Apie praėjusių koncertų įkarštį ir tolimesnius vasaros planus – 15min pokalbis su grupės „Garbanotas Bosistas“ nariais – Mantu, Šarūnu ir Kipru.
– „Positivus“ festivalyje grojote ne vienerius metus. Kokias patirtis išsinešėte iš šio festivalio?
Mantas: Matyt, tai didžiausias festivalis Baltijos šalyse. Čia gali tiesiog atvažiuoti paklausyti daug geros muzikos. Lietuvoje dažnai svarbu, su kokia kompanija atvažiuoji, o čia, atrodo, galėtum atvažiuoti, kad ir vienas.
Aišku, muzika – skonio reikalas, pusės atlikėjų gal ir neklausyčiau, bet juos įdomu pažiūrėti, kaip jie tą savo muziką atlieka. Tarkime, prieš kelis metus buvo „The Kooks“, tikrai rimtas kolektyvas, kurio prieš tai buvau klausęs minimaliai. Buvo tikrai puikus jų pasirodymas „Positivus“ po kurio, tiesa, jų ir toliau neklausiau, bet išgirsti buvo įdomu.
Kipras: Man šis festivalis įdomus tuo, kad vienu metu gali išgirsti daug kokybiškos įvairios stilistikos muzikos, kurios, greičiausiai, gal ir neklausytum per savo playerį (grotuvą – red.). Taip praėjusiais metais aš išgirdau grupę „Jungle“, kurios nuo to laiko klausiausi namie gerus metus. Smagu, kad „Positivus“ juos atsivežė, nes tai buvo atradimas.
– Gal čia jums, kaip muzikantams, pavyksta prisigaudyti kūrybinių idėjų?
Mantas: Nežinau, ar tai susiję su kūryba, bet, aišku, matyt, kažkiek gauni ir to. Pavyzdžiui, pernai metais buvo „King Gizzard & the Lizard Wizard“, kurie daro tokią nišinę muziką, ir gali matyti, kaip kolektyvas gyvai linksminasi darydamas tai, ką daro.
Galiausiai, jeigu nišinis bend'as iš Australijos kažkodėl groja Latvijos festivalyje, tai ir pats įgauni pasitikėjimo savimi, jog gali nuvykti groti į Australiją, jeigu australai atkeliauja į Latviją.
– Prieš keletą savaičių grįžote iš turo po Europą. Kiek šalių aplankėte? Kokie įspūdžiai?
Šarūnas: Taip, turėjome tokį mažą turiuką. Šiaip vykome į 2 festivalius Rumunijoje ir Prancūzijoje, tada Gabi (Gabrielė Tamutytė – red.) sugalvojo, kad kelyje reikia pasidaryti ir daugiau koncertų. Tai dar pagrojome Slovakijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje. Tie koncertai buvo tokie netikėti, bet gal net didesnį įspūdį paliko nei patys festivaliai. Dar kažkiek paatostogavome Kroatijoje, truputį Italijoje pabuvome pas pažįstamus, tai viso gavosi 7-ios šalys per 22 dienas. O įspūdžiai labai geri, platūs, daug visko, ir visiems jie, matyt, skirtingi.
Kipras: Dar priklauso, kokie įspūdžiai – ar tie koncertiniai, ar bendri visos kelionės. Mane asmeniškai labiausiai sužavėjo pažintys su žmonėmis, su kuriais mes praleidome laiką. Patyrėme daug skirtingų kultūrų – viena yra pabūti Rumunijoje, kita – mažame Italijos kalnų kaimelyje. Aišku, koncertai irgi labai įdomūs, nes vyko labai skirtingose erdvėse. Pavyzdžiui, Budapešte mes grojom tokiame didžiuliame laive.
Šarūnas: Garlaivyje, kuriame daug klubų ir daug visko vyksta vienu metu. Kai mes grojome, visiškai šalia vyko kažkoks drum&bass vakarėlis.
Kipras: Turėjome tokį gerą improvizacinį koncertą su drum&bass muzika – jie papildė mus, o mes juos (juokiasi).
– O kaip užsienio auditorija priėmė jūsų muziką? Kurioje šalyje labiausiai patiko groti?
Mantas: Man asmeniškai tai Vokietijoje.
Šarūnas: Visiems labai skirtingai. Vokietijos koncertai buvo tokie klubiniai, kai tu groji naktį klube, kur to žmonės ir tikisi, o, pavyzdžiui, kur nors Rumunijoje auditorija sėdėjo ant kėdžių ir klausėsi, ir gavosi toks „klasikinio roko“ koncertas (juokiasi).
Mantas: Nes ten vyko kino filmų festivalis, ir jie rengė koncertus kiekvieną vakarą, todėl ir buvo pristatyta kieme daug kėdžių.
Kipras: Bet būtent tuo man Rumunija ir patiko. Ten susirinko auditorija, kuri gal buvo kiek skeptiškai nusiteikusi. Iš pradžių daugelis sėdėjo sukryžiavę rankas ir kojas ir žiūrėjo, maždaug, pralinksminkite mus. O po kurio laiko tu pastebi, kaip jie pradeda atsigauti, kažkas atsistoja, šoka, juda. Labiausiai ir patiko tas kontrastas, kai žmonės, galų gale, atsistojo ir paprašė biso vos ne 2 kartus.
– O ar patyrėte kokių nenumatytų nuotykių?
Mantas: Čia turbūt reikėtų pasakoti apie kurą.
Šarūnas: Iš pradžių Prancūzijoje sugedo mašina. Mes ją pasitaisėme ir kai jau išvažiavome, ji sustojo vėl, nes baigėsi kuras. Tai tada bėgome su buteliais į kažkokį vietinį kaimą prašyti dyzelio. Ten mus pasitinka vietiniai, sako aqua, aqua, o mes, neaiškūs, keisti bičai, kalbantys kažkokia keista kalba, rodome į butelį – dysel, dysel. Tai po to mums davė kanistriuką ir nuvežė iki degalinės. Gerai, kad Gabrielė kalba prancūziškai, nes neaišku, ar dialogas būtų įvykęs.
Kipras: Bet tai dar ne viskas. Grįžtame prie mūsų autobusiuko ir matom, kad jis autostradoje yra aptvertas atsarginiais kuoliukais. Kažkokie vietiniai kelininkai jau atitvėrė mašiną, išrašė velnių, ką mes čia darom, ir kodėl mes čia stovime.
Šarūnas: Jau galvojom, kad nutemps tą mašiną. Bus šakės. Grįžtam su kanistrais, o nėra mašinos...
Mantas: Ai, dar buvo tokių smulkių nuotykių. Įsibrovėm į stalaktitų stalagmitų urvus...(juokiasi)
Šarūnas: Čia buvo Kroatijoje. Atvažiavome prie jūros, pavalgėme, išgėrėme kroatiško gyvo vynelio ir tada važiuojant namo pamatėme ženklą, kad yra kažkokie urvai. Atvažiuojam, ir jie uždaryti. Bet kažkaip apsaugos nebuvo, tai bandėm įlįsti. Įlindome kažkur po žeme, visiškai tamsu, aklina tamsa ir vaikščiojom, kaip kokiame siaubo filme.
Mantas: Ne sezonas, matyt, buvo. Ir dar apie Leipcigo koncertą galima papasakoti. Ten, realiai, grojome bute.
Šarūnas: Buto apačioje buvo įrengtas baras, o viršuje vienoje iš erdvių vyko kažkokio Brazilo, kuris gyvena Vokietijoje, parodos atidarymas, todėl buvo daug žiauriai keistų žmonių iš meno pasaulio.
Mantas: Labai spalvinga publika.
Kipras: Tiesiogine to žodžio prasme!
Mantas: Bet smagu! Pavyzdžiui, grojome, ir vienas bičas iš nugaros Joną plakė su botagu. (juokiasi) Bet užtat sugrojome labai gerą koncertą, nes buvo tokia familiari aplinka. Grojom beveik be įgarsinimo. Bute buvo gal apie kokį 40 žmonių. Visiškai geras koncertas.
– Ką planuojate veikti toliau?
Mantas: Po Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo važiuosim į Latviją, ten grosim „Summer Sound“ festivalyje Liepojoje, vėliau kartu su latviais „The Pink Elephant” Rygoje. Tą patį savaitgalį būsime ir Galapaguose. Rugpjūtį vėl sugrįšim į Berlyną, turėsim porą koncertų Lenkijoje, pasirodysim festivalyje „Mėnuo Juodaragis“.
– O rudeniop? Gal galvojate apie kokius įrašus?
Mantas: Sunku dabar ką ir kalbėti, nesinori prikalbėti ir įsipareigoti. Bet turi būti ir įrašai, ir šiaip visokių dalykų gal nuveiksim. Gal (juokiasi).
