– Negaliu pradėti nepaklausus, kaip laikosi visa jūsų pagausėjusi šeimyna ir kas ryškiausiai pasikeitė atsiradus dar vienam nariui?
– Laikomės, kaip sakoma, „tvirtai įsikibę“. Išties, vaikai tėvams padovanoja tokio dydžio atsakomybę, kad jų pagausėjimo nepastebėti yra neįmanoma (juokiasi). O ryškiausiai pasikeitė hierarchinė struktūra, ir su tuo susitaikyti tenka vyresnėlei Veronikai. Juk užleisti vadovaujančias pozicijas kažkokiam niurzgančiam ryšulėliui nėra taip jau paprasta. Kol kas ji tvarkosi puikiai ir labai myli sesę.
– Kaip jautiesi pati, kaip moteris, atlikėja, mama? Ko atsikratei, o ko dar daugiau tavyje atsirado?
– Jei atvirai, jaučiuosi pavargusi. Tiesiog trūksta miego ir elementaraus atsipalaidavimo. Esu iš tų mamų perfekcionisčių, kurioms bet kokios variacijos ar netikslumai sukelia aritmiją (juokiasi). Tačiau šįkart vaiko atėjimas buvo sklandus, greitas, laiku, ir visa tai leidžia visiškai kitaip mėgautis motinyste. Magdalena man yra savotiška terapija. Gal dėl to kurti per daug didelių planų ar žadinti savyje ambicijų nepuolu.
– Iš esmės jau grįžti į sceną, ar šie sugrįžimai visuomet būna malonūs, t.y. – ar manai, jog be scenos, savo profesijos nebegalėtum gyventi?
– Mano profesija reikalauja geros fizinės būklės, kas, sutikite, auginant vaikus, ne visada yra realu. Tuomet ir darbas tampa iššūkiu. Publika neturi matyti tavo nuovargio, prastos nuotaikos, atsainumo, todėl atlikėjas privalo energiją ir motyvaciją susikurti pats. Dirbti išties norisi, bet esu tikra, kad be savo profesijos gyventi galėčiau. Tik štai be dukrų – niekaip…
– Kas suplanuota tavo artimiausiame operos solistės kalendoriuje?
– Įvairūs koncertai, naujos kamerinės muzikos programos. Artimiausią pusmetį sąmoningai atsisakiau pasiūlymų dainuoti naujuose pastatymuose užsienyje, nes keliauti ir dirbti su pačios maitinamu kūdikiu ir penkiamete dukra man atrodo per didelis iššūkis. O ir atimti iš jų dėmesio vardan darbo taip pat nenoriu. Ateinantį rudenį dalyvausiu naujame G. Verdi operos „Trubadūras“ pastatyme Vokietijoje. Tai bus sudėtingiausias darbas po pertraukos.
– Žinau, jog grįžti ir į VCO kolektyvą, „Faustą“, kokį vaidmenį čia atliksi, ar jau bandai jį įsivaizduoti?
– Taip, pagaliau! (šypsosi) VCO teko dainuoti tik dviejuose pastatymuose („Užburtoji fleita“ ir „Oneginas“), nors pokalbių tiek su Dalia, tiek su maestro Gintaru Rinkevičiumi buvo begalė. Vis kas nors pakišdavo koją – netinkamas laikas, mano pačios dvejonės dėl siūlomų partijų ir pan. „Faustas“ yra puiki proga grįžti į scenines „vėžes“. Zybelio partija nėra didelė, bet tikiu, kad Dalia sugebės iš vaidmens ištraukti visas įmanomas įdomybes.
– Kas tau svarbiausia pradedant kurti vaidmenį? Nuo ko atsispiri?
– Pirmiausiai stengiuosi susipažinti su tuo personažu literatūroje. Rašytinė kalba dažnai yra aiškesnė ir išsamesnė už muzikinę. Toliau man labai svarbus pojūčio momentas. Žinoma, perkeltine prasme, tačiau su personažu turi ir flirtuoti, ir permiegoti, ir susipykti. Labai geras jausmas, kai su charakteriu sulimpi – kai nereikia lipti per save, savęs apgaudinėti ar nors kažkiek persistengti.
– VCO – išskirtinis kolektyvas, be to, šiemet švenčiantis 10-metį, kaip manai, kodėl žymus ir garsūs atlikėjai čia vis grįžta? Juk tai – ne didžioji operos scena, o aptriušę Kongresų rūmai?
– Teatras – ne „euroremontas“ ir naujos trinkelės, o talentingi žmonės ir tam tikra atmosfera. Tai – dar ir sudėtingas mechanizmas, kuriame nors vienai grandžiai stringant, prasideda „bardakas“. Čia negalima tingėti, dvejoti, trypčioti, susireikšminti, kenkti, neatlikti pareigų (kas, deja, šen bei ten nutinka...). VCO susitinka motyvuoti žmonės. Ir tikrai ne dėl darbo valandų „atsėdėjimo“ ar algos. Ir tai labai aiškiai jaučiasi.
– Ko palinkėtum VCO?
– To paties, apie ką pastaruoju metu karksi bene kiekvienas muzikas – naujos ir kokybiškos erdvės kūrybai.
– Ačiū už pokalbį.
Vilnius City Opera Š. Guno „Faustas“ – vasario 15-19 d. Vilniaus kongresų rūmuose.
