Sekite 15min Google
Grupės nariai Antanas Jakutis, Karolis Lamsargis ir Tomas Riauka aktyvią veiklą pradėjo 2019 metais. Per savo karjerą jie spėjo tapti mylimi alternatyvos gerbėjų ir muzikos scenos ekspertų – grupė tris kartus už savo kūrybą buvo nominuota M.A.M.A. apdovanojimuose, grojo daugybėje festivalių Lietuvoje ir užsienyje.
Pokalbio metu muzikantai aptarė kūrybinį procesą, kurį nuolat lydėjo nerimas, viršelio atneštą albumo idėjos aiškumą ir jaučiamą nepasitenkinimą muzikos industrija, dėl kurio nariai sutarė po šią savaitę Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje įvyksiančių albumo pristatymo koncertų bent artimiausiam laikui stabdyti aktyvią grupės veiklą.
– Kaip patys apibūdintumėt savo naują albumą „Sunkumas“?
– K.Lamsargis: Sunkumas turbūt yra tinkamiausias žodis albumui apibūdinti. Man jis toptelėjo į galvą, kai viską pabaigėm. Albumo kūrybos procesas buvo apsuptas to sunkaus, slegiančio jausmo – nesisekė priimti įvairių sprendimų. Reikėjo daug diskutuoti, analizuoti. Bet čia labiau mano asmeninė patirtis – daug kartų reikėjo nugalėti save. Viskas buvo nelengvabūdiška, priešingai nei esam pratę.
– A.Jakutis: Su kiekvienu albumu vis mažėja lengvabūdiškumo – užsisunkinom. Nebuvo taip, kaip būna kitiems muzikantams, kurie turi neįtikėtinai daug paruoštos kūrybos – mums reikėjo pasitampyti, pasistengti.
Kai jau sukūrėme albumą iki galo, viskas sukrito į vietas. Atsirado albumo viršelis, ir, atrodo, nors net nekūrėme tos asociacijos su akmenimis, ji pati susikūrė. Tas žmogus viršelyje sukūrė ryšį tarp dainų – iki tol viskas buvo panašu į atsitiktinį kratinį.
– K.Lamsargis: Gal tai ir buvo visa esmė, kad mes menininkui, kūrusiam viršelį, (albumo vizualiką sukūrė menininkas Nathanaëlis Romanas) nusiuntėme dainas ir nieko daugiau nepasakojome. Jis tiesiog pirmu bandymu nupiešė iliustraciją, ir atrodo, kad tada viskas kliunkšt ir įgavo prasmę.
Kai kitos grupės pasakoja, kad nuo pat pradžių žino visą idėją, kurią nori įgyvendinti – arba jie meluoja, arba tiesiog mums taip niekad neišeina. Kažką marinuoji, verdi, gamini ir tada galų gale arba viskas sukuria bendrą vaizdą, arba ne.
– A.Jakutis: Popso atlikėjai tai tikrai žino, ką nori padaryt – ten viskas aišku. Alternatyvioje muzikoje sunkiau nuspėt, kas išeis, daug eksperimentuojam.
– K.Lamsargis: Bet turbūt tame ir yra visa magija, darai ir nuolat laviruoji – nežinai, kaip baigsis.
– O jūs į popsą nė kiek neapeliuojat? Nenorit būti populiarūs?
– K.Lamsargis: Kažkada žurnalistas Ramūnas Zilnys sakė, kad mes darom viską atvirkščiai – atrodo, stengiamės būti nepopuliarūs. Ant mūsų albumų viršelių niekad nėra grupės pavadinimo, mūsų veidų. Jei nežinai, kas mes esame, turbūt ir neatrasi.
– A.Jakutis: Bet albume kažkokia kabinanti daina vis tiek yra. Yra tokių paprastų, aiškių dainų, bet tai turbūt nėra pop muzika – tiesiog į ausį lengvai įlendančios melodijos.
Kažkada žurnalistas Ramūnas Zilnys sakė, kad mes darom viską atvirkščiai – atrodo stengiamės būti nepopuliarūs.
– Ar kurdami albumą patyrėte daug streso ir nerimo, kad privalote gauti kažkokį galutinį rezultatą?
– K.Lamsargis: Sakyčiau, kad čia pirmas albumas, kur dainos iškart nesukrenta tiesiog viena po kitos. Mes iš dalies net patys to nenorėjome – iš vidaus atėjo jausmas, kad reikia pasistengti, paieškoti kažko įdomesnio. Dėl to ir buvo taip, kad tiesiog spragtelėjus albumas neatsirado. Nes, pavyzdžiui, pirmam mūsų albumui tiesiog, ką turėjom, tą įrašėm ir viskas – buvo visiškai kitaip.
– A.Jakutis: Tada negalvojome apie garsą, kurį norime išgauti. O dabar kartais net atrodo, kad turime per daug galimybių, per daug žinome ir jau per gerai pažįstame save ir norime viską sukontroliuoti. Atsiranda skirtingos nuomonės, kiekvieną kartą kas nors vis turi nusileisti, tada net pradedi skaičiuoti, kas kiek kartų nusileido – kieno eilė pasiduoti šįkart.
– Manot, kad jūsų per laiką įgautas profesionalumas trukdo jums kurti savo muziką?
– A.Jakutis: Iš dalies taip. Atsirado daugiau galimybių, bet trūksta techninių žinių. Aš kartais jau žinau, kur vienas ar kitas pasirinkimas nuves, o Karolis ir Tomas dar to nežino. Aš galvoje jau būnu sužaidęs šachmatų partiją, o jie dar ne. Tada atsiranda Sizifo darbo pojūtis – kur darai kažką, bet nežinai kodėl, nes jau aišku, kur tai nuves.
Pavyzdžiui, yra buvę, kad Tomas sako, nuimk žemų dažnių, aš juos nuimu, ir tada sako – per daug aukštų – sunku nesusinervinti (juokiasi). Matosi, kad nėra jokio nuovokos spektro, o kadangi aš esu prasėdėjęs prie visų mūsų albumų, jį jau turiu.
– K.Lamsargis: Truputį trukdo – dabar tiesiog matome daug daugiau sprendimų, kuriuos reikia priimti. O mūsų sprendimų priėmimo pajėgumai tikrai turi ribas.
– Antanai, iš esmės pradėjai jaustis per daug kvalifikuotas savo grupei?
– A.Jakutis: Turbūt (juokiasi). Bet aišku tam tikrų dalykų negirdėjimas taip pat yra privalumas, ypač, kai norisi eksperimentuoti ir nebandai nuspėti dalykų iš anksto. Yra abi to pusės, bet, kadangi su garsu esu praleidęs daugiau laiko, nei jie, kartais tiesiog sunku susikalbėti. Neįsivaizduoju, kaip su klientais susikalba prodiuseriai, atrodo, kad reikėtų tam naudoti vertėją.
– Žodis sunkumas tikrai puikiai apibūdina albumo kūrybos procesą. O ar susidūrėte su kokias nors iššūkiais besiruošiant albumą atlikti koncertuose?
– A.Jakutis: Kadangi aš visada aplink save prisistatau daug įrangos, o mūsų albumai skamba gana skirtingai, kartais reikia pamąstyti. Aišku, visada naudoju gana stabilią įrangą – pavyzdžiui, ritmo mašinas, bet vis tiek jaučiasi skirtumai tarp įvairių naudojamų garsų ir norisi viską sulyginti.
– K.Lamsargis: Vis tiek gyvai dainos neskambės lygiai taip pat kaip albume. Man atrodo, net nėra prasmės bandyti pilnai atkartoti įrašo skambesio – kam tada išvis gyvas pasirodymas, jei viskas skamba taip pat. Kažkada buvau grupės „Jungle“ koncerte, ten viskas buvo faina, išlaižyta, bet tada jau verčiau tiesiog pažiūrėti koncertą per televizorių – bent būčiau geriau matęs veiksmą scenoje.
– Kelios albumo dainos, ypač "Ūkio mazas“, man labai priminė atlikėjo Naratyvinis 100 G Alkobilis kūrybą. Ar sėmėtės įkvėpimo iš šio atlikėjo?
– K.Lamsargis: Jis mus iš dalies įkvėpė, kadaise netgi norėjom kartu organizuoti koncertą, bet nepavyko. Tačiau tai nebuvo kažkoks tiesioginis įkvėpimas, mums didesnę įtaką padarė surf rokas ir spagečių vesterno estetika.
– A.Jakutis: Mūsų albumas, kaip ir jo kūryba, yra gana lo-fi skambesio – bet taip kurti nusprendėme, nes nesinori iš karto sukramtyti ir atiduoti klausytojui absoliučiai visko. Kurdamas tokios kokybės įrašą klausytojui palieki daugiau klausimų.
– Jūs apskritai nemėgstate aiškinti klausytojams apie savo kūrybą, ar ne?
– K.Lamsargis: Ne tai, kad nemėgstam, bet labai dažnu atveju tos dainos yra emocinės išraiškos, kurių net patys nesame iki galo suvirškinę. Jei stengiesi išsigryninti konkrečią reikšmę – tada labai užklimpsti, nes galima sugalvoti 20 skirtingų aiškinimo versijų.
Man net smagiau, kai kažkas ateina ir paklausia, ar dainos reikšmė tokia, ar anokia. Tada pamatai, kaip kitas žmogus supranta tavo išraišką. Čia gal labiau pop dalykas yra paduoti viską sukramtytą iki galo, jog neliktų klausimų, o alternatyvoje, manau, dažniau reikia palikti reikšmę paslaptimi.
– Prieš interviu minėjote, kad šie koncertai ir albumas – paskutiniai „Egomašinos“ istorijoje?
– A.Jakutis: Aš manyčiau, kad koncertų niekada daugiau nebebus, nebesinori kažko gimdyti iš naujo. Mūsų grupė nėra tokia populiari, kad norėtųsi save kažkaip versti. Aišku, iš dalies dėl to ir nesinori visiems skelbtis, kad šie koncertai – viskas. Bet dabar groju ir kitose grupėse, tad atrodo, nėra prasmės dėti energijos į tai, be ko galėčiau gyventi.
Aš manyčiau, kad koncertų niekada daugiau nebebus, nebesinori kažko gimdyti iš naujo.
– T.Riauka: Aš tai pats ir traktuoju taip, kad jau baigiam.
– K.Lamsargis: Mes, kai susikūrėm, buvom nusprendę, kad grosim tol, kol bus smagu, o dabar to jausmo jau kiek mažiau. Gal paskui vėl bus smagu – aš neužsidarau galimybėms.
– Kaip pasijautėte priėmę sprendimą stabdyti veiklą po 7 metų darbo?
– T.Riauka: Atsirado lengvumo jausmas, galvoju, kad prasideda kažkoks naujas skyrius. Mes tiesiog ilgai tampėmės dėl šito klausimo – nuo naujų metų nežinojau, ar dar bus koncertų, ar ne. Dabar bent žinau, ką atsakyti, jei žmonės man skambina dėl koncertų užsakymo.
– Albumo dainose man gana aiškiai pasijautė nežinomybė ir nerimas, tad ar kurdami albumą ko nors ieškojote, ir ar suradote?
– T.Riauka: Turbūt nieko – mes žodžius dainoms visada rašome po vieną, tad jie turbūt atspindi kažkurio iš mūsų savijautą tuo metu, o jei visos dainos kelia tokią emociją – turbūt visi panašiai ir jautėmės.
Šiaip jaučiu tokį nusivylimą gyvenimu, atrodo, kad dirbtinis intelektas viską užims ir pasaulis sprogs.
Taip pat mes jau keletą metų esam nusivylę muzikos industrija.
Taip pat mes jau keletą metų esam nusivylę muzikos industrija, kad reikia daug reklamuotis, parodyti žmonėms, ką darai. Ir ta veikla visada labai nervindavo – nemėgstam reklamos, bet reklamuotis reikia, dėl to nuolat yra toks plėšymosi pojūtis.
– A.Jakutis: To plėšymosi yra ir viduje – nebeapsispręsdavom, ar muzika, ar žmonių kiekis yra prioritetas. Jei norėtume, kad į koncertus ateitų daugiau žmonių – reikėtų daryti kitaip, o mes to nenorim.
– K.Lamsargis: Vienas vyresnis muzikantas mums yra sakęs, kad reikia mėgautis tuo momentu, kai esi dar nauja, jauna grupė. Ir aš dabar prisimenu, kaip viskas buvo paprasta ir smagu, kai neturėjome kažkokių įsitikinimų, kas yra blogai, o kas – gerai. Tada nepermąstai kūrybos, koncertų, groji bet kur.
Mes esam groję riedlenčių parke – tai turbūt logistiškai blogiausia įmanoma vieta, grojom, nes buvo tiesiog smagu. Dar kažkada grojome Rygoje, ten barmenas vienu metu pylė alų ir garsino koncertą.
A.Jakutis: Aišku, mūsų grupės charakteris buvo dėkingas tokiems koncertams, nes ne kiekviena grupė sugebėtų būti tokie palaidi ir tai priimti. Atsimenu, kažkada į koncertą pamiršau pasiimti sintezatorių – pagrojome tiesiog be jo. Dabar, kai groju ir grupėje „Kyla vėjas!“, suprantu, kad tai nėra visiškai standartinis požiūris (juokiasi).
– K.Lamsargis: Tokios neapdirbtos patirtys man buvo tikrai didelė smagumo dalis, bet tai reikalauja daug energijos, nes neaiškumas kainuoja emociškai. Aišku, dėl tokių mūsų kalbų šis interviu dabar atrodo kaip kokia senių tirada (juokiasi).
– Iš jūsų tikrai jaučiasi tam tikras nepasitenkinimas – ant ko jūs pykstate, kuo esate nepatenkinti?
K.Lamsargis: Tiesiog yra daug smulkių dalykų, kurių net negalėčiau įvardyti. Per laiką jie kaupiasi ir sukuria blogą emociją, bet tam nėra aiškios priežasties. Tiesiog – mums atsibodo muzikos biurokratija.
A.Jakutis: Manau, tiesiog suprantam, kad nebėra smagu, bet nėra konkretaus sprendimo, per daug įvairių kintamųjų, kurie nebeišsisprendžia.
T.Riauka: Aš labiausiai pavargau nuo nemuzikinių muzikos dalykų: organizuoti, reklamuotis, ieškoti šviesų koncertams, akmenų scenografijai. Norėtųsi tiesiog atvažiuoti ir groti, bet dažniausiai taip nebūna.
Prie viso to dar prisideda, kad nebuvo normalios vadybos. Esame per maži toms vadyboms, kurios apsiima visa ta veikla, tad turime būti niša – neturėti vadybos ir tvarkytis su daug biurokratijos, arba galvoti, kaip paimti didesnę sceną, o tai mums neįdomu.
– Kadangi kalbam apie įvairius nesutarimus, norėčiau pasiskolinti vieną Domininko Kunčino klausimą jums – kuriant šį albumą buvote labiau egoistai, ar mašinistai?
– K.Lamsargis: Man atrodo, visi žmonės yra egoistai, tik kai kurie to nesupranta, o kiti slepia. Nuo pat pradžių mes įšokom į tokią nišą, kurios iki tol Lietuvoje nebuvo. Dėl to, ypač su šiuo albumu, man pasijautė sunkumas, kuris ateina, kai darai kažkokį naują dalyką, dėl kurio pats nesi užtikrintas. Ir ilgą laiką besitęsianti tokia būsena vargina.
Manau, kad dėl to Lietuvoje yra daug grupių, kurios darė kažką alternatyvaus ir tada nuėjo į popsą. Tai yra tiesiog lengviau – žinai, kad kūryba veiks ir uždirbsi pinigų. Aš tai visiškai suprantu, nes muzikantai nenori veikti dar kažko šalia muzikos ir žino, kad sukūrus greito maisto viskas bus paprasčiau.
Mes to nenorėjome daryti ir dėl to perdegėme, bet nemanau, kad tai blogai – buvo vienas etapas, o dabar bus kitas.
– O dėl ateities, ar jau yra kokių nors naujų projektų užuomazgų?
– T.Riauka: Manau, mes su Antanu tikrai esam pasiryžę kažką dar daryti su muzika. Tas niežulys niekur nedingo. Man atrodo, mes visi tiesiog kolektyviai laukiam spalio 11 dienos, kai bus sugroti visi koncertai ir ateis laikas pasikalbėti.
– A.Jakutis: Kadangi aš muzikoje gyvenu ir visą gyvenimą gyvensiu, tai žinau, kad kažkas bus ir norisi paieškoti dar kažko naujo.
– K.Lamsargis: Aš manau, kad dabar nuo muzikos tikrai šiek tiek pailsėsiu, bet instrumentų neparduosiu (juokiasi).
– Tad galiausiai – ko tikėtis paskutiniuose jūsų koncertuose?
– K.Lamsargis: Zenito. Bet pažadų dalinti nesinori, jei nori išgirsti – ateik, jei nenori – neateik, ir viskas.
– T.Riauka: Visų laikų geriausių hitų. Man atrodo, Klaipėdoje grosime labiausiai atsipalaidavę, o Vilniuj būsim labiau susikaustę. Mes visi labai laukiame ir neaišku, kaip jausimės tą akimirką.
Kalbėjome apie biurokratiją – dėl jos dabar dažnai koncertai tampa šou, pas mus šou nesitikėkite. Tik jei kas nors norės per koncertą padaryti performansąar sušokti striptizą – kviečiam.
– A.Jakutis: Pirmą kartą gyvenime turėsime scenografijos, turėsim akmeninių akmenų ir, kaip visada, – mūsų koncertų nuspėti neįmanoma.
– Ačiū
Grupės „Egomašina“ albumo „Sunkumas“ pristatymo koncertai vyks spalio 8 dieną kultūros komplekse „Sodas2123“, Vilniuje, spalio 9-ąją muzikos klube „Erdvė“, Kaune, ir spalio 10 dieną Klaipėdoje, bare „Herkus Kantas“.
