).

Šalia tradiciškai gotikinių vaizdinių (haliucinacijų, juodųjų mišių, vorų, kapų), grupė keliose dainose pasisako ir prieš fundamentalistus. Visi jų tekstai – turkų kalba, kurios nepažįstami sąskambiai – labai svarbi šių tamsių ir šaltų kompozicijų dalis.

Elektroninių būgnų ir sintezatorių akcentuojami ritmai, jungiami su kraupiai žemu vokalu, sukuria depresyvių šokių atmosferą. 9 dešimtmečio pradžioje ją kūrė tokie postpanko klasikai kaip „The Cure“ ar „Sisters of Mercy“, o 2016-ųjų Lietuvoje atgaivino šios apžvalgos pradžioje pašlovinti „Local Blood“ ir anksčiau ne kartą minėtas „Solo ansamblis“. Pastarieji Vilniuje ir apšildys turkus, tad bus dvigubai tamsu.

VIDEO: She Past Away „Asimilasyon“
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau