Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 22d. 20:53

Grupės „Motorama“ narys V.Paršinas: „Nenorime būti dirbtinai pozityvūs, meilūs, energingi, draugiški“

„Motorama“
Organizatorių nuotr. / „Motorama“

Praėjusią savaitę Vilniuje koncertavo rusų post-punk grupė „Motorama“, jau neblogai pažįstama ir lietuvių tamsesnės muzikos gerbėjams. „Dažnai muzikantai apsimetinėja, būna dirbtinai pozityvūs, meilūs, energingi, draugiški. Nesame tokia grupė“, – interviu metu sakė šios grupės vokalistas Vladislavas Paršinas.

Suformuota 2005 m. Rostovo prie Dono mieste, ši grupė sulaukė didelio populiarumo ne tik Rusijoje, bet ir užsienyje – ypač Europoje, Lotynų Amerikoje ir Azijoje. Per penkioliką metų grupės stilius tapo kiek šviesesnis ir melancholiškesnis, ne toks depresyvus kaip pirmieji jų kūriniai. Grupės naujausia kūryba yra siejama su new wave ir indie pop žanrais, o juos įkvėpė tokios rusų muzikos grupės kaip „Kino“ ar „Zvuki Mu“. Jie išleido du EP ir penkis studijinius albumus. Šios grupės vokalistas Vladislavas Paršinas dalinasi savo patirtimis apie grupės skambesio paieškas, muzikines įtakas, kūrybinį procesą ir tobulo koncerto patirtį.

– Kiek žinau, grupėje nuolat ieškote kažko naujo apie instrumentus, muzikos atlikimą. Ką tobulinate šiuo metu?

– Šiuo metu nusipirkau seną sovietinį devintojo dešimtmečio sintezatorių, taigi bandau išmokti juo naudotis ir groti. Taip pat mokausi groti būgnais, tai bus jau trečiasis mano įvaldytas instrumentas.

– Kaip Jūs tapote muzikos kūrėju?

– Manau, viskas prasidėjo, kai man buvo šešiolika ar septyniolika metų, mokykloje. Pats įvaldžiau keletą pagrindinių muzikos įrašymo kompiuterinių programų. Grojau gitara ir bandžiau įrašinėti, naudoti efektus. Man patiko paprasčiausiai groti muziką, ją išgirsti, pajausti, kokie elementai skambesiui tinka, o kokie ne. Vėliau mokiausi kurti harmoniją, derinti žodžius su melodija. Tai buvo tarsi žaidimas, nuolat tuo domėjausi. Iki šiol tuo domiuosi.

Organizatorių nuotr./„Motorama“
Organizatorių nuotr./„Motorama“

– Minėjote, jog visko išmokote pats. Ką galėtumėte įvardyti kaip savo netiesioginius mokytojus – galbūt buvo muzikantų, kurie darė Jums įtaką, formavo Jūsų muzikos kūrimo stilių?

– Manau, dauguma mano muzikinių įtakų atkeliavo iš vaikystės. Tuomet žiūrėdavau animacinius filmus su garso takeliais, kurie man paliko ryškų įspūdį aštuntame ir devintame dešimtmečiuose. Kito dešimtmečio pradžioje atradau rusišką new wave, jis taip pat stipriai mane paveikė. Atradau muzikinę iš Maskvos atkeliavusią bangą. Tai buvo dar viena įtaka, bet ne tokia stipri kaip vaikystės filmų muzika ir ją kūrę žmonės.

– Jūsų kūryboje yra daug nostalgijos, kuriate ryšį tiek su savo, tiek su savo šalies kultūrine praeitimi. Kaip manote, kas sovietmečio muzikoje Jus labiausiai paveikė?

– Nepasakyčiau, jog sovietinė muzika yra vienintelė grupės muzikinė įtaka. Tai veikliau yra tarsi mišraus braižo dalis. Man patinka ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir Vakaruose kurta muzika. Pavyzdžiui, kompozitoriaus Ennio Morricone garso takeliai, amerikietiškuose filmuose skambėjusi muzika. Tai savotiškas retro muzikos stilius, bendras harmonijos ir melodijos skambesys, atmosfera. Tuo pačiu metu klausėmės muzikos iš Europos šalių – Vokietijos, Prancūzijos. Tėvas man parodė pirmųjų „Kraftwerk“ koncertų įrašus, man tai buvo kažkas visiškai naujo ir negirdėto. Atmosfera buvo jaudinanti, skambesys gražus, derinantis skirtingus elementus. Taip pat, be abejo, paveikus buvo new wave muzikos judėjimas.

Organizatorių nuotr./„Motorama“
Organizatorių nuotr./„Motorama“

– Kokie šios muzikos, su kuria užaugote, elementai yra Jums patys svarbiausi? Kuriuos siekiate naudoti savo muzikoje?

– Svarbiausi išraiškos elementai mūsų grupės skambesyje yra garsas, melodija, žodžiai. Kai skambesyje atsiranda vienovė, prasideda magija. Tai suteikia visai kitokį muzikos klausymosi pojūtį. Siekiame vengti saldumo ir popsiškumo. Dažnai muzikantai apsimetinėja, būna dirbtinai pozityvūs, meilūs, energingi, draugiški. Nesame tokia grupė.

– Kalbate apie tai, jog muzikoje siekiate nuoširdumo. Kaip randate save, savo balsą, kai aplinkui tiek daug triukšmo? Ką norite pasakyti savo muzika?

– Tai, be abejo, ilgas bandymų ir eksperimentavimų laikotarpis, ypač tai buvo grupės susikūrimo pradžioje. Nemanau, jog yra nusistovėjęs ir nepajudinamas „Motorama“ balsas, skambesys. Nuolat tobulėjame, atrandame vis kitus elementus, bandome pridėti kažką naujo ir keičiamės. Pavyzdžiui, ateityje planuojame į grupės sudėtį įtraukti keletą naujų dainininkų, bet kol kas nerandame, kas norėtų dainuoti.

Mūsų balsą taip pat formuoja ryšys su skirtinga praeities muzika – nuo liaudies muzikos iki „Kraftwerk.“ Paimu visus garsinius elementus, kurie mane domina, klijuoju ir maišau juos tarpusavyje.

Organizatorių nuotr./„Motorama“
Organizatorių nuotr./„Motorama“

– Minite, jog Jus iki šiol įkvepia praeities muzika. Ar klausote dabar kuriančių atlikėjų?

– Klausau skirtingos muzikos. Kartais ieškau naujos muzikos ir atrandu puikių elektroninės muzikos grupių iš įvairių pasaulio šalių. Mane žavi keli vadinamieji nauji žanrai – house, šokių muzika. Tačiau tuo pat metu dažnai atrandu ir man negirdėtų grupių, kurios kurė praeityje. Man labai patinka įvairių šalių liaudies muzika, kartais ji atneša šviežumo, suteikia atgaivą. Ši muzika dažnai būna gerokai nuoširdesnė nei naujų grupių dainos, kur siekiama kopijuoti ankstesnio laikotarpio skambesį. Mėgstu šiuolaikinę muziką, tačiau tuo pat metu yra daugybė senų grupių, kurios sukūrė išties geros muzikos.

Man labai patinka įvairių šalių liaudies muzika, kartais ji atneša šviežumo, suteikia atgaivą.

– Skaičiau, jog Lotynų Amerikoje „Motorama“ nepaprastai išgarsėjo ir dabar kitoje pasaulio pusėje turite labai didelę gerbėjų bazę. Kaip tai nuitiko?

– Deja, aš pats nežinau, kaip tai būtų galima paaiškinti. 2006-2007 metais kažkokie vaikinai iš Meksikos ir Peru atrado mūsų muziką, pasidalino ja su draugais, ir ji išpilto nelyg besiritanti sniego gniūžtė. Mums, grupės nariams, tai atrodo tarsi kažkokia magija. Nežinau, kaip tai atsitiko, tačiau esame klausomi Meksikoje, Peru, Čilėje ir Argentinoje. Jie kažką rado šioje muzikoje ir tai priėmė. Galbūt „Motorama“ skambesys kažką užkabina Pietų Amerikos gyventojų pasąmonėje ir tai jiems tampa svarbu. Nors neįsivaizduojame, kas nutiko, mes tuo labai džiaugiamės.

Organizatorių nuotr./„Motorama“
Organizatorių nuotr./„Motorama“

– Kas Jums yra svarbiausia koncerto metu?

– Koncertuodamas siekiu gero skambesio. Taip pat džiaugiuosi, jeigu nutinka kažkas gyvo, neplanuoto. Koncertų metu taip pat dažnai susitinku su naujais grupės klausytojais arba senais draugais. Bendravimas ir susitikimas su žmonėmis man yra svarbiausia kiekviename koncerte.

– Kas Jus labiausiai įkvepia ir paskatina kurti muziką?

– Gyvenimas. Man patinka tiesiog groti, man patinka improvizuoti, klausytis skambesio. Deja, kai yra šeima, tam nebelieka daug laiko. Užtat dabar man muzika tapo pačiu tikriausiu malonumu. Kai tik turiu laisvo laiko, groju ir stengiuosi gerai praleisti laiką. Mėgaujuosi kiekviena valanda, praleista grojant. Grodamas gitara ar būgnais dažnai atrandu naują skambesį. Pradedu nuo melodijos ar akordų, vėliau tęsiu darbą su kompiuterinėmis programomis. Taip, nuolat klausydamasis skambesio, aš sukuriu naujas dainas.

– Ar galvojate apie tai, kaip norite būti išgirsti?

– Taip, galvoju apie tai ir turiu artimų žmonių būrį, kurių nuomonė apie muziką man yra svarbi. Tačiau į kitų klausytojų nuomones neatsižvelgiu, nes jų yra tiesiog per daug – tiek teigiamų, tiek neigiamų. Taip pat siekiame būti suprasti savo klausytojų, nesistengiame šokiruoti žmonių ar pristatyti avangardinės kūrybos. Tai paprastais principais kuriama, subtili muzika.

Tai paprastais principais kuriama, subtili muzika.

– Kaip vyksta bendradarbiavimas su kitais grupės nariais?

– Grupėje stengiamės groti su tokiais žmonėmis, kurie mums asmeniškai patinka. Nebutinai renkamės geriausius muzikantus. Aš pats nesu stiprus muzikantas, taigi džiaugiuosi, galėdamas kurti kartu su artimais žmonėmis, su kuriais galima dalintis muzikos atlikimo patirtimi koncerte, repetuoti, diskutuoti. Ypač koncertiniuose turuose turi būti tikras, jog su šiais muzikantais gerai praleisi laiką. Šiuo metu visi „Motorama“ nariai yra nepaprastai artimi.

Festivalio organizatorių nuotr./„Motorama“
Festivalio organizatorių nuotr./„Motorama“

– Kas Jums yra didžiausias iššūkis muzikanto karjeroje?

– Nemanau, jog muzikanto profesija yra sunkesnė nei kitos. Galbūt sunku, jei bandai iš to išsilaikyti finansiškai. Geriausia turint normalų darbą groti laisvalaikiu. Šiuo metu groju keturiose skirtingose grupėse ir vis dėlto muzikos nelaikau darbu. Tai yra malonumas – groti kartu su draugais. Taip pat turiu nedidelę studiją namuose, mokausi groti naujais instrumentais, perku ir klausau negirdėtų muzikos įrašų. Tai nėra mano darbas.

Kitas sunkumas, su kuriuo susiduriu savo kasdienybėje, yra motyvuoti save ir išlaikyti gyvastį koncertinių turų metu, ypač po pasirodymo. Dažniausiai iekvienoje scenoje kartoji tą patį per tą patį ir koncertuoti kasdien tikrai yra nuobodu. Taigi turime rasti būdą, kaip save išjudinti.

– Ar, Jūsų nuomone, „Motorama“ galėtų būti laikoma Rusijos muzikos tradicijų tapatumo dalimi?

– Manau, kad taip gali būti, bet aš pats negaliu tokių dalykų išanalizuoti ir pateikti atsakymų. Tai bus galima nuspręsti ateityje, tyrėjų, žiūrinčių į mūsų muziką iš atstumo. Šiuo momentu nujaučiu, jog savo kūryboje atspindime daug skirtingų kultūrų muzikos elementų. Tačiau, be abejo, skambesyje yra ir rusų muzikos tapatybės pėdsakų. Ko gero, šiais laikais dauguma muzikantų remiasi daugiau nei viena kultūrine įtaka.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį