Sekite 15min Google
„Current 93“ iki šiol mačiau tris kartus – Prahoje, Stokholme ir Rygoje. Ir kiekvieną kartą tai būdavo vis kitoks muzikinis, estetinis potyris. Klausant jų gausios diskografijos irgi nepalieka tas pats chameleoniškos transformacijos jausmas – kaip D.Tibetas sugeba keistis, pereiti iš vienos stilistikos į kitą, prisiliesti prie vis skirtingų muzikinių sapnų pakraščių.
Akivaizdu, kad D.Tibetui svarbu atrasti save iš naujo, išsinerti iš senos odos į naują, visgi išlaikant tai, kas esminio, viduje. Jis gali nerti į elektroninius drone, industrial eksperimentus, klausytoją nusivesdamas į siaubo laukus (jis pats labai mėgsta siaubo literatūrą, savo leidybinėje firmoje yra leidęs rašytojo Thomaso Ligotti darbus ir yra įrašęs kūrinių, kuriuose, fone raizgantis garsų kilpoms, skaito jo kūrybą), tai gali būti gitariniu skambesiu ir, žinoma, nesupainiojamu D.Tibeto vokalu paremti apokaliptiniai pranašavimai, jis gali mestis į psichodelinį roką, įrašyti intymų albumą, kuriame muzikinis fonas – tik fortepionas, tai gali būti labai minimalistiniai darbai arba albumai, prie kurių dirba didžiulė komanda, tarp jų – ir pasaulyje puikiai žinomi vardai.
Jis visa siela buvo paniręs į Londono pogrindžio gyvenimą, tapęs viena iš centrinių asmenybių judėjime, kuriame būrėsi tokie atlikėjai kaip „Coil“, „Psychic TV“, „Nurse With Wound“, „Death in June“, tačiau tarp jo bendrų darbų – ir pasaulyje pripažinti atlikėjai. Jo dainą „All the Pretty Little Horses“ įdainavo Nickas Cave’as, su kuriuo jie tapo bičiuliais – bendraudami ne tik apie muziką, bet ir apie knygas. Būtent D.Tibetas savo leidybinėje firmoje „Durtro“ išleido pirmąjį „Anthony and the Johnsons“, kuomet jis dar nebuvo visame pasaulyje žinomas atlikėjas, albumą.
Per tuos daugiau kaip keturiasdešimt jo kūrybinio kelio metų keitėsi ne tik muzikinės kryptys, bet ir jo filosofinės, religinės kryptys – nuo susidomėjimo okultizmu, Aleisteriu Crowley (kaip duoklė jam – ir „Current 93“ pavadinimas) iki gilaus panirimo į krikščionybę ir net studijų šioje srityje.
Kas nesikeitė, tai patyrimai, kuriuos gauni iš jo albumų ir ypač koncertų – pojūčio, kad D.Tibetas tarsi įnyra į transo būseną, iššaukdamas iš savęs pačius tamsiausius ir šviesiausius pradus, tai – tarsi atsivėrimai, D.Tibetui dainuojant apie šviesą, kuri palieka mus visus, tarsi mantras beriant užkalbėjimus ir cituojantį Th.Ligotti, kad jis turi ypatingą planą šiam pasauliui, ar kone tyri pasažai ir grįžimai į vaikystę su lopšinių melodijom. Kilpos, kurios, atrodo, tokios paprastos, bet kartu prisodrintos energijos ar to, kas galėtų būti banaliai apibūdinta vienu žodžiu „magija“. Koncertai, kurie tampa kone mistiniu patyrimu, ir tai didelis skirtumas nuo pirmųjų grupės koncertų jų industrial muzikos etape, kuomet pasirodymai trukdavo ne ilgiau nei 15 minučių.
Aš skaitau sudėtingus teologinius tekstus, tačiau mane labiausiai domina paprasčiausios frazės, kurios yra jų pati esmė.
„Mane nuo vaikystės muzikoje labiausiai domino paprastumas ir erdvė“, – apie savo muzikinį skonį yra sakęs D.Tibetas, taip apibūdinęs ir savo paties kūrybinius metodus, sakęs, kad iš tiesų „Current 93“ muzika yra labai paprasta. „Aš skaitau sudėtingus teologinius tekstus, tačiau mane labiausiai domina paprasčiausios frazės, kurios yra jų pati esmė“, – sako D.Tibetas.
Industrial muzikos širdyje
„Current 93“ įkūrėjas Davidas Michaelas Buntingas, muzikos pasaulyje geriau žinomas Davido Tibeto vardu, gimė Malaizijoje, anglų, tuomet dirbusių šioje šalyje, šeimoje. Vėliau jis ne kartą vis grįždavo į Aziją, sakydamas, kad iki galo taip ir nesupranta savo tapatybės – kartais jam atrodo, kad jis jaučiasi tikras anglas, kartais, kad jį labai paveikė ir vaikystė ten. Bet kuriuo atveju, dažnai jis apie tą laiką prisimena kaip apie prarastą rojų, tokį priešingą tam, ką jis jautė atvykęs į Londoną.
Nuolatos vilkintis juodą lietpaltį, aukštais batais, neretai paniręs į depresiją ir smarkiai susidomėjęs okultizmu – tokį jį dažnai prisimena jį pažinoję tuomet, devintojo dešimtmečio pradžios Londone, kuris tuo metu buvo gyvas underground‘inės muzikos nervas. Austinas Osmanas Spare‘as, Williamas Blake‘as ir, žinoma, A.Crowley – susidomėjimas jų kūryba derėjo su kone apsėdimu tapusiu panirimu į tibetiečių kalbą ir muziką. Nors jis sakė, kad tuo metu jį domino įvairi muzika, nuo Leonardo Coheno iki grigališkų choralų ar „Whitehouse“, visgi pirmieji jo muzikiniai bandymai buvo tuo metu smarkiai su okultizmo, šamanizmo praktikomis filtravusioje industrial scenoje. Ir savo pirmąjį albumą „Nature Unveiled“ jis įrašė paniręs į apokaliptinę literatūrą, o šis albumas, anot jo, buvo noras sukurti muziką apie Antikristą. Hipnotiško sapno būsenas iššaukiantis „Maldoror is Dead“ ir kiti albumo kūriniai dalies prisiekusių gerbėjų iki šiol laikomi jo ritualinių kilpų sukibimais pagrįstų garsų sienų laikotarpio viršūne.
Tačiau tai buvo tik vienas iš daugybės jo muzikinių etapų. D.Tibetas kuo toliau, tuo labiau domėjosi folku, mitologija, muzikai kurti jis ėmė naudoti vis įvairesnes tradicijas, atsirado ir, tarkime, lopšinių, apie kurias D.Tibetas sakė, kad jos tarsi atspindi nekaltumą, tyrumą, tai, kas jam atrodo labiausiai žavintis dalykas muzikoje. Tai, ką vėliau jis atras legendinės folko atlikėjos Shirley Collins, sudalyvavusios ir jo albumų įrašuose, muzikoje.
Kai nori linksmintis su demonais
Lūžio tašku galima laikyti jo folku labiau paremtą albumą „Swastikas for Noddy“. Kai išėjo šis albumas, kaip prisimena D.Tibetas, daug kas galvojo, kad tai pokštas (ir iš tiesų D.Tibeto muzikoje humoro yra nemažai, dažnai gudriai užmaskuoto). Kur dingo industrial? Ir pats pamenu, kai Amsterdame užsukus į legendinės industrial muziką platinusią muzikos įrašų parduotuvę „Staalplaat“ ir paprašius naujesnių „Current 93“ įrašų, pardavėjams sunkiai sekėsi nuslėpti skeptiškas šypsenas. Daliai „Current 93“ gerbėjų „tikrasis“ grupės etapas baigėsi pasukus link melancholiškesnio, folko paveikto skambesio.
Tuo tarpu pats D.Tibetas pasakojo, kad industrial muzika jį ėmė dominti vis mažiau ir mažiau – juo labiau, kad nemažai šios scenos grupių ėmė kurti kur kas labiau ritmu paremtą muziką. Vieni iš tokių, beje, buvo ir D.Tibeto vieni iš artimiausių draugų, grupė „Coil“. „Niekaip nesupratau, kodėl žmonės ėmė šokti“, – tuo metu sakė D.Tibetas.
O kai nori pasilinksminti su demonais, jie irgi užsinori linksmintis su tavimi.
Buvo ir kitų pokyčių. Į ezoterinį Londono underground’ą jis metėsi ne itin tausodamas save, buvo ir daug rūgšties ir amfetamino, ir galiausiai jis suprato smengantis į dugną. Kaip jis prisipažino knygos „England’s Hidden Reverse“ autoriui Davidui Keenanui, jo „pomėgiai buvo tamsūs“: „O kai nori pasilinksminti su demonais, jie irgi užsinori linksmintis su tavimi“.
Posūkiai muzikoje
Keitėsi ir jo religiniai, filosofiniai interesai. Nors susidomėjimas Tibeto budizmu išliko, jis vis labiau gilinosi į krikščioniškus tekstus, kartais tai ėmė atrodyti tarsi apsėdimas, tarp jo mėgstamiausių filosofų atsirado Pascalis ir Kierkegaardas.
O muzika tapo vis sudėtingesnė, gilesnė, į ją įsitraukė vis daugiau žmonių – be „Death in June“ įkūrėjo Douglas P., „Nurse With Wound“ sielos Steveno Stapletono, „Coil“ narių atsirado ir Michaelas Cashmoras ir daugybė kitų.
„Current 93“ didžiuoju prasiveržimu tapo albumas „Thunder Perfect Mind“, vėliau – ambicinga „Inmost Light“ trilogija, albumas „Black Ship Ate the Sky“, kuriame dalyvavo ir tokie atlikėjai kaip Anohni, Bonnie „Prince“ Billy, Marcas Almondas, ir kiti diskai. Bet kiekvieną kartą, kai jau atrodė, kad D.Tibetas atrado naują save, jis pasukdavo nauju keliu. Su Th.Ligotti (kurį D.Tibetas vadino geriausiu šių laikų rašytoju) įrašyti albumai „In a Foreign Town, in a Foreign Land“ ir „I Have a Special Plan for this World“ veda į siaubo sutemas, „Imperium“ apgaubia pabaigos jausmo melancholija, „Soft Black Stars“ D.Tibetas skambant pianinui atlieka kone gražiausias ir ramiausias savo dainas. O kol kas naujausias albumas „Sketches of My Nightmares and Dreams Occurring“ ir vėl, regis, grąžina mus į pradžią, į „Nature Unveiled“ neramias jausenas.
Darbas su N.Cave‘u
D.Tibeto kolaboracijų sąraše yra ir kiek netikėtų vardų. Vienas jų – Bjork, kuri buvo scenoje „Current 93“ pasirodymo Islandijoje metu kaip scenos šokėja ir pritarianti vokalistė. Jos balsas vėliau skambėjo ir šiaurietiška atmosfera pripildytame albume „Island“ – įrašyto dar tais laikais, kai D.Tibetas rimtai svarstė išsikelti į Islandiją.
Su D.Tibetu ne vieną kūrinį įrašė ir N.Cave‘as, pats savo metu irgi nevengęs užsukti į underground‘inius Londono klubus. D.Tibetas sako, kad su N.Cave‘u juos suartino susidomėjimas Louiso Waino tapyba. Tuo metu jie tapo gana artimi – susitikdavo kartą ar du per savaitę. Kai D.Tibetas paprašė įrašyti albume dvi dainas – „All the Pretty Little Horses“ ir Pascalio skaitymus kūrinyje „Patripassian“, N.Cave‘as sutiko.
„Mes tapome gana artimi draugai, nes mūsų pomėgiai buvo panašūs, – pasakojo „Sounds“ žurnalui N.Cave‘as, apibūdinęs D.Tibetą kaip labai gerą žmogų. – Jis turi labai stiprias krikščioniškas nuostatas... Bet kokiu atveju, jis pradėjo man duoti skaitymui daug knygų, daug informacijos – apie savo idėjas ir taip toliau. Taigi aš atsilygindamas už paslaugą sudainavau jo albume“.
Dabar D.Tibetas tapęs kone mistine aura apgaubtu atlikėju, į kurio koncertus žmonės sugeba atkeliauti net iš kitų žemynų. O klausant jo muzikos vis į galvą ateina „Coil“ frazė, kuri puikiai tiktų ir „Current 93“: „Ar klausydami „Coil“ jūs galvojate apie muziką?“ „Current 93“ irgi visuomet buvo kur kas daugiau nei muzika.
