Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gegužės 28d. 20:00

Iššūkis – dainuoti lietuviškai

Grupė „ba.“
Ryčio Šeškaičio nuotr. / Grupė „ba.“

Visai neseniai, 2015-aisiais, LRT interneto svetainėje buvo paskelbtas tekstas tokia antrašte: „Į grojamiausių sąrašą kelią skinasi ir dainos lietuvių kalba“. Suprask – skinasi kelią pro angliškus brūzgynus.

Ne mažiau iškalbinga ir tai, kad retas platesnis interviu su jaunosios kartos muzikos atlikėjais apsieina be klausimų „kaip išdrįsote dainuoti lietuviškai?“, „kas lėmė, kad dainuojate lietuviškai?“. Tiesa, nuo seno užduodamas ir atvirkštinis: „Kodėl dainuojate angliškai?“ Vadinasi, nei vienas pasirinkimas nėra suvokiamas kaip įprastas, savaime suprantamas.

Atlikėjų atsakymai iš pirmo žvilgsnio atsikartojantys. Dažniausias argumentas: dainuojant angliškai tikimasi pasiekti platesnę auditoriją (laukiam, vis dar laukiam tų proveržių...). Tačiau pasigilinus galima pastebėti ir gana netikėtą požiūrį į gimtąją kalbą. Jį grindžiantys stereotipai, mano manymu, atskleidžia gerokai platesnes problemas: ne tik muzikantų, bet ir jų klausytojų, jaunosios kartos, įprotį rinktis lengvesnį, madingesnį kelią, prieinamumą, supaprastinimą. Vietoje originalumo, autentiškumo, atvirumo.

Nepatogi gramatika

Vienas iš populiariausių paaiškinimų, kodėl renkamasi dainuoti angliškai, yra gramatika. Atlikėjai teigia, kad lietuvių kalbos žodžiai pernelyg ilgi, tad sunku juos rišliai sudėlioti. Angliški – dažnai vienskiemeniai, lengvai rimuojami, skambūs.

Anglų kalba patogi muzikai. Ji neturi uždarų ir duslių priebalsių, – sako grupių „Such a Trip“, „In Albedo“ lyderė Ieva Baranauskaitė (LRT laida „Klasė“, 2017). – Muzikos stiliuose, kuriuose reikalingas platus vokalo panaudojimas, tam tikra technika, ilgos natos, lietuvių kalba gali būti gana komplikuota. Todėl nesmerkiu žmonių, muzikai besirenkančių anglų kalbą, nes ji paslankesnė. Tiesa, priduria, kad štai repo muzikoje lietuvių kalba puikiai funkcionuoja.

Grupė „Silverpieces“ 2016 m. yra sakiusi: Kurti lietuvių kalba yra sunkiau, nes tai pačiai minčiai išreikšti reikia daugiau žodžių. Lietuviški žodžiai turi daug konkretesnes reikšmes. Anglų kalboje žodžiai yra universalesni, todėl juos vartoti yra kur kas lengviau.

Asmeninio albumo nuotr./„Silverpieces“
Asmeninio albumo nuotr./„Silverpieces“

Tokio įsitikinimo priežastys ne visada įsisąmoninamos. Juk nei šnypščiančiais priebalsiais garsėjanti lenkų kalba, nei ilgažodė rusų kalba vietos muzikantams netrukdo. Juolab kad lietuvių kalba paprastai filologijoje kaip tik laikoma itin melodinga, švelnia, daininga. Humanitariniuose moksluose nuolat išgirsi, kad lietuvių kalba ypač tinka poezijai, bet, tarkim, visai netinka filosofijai.

Aišku, lietuvių yra gimtoji, pati gražiausia. Bet anglų kalba tokio tipo poezijai yra priimtiniausia, – teigia grupė „Deeper Upper“ („bernardinai.lt“, 2013). Kas yra „tokio tipo poezija“? Plačiausia prasme – roko, popmuzikos žanrai, pirmiausia siejami su Didžiąja Britanija ir JAV. Dauguma šiuolaikinės Lietuvos muzikos scenos atstovų užaugo klausydamiesi būtent šių šalių grupių, mokėsi patys atlikti jų dainas, tad natūraliai šią tradiciją ir perėmė.

Mes dainuojame angliškai, nes muzika, kurią kuriame, nėra lietuviška, jos šaknys – nelietuviškos, – tokį patį argumentą 2012 m. yra įvardiję „Freaks on Floor“. Visi mėgstamiausi atlikėjai dainuoja būtent angliškai. Galbūt todėl jaučiu prieraišumą šiai kalbai ir ji man yra muzikaliai labai organiška, – tais pačiais metais interviu sakė Beissoul, turintis ir kelias lietuviškas dainas. Tikrai neturiu nieko prieš lietuvių kalbą. Tiesiog kol kas nekilo minties ja rašyti dainų. Net nežinau, kodėl, bet mums natūraliai išeina kurti angliškai, – 2017 m. sakė grupė „Colours of Bubbles“.

VIDEO: Solo Ansamblis - Eskalatorius į dangų

Miestas be žodžių

Labai retas pasakys, kad jį suformavo lietuviška muzika. O jei ir suformavo, tai – devyniais atvejais iš dešimties – Andriaus Mamontovo lyrika. Jo įtaką lietuviškų dainų tekstų tradicijai sunku pervertinti. Ne viena dvidešimtkeliamečių muzikos grupė, kurios nariai gal net patys to nesuvokia, šiandien ataidi A. Mamontovo stilistiką, kai vidinė būsena reiškiama pasitelkiant dangaus, jūros, lietaus, vėjo, nakties ir panašius įvaizdžius („Gintariniai akiniai“ yra atlikę išsamią analizę).

Tai, kas dažnai genialiai pavykdavo A. Mamontovui, nebūtinai pavyks kitiems. Todėl lietuviški tekstai dažnai nuvilia banalumu, abstraktumu, paviršutiniškumu. O keisčiausia tai, kad miestiečiai (dauguma jaunimo grupių susikuria studijuodami Vilniuje arba Kaune) vis dar laisva valia renkasi dainuoti apie pievas ir miškus. Na, galbūt, kaip koks Antanas Baranauskas, jie aprauda tai, ko yra netekę ir ilgisi.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Andriaus Mamontovo koncerto akimirka
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Andriaus Mamontovo koncerto akimirka

Iki šiol ir literatūroje, ir dainų tekstuose pritrūkstama miestietiškos poetinės kalbos. O kartu su ja – ir kasdieniškos, tiesmukos, natūralios, „nepoetiškos“ leksikos. Poezija vis dar suvokiama kaip kažkaip privalomai dvasingo, jos neva negalima rašyti „paprastais žodžiais“, „taip, kaip kalbi“. Rodos, nėra šiuolaikinių žodžių, tinkamų išsakyti jausmams, intymumui, vidiniam pasauliui – bet juk gyvenime apie tai kalbame, tai kodėl negalime tais žodžiais ir dainuoti?

Angliškai skamba kiečiau

Dainuodamas angliškai tampi plačios pasaulinės tradicijos dalimi ir, galima sakyti, konkuruoji su visu pasauliu. Dažniausiai – anaiptol ne lietuvių atlikėjų naudai. Jei savo kūryboje ir muzikiniu, ir poetiniu atžvilgiu atkartoji užsienio kanoną, kodėl visgi turėtume klausytis tavęs, o ne tą patį, tik kokybiškiau grojančių Didžiosios Britanijos ar JAV atlikėjų?

Ne vienas atlikėjas prasitaria, kad dainuodamas lietuviškai jaučiasi kvailai, tekstai skamba banaliai. O štai dainuojant angliškai – iškart kažkaip paprasčiau. Taikliai šį pojūtį („ore.lt“, 2017) yra įvardijęs Fingalick (Free Finga alter ego): Gimtąja kalba tu išreiški jausmus tiksliausiai ir dėl to truputį baisu tai daryti.

Anglų kalba sukuria saugų psichologinį atstumą. Tai gali būti ir viena iš priežasčių, kodėl anglizmų tiek daug vartojame ir kasdienėje kalboje.

VIDEO: Free Finga - Skambučiai (feat. Keanu Blunt) (Lyric Video)

Grupė „Silverpieces“ yra ieškojusi ir gilesnių priežasčių: Nepamenu, kad mokykloje kas būtų liepęs sukurti eilėraštį. Pamenu, kad analizuodavome „senienas“, kurios turėjo mažai ką bendro su tuometiniu mano gyvenimu. Manau, dėl šios priežasties daugelis neturi įgūdžių kurti lietuviškai, stokoja meilės lietuvių kalbai ir neieško originalių būdų mintis išreikšti savo gimtąja kalba. Lietuviška poezija mokykloje iš tiesų dažnai suvokiama senamadiškai – vien kaip klasikinė tradicija, vengiant šiuolaikiškesnių jos formų.

Dainuoti lietuviškai – iššūkis

Daugelis lietuvių atlikėjų dainavimą lietuvių kalba suvokia kaip iššūkį. Kai kurie pripažįsta, kad angliškai kuria iš inercijos ir šį barjerą įveikti paskatina kiti.

Pati sau iki šiol negaliu atsakyti į klausimą, kodėl dainų žodžiai taip aiškiai dėliojasi angliškai, o lietuviškai – niekada nebuvo paprasta. Kiek pabandydavau – nebūdavau patenkinta, – prieš porą metų sakė Gjan. Ji pripažino ir tai, kad prašymus dainuoti lietuviškai girdėjo nuo pat pirmų dainų pasirodymo internete. Dabar ji jau turi išleidusi dvi dainas lietuviškais tekstais.

Man tai [dainavimas lietuviškai] buvo tarsi eksperimentas, šuolis per dar vieną muzikinį barjerą. [...] Padainavau lietuviškai, nes nugalėjau save, – 2012 m. sakė Beissoul, paminėdamas, kad tam ryžtis vis ragino kolega Einius ir kiti. Grupės „Freaks on Floor“ vokalistas, o dabar ir solo atlikėjas Justinas Jarutis 2009 m. yra minėjęs aplinkinių požiūrį: lietuviški tekstai apskritai yra labai skaudi tema visiems, bent jau mano artimiesiems, gal net ir man pačiam, nes jaučiu, kad kol kas negaliu sukurti normalaus lietuviško teksto. Kažkiek absurdiška, bet su anglų kalba man kur kas lengviau susidoroti.

Karolio Bakūno nuotr./Justinas Jarutis
Karolio Bakūno nuotr./Justinas Jarutis

Free Finga šiemet („mic.lt“) teigė: Beveik visą laiką rašiau angliškai dėl kažkokių ambicijų – nes galiu, nes daugiau žmonių supras, nes turiu ambicijų būti megaatlikėju. Bet prieš pusantrų metų su draugais ėmėme kalbėtis, kad rašant angliškai keičiasi tonas. Kitaip dėlioji mintis. Pernai metų gale pasirodė jo darbas „Pick Up Line“, vadinamas pirmuoju R&B žanro albumu lietuvių kalba. Lietuvių kalba yra labai sunku rašyti, labai jaudinuosi, visas tekstas būna tarsi nuogas, – sako atlikėjas. Ypač svarbus jo suvokimas, kad vis dėlto grįžtamasis ryšys darant kūrinį lietuvių kalba yra nesuvokiamai didesnis.

Atlikėja Migloko 2017 m. sakė: Lietuviškas tekstas man yra iššūkis, o jau pernai pristatė lietuvišką albumą „Mistyrijous Gangsta“ (įdomu, kad net ir lietuviškiems albumams visgi dažnai pasirenkami nelietuviški pavadinimai): Tai [rašymas lietuviškai] yra absoliučiai naujas atradimas mano kūrybiniame kelyje. Esu visiškai apsėsta lietuviškų tekstų ir man labai patinka kaip jie skamba.

VIDEO: Garbanotas - Liūdnos akys (Official Video)

Grupė „Garbanotas“ (buvęs „Garbanotas bosistas“), vos prieš dvejus metus sakę, kad lietuvių kalba dažnai skamba „keistai“, pernai metų gale išleido miuzikliškos dvasios albumą „Paskutinė saulė“ – visą lietuvių kalba.

Taigi akivaizdu, kad kaip tik šiuo metu vyksta virsmas iš angliškos į lietuvišką samonę. Vis daugiau atlikėjų, galbūt sekdami vienas kito pavyzdžiu, pastebi, kad rašymas lietuviškai psichologiškai „atsiperka“ kur kas labiau.

Lietuvių kalba – avangarde

Žinoma, nereikia manyti, kad visi Lietuvoje dabar dainuoja angliškai. Kai kurie lietuvių kalbą pasirinko „iš principo“, kaip maišto formą. Kai kurie dėl to, kad suvokia pirmiausia kuriantys vietinei auditorijai. Vieniems anglų kalba yra mažiau įprasta, nes galvojama ir kalbama pirmiausia lietuviškai. Kiti gimtąją kalbą atranda pamažu, ieškodami naujų išraiškos formų. Apie kelias šiuo metu dominuojančias tekstų rašymo tradicijas esu rašiusi atskirame tekste.

Sėkmingų lietuvių kalbos pavyzdžių galima ieškoti repo tekstuose („G&G Sindikatas“, Lilas ir Innomine, Jama&W, Erkė / Themyouandme ir kt.). „Solo Ansamblis“ nuo perkrautos dainuojamosios poezijos pastaruoju metu perėjo prie eksperimentinio, minimalistinio kalbos vartojimo (pavyzdžiui, kartodami ilgus tarptautinius žodžius). Roko pusėje, be jau minėto „Garbanoto“, vien lietuviškai kuria „Abudu“, dvi kalbas maišo „jautì“. Bene reikšmingiausią poslinkį tekstų kultūroje vykdo grupė „ba.“, iš naujo atradusi asmenišką, atvirą, nenudailintą lietuvių kalbą roko muzikoje. Ne mažiau sėkmingai šiuolaikinę leksiką ir kasdienybę perteikia Free Finga.

VIDEO: BA. - IŠNARA

Kai kurie eina dar toliau. Avangardiniam repui priskiriamas Mesijus (Žygimantas Kudirka) savo kūryboje vartoja ne tik lietuvių, bet ir dirbtines kalbas: Siekiu atrasti universalų dialektą, kurį suprastų ne tik visų tautybių žmonės, bet ir kūdikiai, ir augalai, ir būsimos evoliucijos grandys, – artėjančius koncertus pristato jis.

Lietuvių kalba šiuolaikinėje muzikoje – irgi savotiškas avangardas, eksperimentas. Mažai kas moka ja naudotis. Būtent dėl to nemokėjimo kalba atrodo ribota, neskambi, netinkama, nepakankama. Anglų kalba ir atlikėjui, ir klausytojui slysta lyg ir per sviestą, nekliūdama už ausies, neįstrigdama, nesukurdama didesnės prasmės. Rasti savo kalbą, savo asmeninę poetinę stilistiką – sudėtingas kelias, kuriame, nori nenori, turi tapti nuoširdus, atsiverti, peržengti per save. Bet prie klausytojų juk tik taip ir priartėjama.

Lietuvos kultūros taryba
Lietuvos kultūros taryba

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis